MERGINA IŠ PARTIJOS SĄSKRYDŽIO
Gintarė papūtė lūpas ir kritiškai nužvelgė save veidrodyje. Susiraukė ir parodė savo atvaizdui liežuvį.
Ne dėl to, kad veidrodis būtų rodęs blogai, visai ne – jis atspindėjo tiesą. Daili blondinė iki pečių krintančiais garbanotais plaukais, siaura nosyte ir kibirkščiuojančiomis akimis, visada žadančiomis iššūkį.
Iššūkį ir kelionę, išsirinktajam vyrui garantuojančią daugiau adrenalino, nei „Formulės 1“ pilotui duoda lenktynių vidury prapliupęs lietus. Bet kuriam vyrui, išskyrus šitą. Nes dabar kelionės pabaigoje šmėžavo tik akligatvis.
Jaunoji moteris atsiduso ir krestelėjusi garbanas grįžo į kambarį. Čia viskas jau buvo paruošta susitikimui: užuolaidos užtrauktos, tylus džiazas, ant staliuko užkandžiai iš brangiausios Vilniaus parduotuvės, prieš valandą pristatyti paslaugaus kurjerio, ledo kibirėlyje mirkstantis jau atkimštas abiejų mėgstamas prancūziškas „Sancerre“ vynas.
Ji ištraukė butelį iš kibirėlio, protestuodama įsipylė taurę ir protestuodama išgėrė. „Užkniso“, – pagalvojo prisiminusi vieno keisto politiko pamėgtą frazę.
– Užkniso, – pakartojo garsiai ir nerasdama vietos ėmė sukti ratus po kambarį. Atėjo TAS momentas.
Ne pirmą ir ne paskutinį kartą.
– Užkniso ir atsibodo!
Kiek galima slapstytis šitame bute, ateiti atskirai, pasimėgauti kelias trumpas valandas ir vėl išeiti irgi atskirai. Viešuose renginiuose apsimesti, kad vienas kito beveik nepažįsta, ir žiūrėti, kaip jis pasilenkęs kažką šnabžda tai savo ledo karalienei į ausį.
– Come on. It’s not fucking fair (angl. Bliamba. Tai suknistai nesąžininga), – į nieką nesikreipdama ištarė Gintarė. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Žinodama, kad niekas kitas dėl to nekaltas.
Partinis jaunimas vasaros sąskrydžių laukdavo labiau nei Kalėdų ir Naujųjų metų kartu sudėjus. Geras oras, gyva muzika, pramogos, laisvai besiliejantis alkoholis ir visi politiniai herojai vienoje vietoje – ko dar norėti?
Ir laisva meilė, žinoma. Kas suskaičiuos, kiek šeimų susiformavo ir kiek iširo partinių sąskrydžių metu.
Gintarė, viena iš Tėvynės ateities partijos jaunimo skyriaus lyderių, savo kailiu buvo išbandžiusi šituos dalykus ir į viską žvelgė su lengva ironija. Muzika sąskrydžiuose būdavo tragiška, partijos Rokiškio skyriaus Bindzeliškio kuopelės muzikinio skonio, sporto varžybos baigdavosi tuo, kad kuris nors dvimetrinis verzyla neapskaičiavęs jėgos tinklinio kamuoliu suknežindavo pensinio amžiaus varžovei nosį, o alučio šnekučio upeliams liejantis pasisėdėjimai prie laužo baigdavosi arba santykių aiškinimusi („Tauragės skyrius valdo!“), arba ne itin komfortišku pasiglamžymu šešėliuose su abejotina pabaiga („Einam, mažute, paparčio žiedo paieškot“).
Pernai į vasaros sąskrydį Gintarė net ir nesiruošė važiuoti. Įkalbėjo draugės ir partijos vadovų mestelta pastaba, kad jei jaunimo lyderiams bendrauti su paprastais žmonėmis – ne lygis, tai tokie jie ir lyderiai. Gintarė susikaupė, atsisakė planų važiuoti į vasaros operos festivalį Austrijoje ant Konstanco ežero ir dūsaudama atriedėjo į Molėtus dar vienos porcijos „to paties“.
Ir viskas iš tiesų buvo taip pat. Iki pasirodė jis. Niekas nesitikėjo, niekas nelaukė, juk Rokas Oginskis netgi nebuvo partijos narys, bet jo pasirodymas trenkė kaip elektra.
Diskusijai skirta didžioji palapinė braškėjo per siūles, dar didesnis šurmulys kilo, kai jaunoji politikos žvaigždė pasiliko užsimanęs pasilinksminti. Kantriai fotografavosi su šimtais norinčiųjų, nusimetęs švarką ir atsisagstęs marškinius šėlo prie estrados, kartu su kitais iškėlęs rankas ir šaukdamas: „Neliesk mano damos, neliesk!“
Kiek jaunų, o ir šiek tiek vyresnių partijos moterų slapta troško būti tos sąskrydyje nesančios damos vietoje. O kur dar vakariniai pokalbiai prie laužo, aplink čirškiant svirpliams ir liūliuojant ežero bangoms. Iš adoruojančių žvilgsnių buvo matyti, kiek merginų Oginskyje mato Čerčilį, Makroną ir Kenedį viename asmenyje, kaip jos lydosi nuo kiekvienos jo frazės ir linksmo pokšto.
Gintarė laikėsi oriai. Ironiškai stebėjo visuotinį susižavėjimą ir dargi kuždėjo draugei į ausį nesuprantanti, kodėl visi čia pametė galvas. Ji tyčia atsisėdo arčiau laužo ir net pasišaipė iš kažkurios Oginskio politinės įžvalgos.
Rokas pasisuko į ją, prikando lūpą, ir Gintarė sekundę pagalvojo, kad jis įsižeidė ir kad ji visai be reikalo peržengė padorumo ribą. Bet jis tik skambiai nusijuokė, padėkojo už gerą mintį ir kelioms sekundėms prirakino ją žvilgsniu. Gintarė išdidžiai nenusuko akių. Ir ištirpo jose.
Tie pokalbiai prie laužo... kai visos frazės, visi pokštai ir reikšmingi nutylėjimai skirti tik vienam žmogui, o kiti... kiti – tik šiaip pašaliniai. Ir muzika prie gretimos laužavietės nutyla, ir etatinis sąskrydžių siautėtojas pavargsta rėkti: „Juoda orchidėja, ooo, kaip aš mylėjau...“, ir pašaliniai linkėdami „labos“ žiovaudami ištirpsta palapinėse. Ir lieki dviese. Svirpliai eina iš proto, paskutinės žiežirbos šoka tango naktiniame danguje, ir atrodo, kad vasaros naktis niekada nesibaigs.
Nebuvo jokių nešvankybių. Nei dviprasmiškų juokelių, nei graibymųsi nuvirtus į samanas, nebuvo netgi nuodėmingo bučinio prieš pat aušrą. Nieko nebuvo.
Tik du žmonės po ironiškai besišypsančia delčia pametė protą.
Pirma žinutė iš jo atėjo po trijų dienų. Trijų suknistų dienų. Tai buvo tiesiog paveiksliukas su spragsinčiu laužu, bet Gintarė pajuto tokį laimės pliūpsnį, kokio neįsivaizdavo esant. Paskui viskas buvo kaip visada, kaip aprašė akylasis Šekspyras, o prieš jį – senolis Homeras.
Nekaltos žinutės, juokeliai, skambučiai, netikėti susitikimai renginiuose, žinutės, skambučiai, susitikimai, kol galiausiai įvyko tai, kas ir privalo įvykti. Ir ne vieną kartą, ir ne du.
„Fuck, fuck, fuckety fuck“, – mintyse niršo Gintarė. Taurę su „Sancerre“ laikanti ranka virpėjo, nes padėtis buvo apibūdinta itin taikliai.
Vilčių dėl santykių ateities ji neturėjo. Rokas neslėpė, kad pavargo nuo diktato namuose, bet apie rimtesnes permainas nekalbėjo. Gintarė buvo protinga mergina, žinojo apie jo ambicijas, apie artėjančius rinkimų metus ir kokia svarbi „tvari šeima“ partijos rinkėjui.
Jam reikėjo uosto aistrai išlieti, pašnekovės ilgiems pokalbiams prie taurės vyno, o jai reikėjo... Gintarė pati nežinojo, ko jai reikėjo. Ir siuto laukdama skambučio į duris. Siuto ant savęs, siuto ant Roko, siuto ant jo ledo karalienės, siuto dėl pastarosiomis dienomis apėmusio keisto jausmo, kad ją kažkas stebi.