Politinį trilerį „Prezidentas“ galite įsigyti didžiuosiuose Lietuvos knygynuose, o DELFI skaitytojams siūlome ištrauką iš romano.
POKYLIS OPERBALETYJE
Vilnius, kovo 11 diena
14 mėnesių iki prezidento rinkimų.
Nacionalinis operos ir baleto teatras spindėjo kaip Kalėdų eglutė, prieš kelis mėnesius išgarbstyta užsienio internetiniuose puslapiuose. Kaip lėtas cunamis iš visų pusių į operbaletį plūdo elegantiškų žmonių minia, jos tėkmę reguliavo policijos pareigūnai baltomis pirštinaitėmis.
Atidavusios paltus ponios nerimastingai dairėsi svarstydamos, ar neištiks jų siaubingas „vienodų suknelių sindromas“, vyrai pusbalsiu aptarinėjo „milijonus, kuriuos nežinia kur sukišo buvęs teatro direktorius“. Nusidriekė eilė prie neišvengiamos fotosienelės, fotografai skubėjo, pozuojantieji nerimavo, ar gerai atrodys nuotraukose ir ar budintis portalo redaktorius prisimins jų pavardę, o gal tiesiog parašys „šventinio renginio akimirkos“.
Šventė šįkart buvo ypatinga. Paskutiniais kadencijos metais prezidentas Ričardas Daubaras nusižengė savo principui Nepriklausomybės atkūrimo dieną nerengti uždaro kviestinio pobūvio ir leido šalies elitui pasidžiaugti vieniems kitais. Dizaineriai nusivarė nuo kojų, madingiausiuose grožio salonuose vietos buvo užsakytos prieš du mėnesius, šimtai žmonių kasdien tikrino savo elektroninio pašto dėžutes, ar neįkrito taip lauktas laiškas iš prezidentūros kanceliarijos.
Įveikę kone Dantės aprašytus ratus – kvietimų kontrolės, apsaugos, rūbinės ir fotografų – svečiai galėjo lengviau atsikvėpti, paimti paslaugiai pasiūlytą taurę šampano ir pradėti sukti tradicinį ratą operbalečio antro aukšto fojė, skimbčiojant taurėms mandagiai linksėdami pažįstamiems, įjungę budinčią šypseną, šimtąjį kartą kartodami „su švente“.
„Tuštybių tuštybė“, – mintyse atsiduso Benas Morkis, tarp pirštų sukiodamas jau ne pirmą taurę su šampanu.
Tiesą sakant, jis mieliau būtų įkalęs ko stipresnio, bet žinojo, kad užkandžiai ir rimtesni gėrimai fojė atsiras tik po oficialiosios dalies. Ratus sukančią minią Benas stebėjo iš viršaus, nuo laiptų į teatro balkonus.
Taip elgėsi dėl dviejų priežasčių: pirma, jis buvo žurnalistas, antra, mėgo matyti, kaip pats sakydavo, „pilną“ vaizdą. Be to, stypsant čia buvo mažesnė tikimybė pasipainioti po akimis kokiam nors pernelyg uoliam renginio organizatoriui, kuriam kiltų abejonė, ar Benas Morkis tikrai priklauso prie išrinktųjų elito; tipas paprašytų parodyti kvietimą, o tada ir paaiškėtų, kad kvietimas skirtas visai ne Morkiui, – ir prasidėtų komplikacijos.
Benas Morkis buvo aukštas vyras, gunktelėjęs, galva plikai skusta, smakras nuolat apžėlęs dviejų dienų šeriais. Žurnalistų bendruomenėje apie jį sklandė patys keisčiausi gandai. Niekas negalėjo suprasti, kaip buvęs vieno įtakingiausių verslo dienraščių redaktorius per trumpą laiką virto tokiu pasiutusiu (kai kam – pagiežingu, apgailėtinu) tipu, nuolat mirkstančiu globaliose sąmokslo teorijose.
Jo paslaugų iš pradžių atsisakė verslo dienraštis, paskui ir beveik visos kitos žiniasklaidos priemonės. Dabar Morkis sąmokslo teorijas konstravo YouTube savo kanale, turėjo 900 prenumeratorių, ir interneto puslapyje mesuzlietuva.lt (puslapio turinys kėlė rimtų abejonių: ar jie ten tikrai už Lietuvą?). Prasilošė, – spėliojo vieni, prasigėrė, – kalbėjo kiti, gėjus, – neabejojo treti, bet šitie dėl visų Lietuvos bėdų, net ir dėl užsitęsusios sausros, dažniausiai kaltindavo gėjus.
Pats Morkis vadino save nepriklausomu žurnalistu, disidentu ir kovotoju su sistema, išdrįsusiu kritikuoti nekritikuojamą prezidentą ir dėl to pasmerktu kančioms. Jis atėjo į pobūvį išprašęs kvietimą iš susirgusio buvusio kolegos ir dabar laukė grand entrance – akimirkos, kuri, jo nuomone, iškels jo kanalą YouTube į kosmines aukštumas.
Morkis pastatė ant padėklo tuščią taurę, apdairiai paėmė pilną ir vėl įsistebeilijo į minią apačioje. Nepatyrusiam žmogui stumdymasis fojė galėjo atrodyti panašus į chaotišką Brauno dalelių judėjimą, tačiau profesionalo akis kaipmat įžiūrėjo centrines figūras ir aplink besisukiojančius palydovus.
Užsienio šalių ambasadoriai telkėsi aplink apkūnų ir visada gerai nusiteikusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą. Iki Beno atskriejo juoko pliūpsnis ministrui baigus pasakoti pokštą.
Uniformuoti, spindinčiais apdovanojimais pasipuošę Lietuvos karininkai ir NATO sąjungininkai laikėsi arčiau kariuomenės vado, o menininkai ir mokslininkai skubėjo sveikinti ką tik nacionalinėmis premijomis apdovanotų savo kolegų, kuriems pavyko išvengti seksualinio skandalo uragano. Visi jie – lyg netyčia – pramigruodavo pro Žemyną Rimšę, vieną ryškiausių Lietuvos žvaigždžių socialiniuose tinkluose ir internete, kandžiu liežuviu išplakusią ne vieną Lietuvos politiką.
Šį vakarą Žemyna buvo nusiteikus šventiškai, vaikštinėjo įsikibusi į parankę savo vyrui, visoje Europoje žinomam mokslininkui Emiliui Rimšai, linksėjo ir dėkojo už sveikinimus, o ant juodos stilingos suknutės kukliai žibėjo neseniai gautas valstybinis apdovanojimas.
Tačiau daugiausia žmonių telkėsi ne apie ją, o apie du kitus. Tiedu Morkiui buvo atgrasūs iki koktumo.
Lietuvos Respublikos prezidentas Ričardas Daubaras santūriai šypsodamasis klausėsi kažkokio lipčiaus, bet jo mintys klaidžiojo nežinia kur.
Prezidentas buvo pavargęs ir norėjo ne pokylio, o ramybės. Devyneri vieniši metai Daukanto aikštėje... Kadaise pasitempęs stotingas vyras virto pakumpusiu seniu, vešli ševeliūra liko tik nuotraukose, rytais iš veidrodžio į jį žvelgdavo paraudusios nuo nemigos akys su pajuodusiais maišais (jau netgi ne maišeliais) po jomis.
Ir kada viskas baigsis? – galvodavo jis.
Devyneri metai kasdienės kovos – su valdančiąja Reformų partija, o prieš tai – Socialinio teisingumo partija, nepalaikiusiomis jo idealų, su valdininkais, kaip po savas naršančiais po valstybės kišenes, su save tikraisiais Lietuvos valdovais tituluojančiais oligarchais.
Devyneri metai maldavimų, kad užsieniečiai investuotų, įtikinėjimų, kad jaunimas neemigruotų, o vyresnieji dar kartą susitelktų vardan tos. Ir koks rezultatas?
„Šūdinokas“, – mintyse reziumavo Daubaras, įprastu judesiu atkirto nuo savęs vieną lipčių ir pasisuko į kitą. Didžiausia politinės korupcijos byla Lietuvoje be gailesčio skandino ir taip menką pasitikėjimą partijomis, o kaltininkai greičiausiai atsipirks pagrūmojimu pirštu.
O čia dar Seimo pirmininko Vytauto Noreikos gyvenimo tikslas: viską drausti! Ir premjeras kalbasi su dievais. O gal atvirkščiai, gal Daubaras pats nebesusivokia? Europos Sąjungos pinigai baigia ištekėti, prezidento žavesys užsienio investuotojų nebeveikia, žmonės toliau kraunasi lagaminus ir planuoja ateitį kitur.
Prezidentauti dar buvo likę metai, o jėgų mažai. Bet paskutiniam svarbiam darbui jų dar užteks. Daubaras norėjo, kad Lietuva būtų saugi, galėtų apsiginti nuo amžinomis pagiriomis sergančio didžiojo kaimyno rytuose, kad būtų veidu pasisukusi į Vakarus. Vylėsi, jog kitas Daukanto aikštės šeimininkas turės tokį pat tikslą.
Akies krašteliu pamatęs ieškomą figūrą, prezidentas diplomatiškai užbaigė pokalbį (apie ką jis sukosi, nebūtų galėjęs pasakyti) ir lydimas apsaugininkų rombo, prie kurio per devynerius metus taip ir nesugebėjo priprasti, žengė pirmyn.
Pirmoji artėjantį prezidentą pamatė Agnė. Nedelsdama pasitaisė juodus plaukus, ištiesė liekną ranką, ant kurios neįkyriai blizgėjo sidabrinis laikrodėlis, apkabino šalia stovintį savo vyrą ir pasuko jį reikiamon pusėn. Agnė buvo tikra, kad vyro sėkmė priklauso nuo moters, laiku pasukančios jį veidu į tikslą.
Rokas Oginskis į žmonos signalą sureagavo žaibiškai. Nusijuokė pernelyg garsiai, paplekšnojo kažkokiam pašnekovui per petį, sklandžiai užbaigė pokalbį ir mikliai pasisuko demonstruodamas romėnišką profilį, kuris būtų tikęs kaldinti ant monetų.
Rokas Oginskis turėjo viską, ko reikia ambicingam politikui. Magistro laipsnis beveik prestižiniame Olandijos universitete, patirtis diplomatinėje tarnyboje, neprasti oratoriaus gebėjimai, graži ir protinga žmona kardiologė („iki mirtis mus išskirs“) ir, žinoma, pavardė.
Giminystė su garsiuoju Mykolu Kleopu klaidžiojo genealogijos rūkuos; apie tai paklaustas Rokas nuo tiesaus atsakymo išsisukdavo, bet ir neneigė turįs kunigaikščių kraujo. Pagaliau, kuriems galams jam tie seniai pamiršti kunigaikščiai, jei tėvas – dabar jau amžiną atilsį buvęs Europos Sąjungos komisaras, o uošvis – viena iš įtakingos Tėvynės ateities partijos galvų dar nuo Sąjūdžio laikų, ne kartą galvojęs apie adresą Daukanto aikštėje.
„Kokia graži pora“, – žiūrėdamos televizorių graudindavosi moterys (ypač vyresnės). „Tikrai nedaro gėdos Lietuvai“, – didžiuodavosi vyrai (ypač vyresni). Negana to, jaunasis Oginskis nepaisė vyresniųjų spaudimo stoti į teisingą partiją, liko nepartinis ir sprogus politinės korupcijos pūliniui mėgavosi tokio savo apdairumo vaisiais.
Oginskis kalbėjo teisingai apie teisingus dalykus, o kai siaurame – kelių šimtų geriausių draugų – ratelyje atšventė keturiasdešimtmetį, sociologai ir žurnalistai suskubo braižyti jam prezidentines perspektyvas.
Prezidentas Daubaras visa tai žinojo. Nors prisiekė būti „teisingas visiems“, kai kuriems buvo šiek tiek teisingesnis.
Sužybsėjo fotografų blykstės, svečiai irgi kėlė mobiliuosius telefonus, skubėdami užfiksuoti svarbią akimirką. Morkis taip pat puolė filmuoti, patyliukais keikdamas virpančias rankas ir galvoje dėliodamas reportažo pavadinimą: „Įpėdinis, arba Paveldima demokratija“.
Daubaras padavė Oginskiui ranką. Paspaudimas buvo ilgokas, kad žurnalistų brolija spėtų įamžinti kadrą. Prezidentas dėbtelėjo į nuogą Oginskio riešą ir šyptelėjo puse lūpų. „Jaunuoliui pakako proto palikti namie mylimą „Breitling“ laikrodį. Geras ženklas.“
– Agne, jūs žavinga kaip visada. Žiūriu, ir širdis virpa, – paleidęs Roko ranką pasuko galvą prezidentas.
– Ekscelencija, jūs gi žinote, kad virpančios širdys – mano specialybė. Nors aš norėčiau, kad jos plaktų ramiai.
Per smalsuolių minią nusirito šnibždesys: „Kaip skoningai atsakyta...“
Daubaras nusijuokė, gal pirmą kartą nuoširdžiai per visą vakarą.
– Miela Agne, man tikrai lengviau, kai žinau, jog manimi pasirūpins geriausia Lietuvos kardiologė. – Oginskienė dailiai raustelėjo. – O dabar, jei leisite, minutei pavogsiu iš jūsų Roką.
Pajutę momento svarbą vakaro svečiai atsitraukė, o prezidento apsaugos vyrai akimoju praplėtė perimetrą suteikdami pašnekovams tiek privatumo, kiek tai buvo įmanoma sausakimšame operbaletyje.
– Puikus vakaras, ekscelencija... – Oginskis aiškiai laukė tęsinio.
– Užmiršk tas ekscelencijas, – susiraukė prezidentas. – O dėl vakaro, tai patarėjai mane įkalbėjo. Esą šimtmečio vakaras, leiskim žmonėms save parodyti ir į kitus pažiūrėti. Na taip, ponų daug, visi tokie gražūs, bet aš mieliau drybsočiau rezidencijoje ir skaityčiau Irvingą. Kaip tik pradėjau „Maldą už Oveną Minį“. Ar skaitei?
– Be abejo, nuostabi knyga, – nė nemirktelėjęs pamelavo Oginskis, mintyse pasižymėdamas paprašyti padėjėjo, kad pateiktų „Oveno Minio“ santrauką. Knygų skaityti jis nemėgo ir dabar meldėsi, kad tik Daubaras užvertęs knygą neužsimanytų aptarti siužeto ir jausmų.
Tačiau Irvingas ir Ovenas Minis buvo palikti ramybėje.
– Na, Rokai, ką pats galvoji? Ar apsisprendei? Tavo skaičiai šiai dienai puikūs.
– Be abejo, ekscelencija, skaičiai neblogi... aš pradėjau labai rimtai galvoti apie tokią galimybę, – jaunasis diplomatas pasistengė užmaskuoti nuostabą. Taip tiesmukai? Tokio vakaro metu? Kodėl?
– Labai rimtai galvoti? – pamėgdžiojo jį Daubaras. – Apie Daukantą tu labai rimtai galvoji nuo tada, kai peraugai stalą. Manai, nežinau jūsų užstalės pokalbių?
– Bet... – pamėgino atremti Rokas, tačiau prezidentas jam neleido.
– Ir būsi! Aš tave palaikysiu ir padėsiu, kiek reikės. To komuniagos prie sosto tai jau tikrai neprileisiu.
Neapykanta tarp prezidento Ričardo Daubaro ir Kazimiero Liaudžio, nuo socdemų atskilusio ultrakairiojo judėjimo lyderio, palengva kylančio reitingų lentelėse ir raginančio draugauti su Rusija, sankcijomis nesiutinti miegančios meškutės, buvo gerai žinoma.
– Ačiū, tik aš...
Regis, prezidentas nebuvo nusiteikęs leisti Rokui pasakyti daugiau nei keletą žodžių.
– Ir pakalbėjau su tavo vyresnėliais, – kaip ledlaužis ėjo pirmyn jis, aiškiai duodamas suprasti, kokius „vyresnėlius“ turi omenyje. – Rokai, jie teisūs, tu turi eiti su partija. Laikas lipti iš nepriklausomo kandidato smėlio dėžės.
– Pone prezidente, su visa pagarba... dabar Tėvynės ateities partijai ne patys geriausi laikai. Olivijos ryšiai... – Rokui beveik pavyko užbaigti sakinį, – ir mano reitingai, mano skaičiai...
– Kai Liaudis užsiundys savo kiauliasnukius, iš tavo skaičių tik šlapia vieta liks, o jeigu dar tam Noreikai galva susisuks... – paminėjus Seimo pirmininką prezidento balse suskambo plienas. – Kartoju: taviškiai teisūs. Partija turi struktūrą, bazes regionuose, žilagalvius, tu turi jaunimą, pasibučiuokit su Olivija, susitaikykit ir laimėkit. Girdi mane?
– Girdžiu, ekscelencija, – sumurmėjo jaunasis politikas.
– Ir šaunuolis, kad girdi. O, jau antras skambutis, eime į salę, kol kas nors nepagalvojo, kad sąmokslą rezgam.
