O juk būtent šiandieniniai mokyklinukai yra tie, kurie mums mokės pensijas. Tik iš ko mokės, jei mes tinkamai neparuošime jų gyvenimui? Jei neišmokysime kurti gerovės sau ir valstybei? Tai štai, mielieji. Investuoti į švietimo sistemą lėšas, žmogiškuosius resursus, valstybės pareigūnų dėmesį privalome. Ir tai yra investicija į mūsų pačių ateitį. Kaip ten sakoma – lenk medį, kol sulūš? Pavieniai pokyčiai tą ir lemtų.

Reikia kalbėtis

Tarkime, kad įmonę ištinka sudėtinga situacija. Darbuotojų atlyginimai maži, darbo krūviai didžiuliai, papildomos darbo jėgos ne tik kad nėra iš ko samdyti, bet ir gerų specialistų trūksta, veiklos rezultatai, taip pat ne kokie, atmosfera įmonėje ne pati maloniausia. Ką darytų tokios įmonės savininkas? Manau, kad pirmiausia sukviestų darbuotojus, atvirai, be jokių užuolankų pabandytų susidėlioti būdus, kaip judėti pirmyn. Drauge išsiaiškintų, ką daryti, kad pritrauktų trūkstamų specialistų, kaip gerinti atmosferą, kur ir kiek investuoti, kad reikalai imtų gerėti. Kitu atveju – bankrotas.

Švietimo sistemoje bankroto mes tikrai nenorime. Nors esu kėlęs mintį, kad geras perkrovimas ir švietimo sistemos valdymo aparato sukūrimas iš naujo būtų neblogas žingsnis. Su visa sistema taip pasielgti negalime. Nėra kitos išeities, kaip tik sėsti ir drauge kalbėtis, kas yra tas mokytojo specialybės prestižas, kas reikalinga, kad jauni žmonės imtų rinktis pedagogo profesiją, kaip visa švietimo sistema pagaliau turi įžengti į naują amžių, galų gale, oraus atlyginimo klausimus patarti. Ir kalbėti tik politikams ar biurokratams čia nepakanka. Kalbėtis turi visi – mokytojai, tėvai, ekspertai iš Lietuvos ir užsienio.

Būtent todėl įkvėptas projekto „Idėja Lietuvai“ ir idėjos, kad mokytojo specialybė privalo tapti prestižine, ėmiausi drauge su komanda suburti mokytojus, švietimo administratorius, sprendimų priėmėjus, ekspertus iš Lietuvos ir užsienio valstybių, demonstruojančių geriausius pasiekimus švietime. Taip atsirado Lietuvos mokytojų forumas, įkvėptas #Switch!. Jis įvyks vasario 28 d., Vilniaus universitete, kuris mielai sutiko prisijungti prie šios idėjos įgyvendinimo. Čia su Singapūro, Danijos, Suomijos, Belgijos, Olandijos, Lietuvos ekspertais, o taip pat su progresyviausiais, naujausių žinių ir tobulėjimo ieškančiais mūsų mokytojais kalbėsimės apie įkvėpimą būti Mokytoju ir apie tai, kaip mes visi, visa visuomenė, galime prisidėti prie švietimo sistemos sėkmės.

Apie ką kalba?

O kalbos yra daug. Pasižiūrėkim, ką sako ekspertai. Šiandien mūsų mokyklose dirba arti penkiasdešimties procentų mokytojų, kuriems pensija lipa ant kulnų. Mokytojų, kurie studijas būtų baigę jau Nepriklausomoje Lietuvoje turime vos 7 procentus. Prognozuojama, kad 2022 metais net 20 procentų mūsų mokytojų bus pensinio amžiaus. Dar statistika rodo, kad kasmet pedagogo specialybę studijuoti pasirenka apie 1000 jaunuolių. Spėkite, kokia dalis jų po studijų renkasi mokytojo kelią? Ketvirtadalis. Mes išmokome mokytojus, o jie eina dirbti vadybininkais, pardavėjais, meistrais ir t. t.

Atlygis už darbą nėra vienintelė bėda, kodėl esami mokytojai nepatenkinti, o jaunimas nenori rinktis šios atsakingos ir garbingos specialybės. Kai mokytojų paklausė, kas yra didžiausia sunkiausias dalykas šioje profesijoje, tai žinote koks atsakymas vyravo? Ne atlyginimai. Ir ne vaikai. Tėvai!
Antanas Guoga

Ką pasako mums šie rodikliai? Du dalykus. Pirma, mokytojo darbas yra mažiau patrauklus nei kiti darbai rinkoje. Antra, mokytojo rengimo sistema buksuoja ir neatliepia šiandienos poreikių. Ir šios problemos ne vien mums aktualios. Jos kamuoja visą „naujosios“ Europos regioną.

Norime, kad mokytojo specialybė taptų prestižine. Ir tai normalu. Juk savo vaikų ateičiai siekiame geriausio. Tad pasikartosiu, be investicijų čia nieko nebus. Jau šiandien valdininkai ir politikai turi surėmę galvas spręsti, kaip užtikrinti papildomą finansavimą mokytojų atlyginimams jau kitų metų biudžete. Ir tą padaryti tikrai galima, ypač augant ekonominiams šalies rodikliams.

Bet atlygis už darbą nėra vienintelė bėda, kodėl esami mokytojai nepatenkinti, o jaunimas nenori rinktis šios atsakingos ir garbingos specialybės. Kai mokytojų paklausė, kas yra didžiausia sunkiausias dalykas šioje profesijoje, tai žinote koks atsakymas vyravo? Ne atlyginimai. Ir ne vaikai. Tėvai! Pasirodo tai yra didžiausias iššūkis šiandieniniams mokytojams. Bendravimas su tėvais. Kai nėra pagarbos ir supratimo iš tėvų, tai ir iš vaikų negalime tos pagarbos mokytojams reikalauti. Toks užburtas ratas. Pasirodo, norime turėti geresnę atmosferą ir normalias darbo sąlygas mokyklose, turime mokyti tėvus.

Kalbant apie mokytojų rengimą, reikia pasakyti, kad pokyčiai yra prasidėję. Steigiami pedagogikos centrai universitetuose, kuriuose ruošiami pedagogai. Tų specialybių, kurių labiausiai trūksta – pradinukų, gamtos mokslų, kalbų. Geriausia, mano galva, šiame naujame modelyje yra tai, kad bet kurios specialybės studentas turi galimybę „prisidėti“ pedagogikos studijas. Turėti kelias opcijas jaunam žmogui tikrai yra patrauklu. O tada, žiūrėk, gal ir pašaukimas atsiras.

Taip pat, pritraukiant jaunus žmones į mokyklas, turime kalbėti apie inovacijas švietime. Ir tai nėra vien tik programavimas ar IT. Tikrai esu skaitmeninio švietimo advokatas. Ne kartą esu bartas už šventvagišką mintį, kad dailyraščio pamokas turėtų pakeisti programavimas. Bet puikiai suprantu, kad ne tik skaitmeninės kryptys reikalingos mūsų mokykloms. Kai apie inovacijas mokyklose prabyla Danijos, Singapūro, Suomijos švietimo ekspertai, atvykstantys į Lietuvos mokytojų forumą, jie pirmiausia kalba apie mokymą bendradarbiauti, spręsti problemas, kūrybiškai mąstyti ir kritiškai vertinti.

Tai yra gebėjimai, sako ekspertai, kurių labiausiai reiks sėkmingam XXI amžiaus žmogui. Gal jau laikas sustoti konspektuoti per pamokas, o leisti vaikams patiems ieškoti informacijos ir ją drauge analizuoti? Gal nuo iškaltų „kontrolinių“ pereikime prie kūrybiškų kelis dalykus apjungiančių projektų? Gal vietoj sausos teorijos įtraukime daugiau praktinių užsiėmimų į mokymo programas? Ekspertai sako, kad būtent tokia moderni švietimo kryptis gali labiau įtraukti moksleivius į mokymosi procesą, sudominti, užkurti aistrą mokslams. Gal šios naujos kryptys pakurstytų ir mokytojų aistrą savo specialybei?

Yra apie ką pasikalbėti. Tikrai yra. Lietuvos mokytojų forumas – tai tik viena nedidelė (bet labai rimta) platforma, kurioje bus kalbamasi šiomis Lietuvai gyvybiškai svarbiomis temomis. Bet neabejoju, kad tokie pokalbiai turėtų bangomis ristis per visą šalį. Mokyklų bendruomenėse, savivaldybių salėse, rinkiminių debatų metu, televizijose ir internetuose. Visur. Jei kalbėsimės, žiūrėkit, ir daryti pradėsime. Nes nieko nedaryti tiesiog neturime pasirinkimo. Dėl savo vaikų, dėl savęs, dėl Lietuvos.