Iranas šventė 40-ąsias islamiškosios revoliucijos metines. Tai buvo tada, kai religiniai puspročiai paėmė valdžią, grąžino įstatymu įteisintus uždaužymus akmenimis, plakimus ir galūnių amputavimus, uždraudė užsienio televiziją, alkoholį ir muzikos instrumentų rodymą per televiziją. Nes jie sugalvojo, kad taip bus geriau jų šaliai.
Daugeliui žmonių irgi patiko. Milijonai kitų išvažiavo į laisvas šalis ir nežada grįžti.
Per keturis dešimtmečius Iranas paliko techniškai atsilikusia, neefektyvia, uždara šalimi. Priespauda nedavė jokių rezultatų visuomenės moralei: moterų vyniojimas į skaras nepanaikino paleistuvystės ir prostitucijos, šalyje didžiulis narkomanų skaičius, alkoholio parduotuvėse nėra, bet jį pristato į namus per valandą, ir visi turi satelitinius TV imtuvus, kuriuos instaliuoja policijos palaiminti ir jai kyšius mokantys meistrai.
Kaip vyko šventės Irane? Tik pora pastraipų iš angliško laikraščio. Pakeisk pavardes, ir viskas bus lyg iš šiuolaikinės Rusijos politinės kasdienybės arba lietuviškų „valstiečių“ ir juozaičių susitikimų su rinkėjais: „Moterys laikė portretus su aukščiausiojo lyderio Ajatolos Ali Hamenei portretu. (...) Milijonai iraniečių išėjo į miestų ir miestelių gatves visoje šalyje, švęsdami „pergalės dieną“, o minios Teherano Revoliucijos gatvėje ir Laisvės aikštėje skandavo „mirtis Amerikai“ ir degino JAV vėliavas.“
Dabar persukime prožektorių į Lietuvos religinių fanatikų sakyklą. Niūrioje apgriuvusioje bažnyčioje – juodosios mišios, apversti aukštyn kojom kryžiai, ir ant altoriaus netrukus ką nors paaukos. Visi kovotojai su alkoholiu, žurnalų plėšytojai ir nelietuviškų Kalėdų senelių gaudytojai nublanksta prieš žaliąjį patvorį, Kalbos Inkviziciją.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis (čia tas pats, kuris skundėsi policijai ir saugumui, kai iš jo šaipėsi feisbuke) sako, kad rusų kalba sovietmečiu buvo geriau, negu šiuolaikinis maras – anglų kalba: „Sovietmečiu rusų kalbą priėmėme kaip okupantų kalbą, todėl ji nekėlė tokio didelio pavojaus kaip dabar anglų kalba. Anglų kalbą priimame savanoriškai ir dažnai nejaučiame pavojaus, kurį ji kelia.“
Premjeras, nesusigraibantis angliškai, bei deklasuoti runkeliai, žiūrintys Kirkorovo koncertus per „Pervyj Sovietskij“ kanalą ir lukštenantys saulėgrąžas ir čiaumojantys serialus apie Peterburgo banditus ir Krasnojarsko būrėjas, dabar žinos, kad jie ne dėl tingumo ir apsileidimo tokie.
Jie tiesiog yra patriotai, Margirio ir Herkaus Manto anūkai, Tėvynės mylėtojai ir paveldo saugotojai. Jie yra žemės druska, kaip sakė nelietuvis Jėzus Kristus, irgi nekalbėjęs angliškai.
Reikėtų ta proga antiangliško švietimo. Rengti kokius nors konkursus už valstybės pinigus su privalomu transliavimu per žiniasklaidą: „Gadink angliškam žodžiui kelią“, „Apšikim ir aparkim: užmirškime anglų kalbą“, kur prizus gaus mažiausiai angliškų žodžių žinantys. Paskui galima rengti ritualinius angliškų knygų, žurnalų ir laikraščių deginimus miestų ir miestelių aikštėse, taip pat deginant garsių anglų ir amerikiečių rašytojų iškamšas.
Net neaiškinsiu, kaip absurdiška yra pati mintis, kad svetima kalba gali kam nors kelti pavojų. Jeigu tavo tapatybei, savigarbai ir istorijai kelia pavojų svetimų žodžių mokėjimas, tai tu neturi nei tapatybės, nei savigarbos, nei istorijos. Tu turi tik nevisavertiškumo kompleksą ir labai liūdną gyvenimą.
Jei svetima kalba, laisvai kitų laisvų žmonių vartojama, tau kelia grėsmę, tu atrodai, kaip žmogus, kuris pats neturi kuo pasigirti ir pasidžiaugti, yra nepatrauklus, todėl nori uždrausti džiaugtis kitiems tuo, kuo jiems patinka džiaugtis.
Čia kaip prancūzų kinematografas, kuris išgyvena tik todėl, kad užsienietiškai kino produkcijai nustatytos kvotos, ir kino teatrai verčiami rodyti bet kokį vietos kūrėjų šlamštą (visi prancūzų filmai yra daugmaž apie tai, kaip kas nors neturi darbo, mylisi su savo motina, rūko daug cigarečių, o paskui nusižudo).
Kas dar kelia grėsmę aukštiesiems kalbos gvaltavojimo dvasininkams? Galbūt kelionės lėktuvais arba daugybos lentelė, o gal internetas?
Atspėjome.
„Šiandien jaunimas dažnai rašo bet kaip. Labai didelę neigiamą įtaką jiems daro internetas“, – sako A. Antanaitis.
Mmm, internetas. Tas siaubas, kurio bijo visi diktatoriai ir religiniai fundamentalistai visame pasaulyje. Tas prakeiktas internetas, jis kaip sovietų ideologams džiazas, rokas ir ilgi plaukai. Kas čia bus, jei visi atrodys, kaip kam patinka?
Kas čia bus, jei visi klausys muzikos, kuri jiems patinka? Ir, po velnių, ar galime leisti, kad žmonės kalbėtų kaip panorėję? Siaubas.
Kadangi esu daug nugyvenęs, dar prisimenu ankstyvuosius laikus, kai internetas buvo reguliuojamas: norint registruoti lietuvišką interneto svetainę, reikėjo pildyti paraišką ir prašyti leidimo (panašiai kaip dabar su bendrovių pavadinimais). Žinote, kodėl? „Tai pagalvokite, kas bus, jei visi išsigalvos sau pavadinimų ir kokius norės, tokius ir suregistruos?“. Žmonės, kurių daugelis yra avys, pritardami mykė ir lingavo galvas: „Na taip, negalima leisti, kad kas ką nori, tas tą ir vadintų.“
Diktatorių klanas dar ir paaiškina, kodėl taip. „Kažkodėl galvojame, kad kalbėti galima bet kaip. Ne, negalima bet kaip kalbėti. Kalba yra gyvas organizmas: rūpiniesi šeima, rūpiniesi valstybe, rūpiniesi automobiliu – turi rūpintis ir kalba“, – sakė A. Antanaitis.
Priminsiu, čia tas pats, kuris kvietė policiją ir saugumą, kad uždraustų feisbukui iš jo šaipytis.
Kalba yra gyvas organizmas, ir tai reiškia, kad jis gyvena pats ir laisvas, pone Antanaiti. Nes ir automobiliu, ir šeima, ir valstybe mes kol kas rūpinamės, kaip patys norime, nes čia yra, po velnių, laisva šalis, o ne jūsų kalifatas.
Mes kol kas dar galime balsuoti už ką norime (o ne už tuos, kuriuos mums atrenka, kaip Irane), mes šeimą kuriame taip, kaip matome esant reikalingu, ir net automobilio spalvą ir variklio darbinį tūrį kol kas galiu pasirinkti pats.
Dar A. Antanaitis sakė, kad „sąmoningos pagarbos savo kalbai, didžiavimosi savo kalba mes pasigendame“.
Ar jus tai stebina? Kuo didžiuotis, ar kalba, kurios gynėjai ir tvarkytojai labiausiai prisideda prie jos naikinimo?
Kuo man didžiuotis, ar tuo, kad yra žmonių, kurie už valstybės pinigus, tai yra, atsiprašau, už mano pinigus, nustatė, kad žodį „bebras“ reikia kirčiuoti „bẽbras“, o ne „bèbras“? Man čia turėtų būti proga papūsti krūtinę?
Su draugais Amerikoje kalbant, jiems pasakyti, kad mes turime kalbą, kuri tiek užreguliuota kalbakrušių, kad taisyklingai moka kalbėti gal dvidešimt žmonių – pagal pačių išsigalvotas taisykles? Čia yra kuo didžiuotis? Baikit, nemanau.
Aš turiu, kuo didžiuotis, bet mano pasididžiavimas nėra susijęs nei laisvės engėjais, nei jų juodais darbais. Man patinka pasakoti kitiems žmonėms apie greitą internetą, Vilniaus senamiestį ir apie Rūtą Meilutytę, bet ne apie drakoniškus įstatymus, alkoholio pardavimą sekmadieniais iki trečios valandos ir ne apie įteisintus vaikų mušėjus.
Aš taip pat nesididžiuoju, kad turime kalbą su tokiais jos saugotojais kaip jūs, pone Antanaiti, kurie nesupranta laisvės esmės.
Taip, žodžio laisvė apima laisvę kalbėti bet kaip, kaip tik patinka kalbančiam, jei tik jam taip gerai ir jei tik jį supranta. Laisvė nėra laisvė, jei ją riboja valstybės interesai. Tokia laisvė, kuri neturi kenkti šalies interesams, buvo Leonido Brežnevo laikų 1977 metų Sovietų Sąjungos konstitucijoje. Tai yra ne laisvė, o pagerintas lageris.
Pakartosiu tiems, kam sunku suprasti. Mes visi gimstame laisvi ir mums yra Dievo duota teisė bendrauti taip, kaip mums smagiausiai ir geriausia.
Mes netarnaujame niekam ir neprivalome klausyti jokių mūsų bendravimo apribojimų. Aš kalbu kaip noriu, pageidaujama kalba, naudoju kiek tik noriu anglicizmų ir svetimžodžių, ir mano vienintelis rūpestis yra, kad mane suprastų. Jei internetas išmoko jaunimą neklausyti A. Antanaičio, valio internetui.
Nes, kai aš paskutinį kartą tikrinau ir žiūrėjau, ir nepaisant visų nesąmonių ir draudimų, aš esu laisvos šalies pilietis, ir turiu teisę rinktis ir kalbėti, kurią man davė Dievas, ir neatims jokie antanaičiai.
Mes vis dar laisvoje šalyje, ir būsime laisvos šalies piliečiai, ir iš mūsų niekas to neatims, kol patys neatiduosime. Nepamirškite šito.