Pirmasis J. Baltušio dienoraščių tomas „Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970–1975“ pasirodė jau Vilniaus knygų mugėje, jį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Kviečiame skaityti J. Baltušio dienoraščių ištrauką (IV/IV):
1975 m.
BALANDŽIO 1. ANTRADIENIS.
Pateikiau Strumilai kandidatus į mano vietą, pasiūliau net šešis, pirmoj eilėj – Justą Paleckį. Padėkojo, pažadėjo spręsti. Bent greičiau jau viskas!
Partijos Vilniaus miesto komitete tarėmės dėl Taikos fondo su sekretorium Kojala ir Macikaite. Buvo ir Dobrovolskis. Susitarėme dėl 50 000 rublių iš Vilniaus miesto. Atrodo, surinks.
Po daugelio skambinėjimų priėmė mane Ks. Kairys. Paprašiau buto dukteriai Violetai. Davė suprasti, kad nieko dora nelaukčiau. Tada paprašiau, kad bent kooperatinio buto statybą pagreitintų: dveji metai esu vedžiojamas už nosies. Šitai prižadėjo.
Išėjau kaip apspjaudytas.
Kyšininkai kooperatinio buto laukia porą savaičių, Baltušiui – dveji metai, ir tai dar didi malonė. Baltušis prisimenamas tik tada, kai darbą dirbti reikia. Ir kai darbas – neapmokamas. Visa kita – vagims, grobstytojams, spekuliantams, kyšininkams, kitokio plauko parazitams.
Į Rašytojų sąjungą buvau kviestas dalyvauti posėdyje dėl Šolochovo jubiliejaus paminėjimo. Nėjau. To dar man trūko, kad pagerbčiau šitą gestapininką!
BALANDŽIO 2. TREČIADIENIS.
Per jauną poetę Ritą Dambrauskaitę netikėtai gavau savo „Parduotų vasarų“ Stepuko adresą. Pasirodo, gyvas ir sveikas, gyvena Šiauliuose, Švendrių gatvėje 5. Būtinai aplankysiu, nuvykęs į susitikimą su Preikšo vardo ped. instituto kolektyvu balandžio 8 dieną. Įdomu!
BALANDŽIO 3. KETVIRTADIENIS.
Nieko nedirbu. „Druska“ stovi.
BALANDŽIO 4. PENKTADIENIS.
Rašiau atsakymus „Nemuno“ žurnalui.
Skaitinėjau A. Čechovo laiškus. Nuostabu. Gilu. Išminties aruodas tikras. Būtų mano valia, išleisčiau šituos laiškus visiems moksleiviams skaityti. Duotų naudos daugiau už visus propagandinius tarškalus, kuriais dabar užmėžiamos vaikų galvos.
BALANDŽIO 5. ŠEŠTADIENIS.
Mieste pilna gandų apie šiurpią traukinio katastrofą Vilniaus–Kauno ruože. Niekas nieko tikra nežino, šnekama apie didelį aukų skaičių, apie gaisrą, kilusį traukinyje. Negi iš tikrųjų kas panašaus galėjo būti?
Vakare žiūrėjome atnaujintą B. Dauguviečio „Žaldokynę“. Gerai padarytas spektaklis. Tačiau žiūrovų tarpe nerimas, šnekos apie vakarykštę traukinių katastrofą, įvykusią su dyzeliniu traukiniu, išėjusiu iš Vilniaus 16.30 val. Tai vadinamas „darbinis“ traukinys, juo važiuoja žmonės, gyveną Kaune, o dirbą Vilniuje, taip pat studentai, skubą savaitgaliui į namus. Tas traukinys visuomet labai perkrautas, žmonės vagonuose stovi stati, daug būna vaikų.
BALANDŽIO 6. SEKMADIENIS.
„Tiesos“ laikraštyje paskelbtas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pranešimas apie traukinio katastrofą Vilnius–Kaunas ruože: katastrofa įvykusi ties Žaslių stotimi. Pranešime labai trumpai sakoma: „Yra žmonių aukų.“ Toliau: sudaryta vyriausybinė komisija katastrofai tirti. Ministrų Taryba reiškia gilią užuojautą žuvusiųjų šeimoms, artimiesiems.
Ir viskas. Nei aukų skaičiaus, nei katastrofos priežasties, nieko nėra. Kaip visuomet, beje, nelaimių atveju: viskas slepiama, maskuojama.
Mėginau parašyti straipsnį „Pergalės“ žurnalui. Ryšium su Pergalės 30-čiu. Nieko nesirašo. Mintys sukasi apie katastrofą.
BALANDŽIO 7. PIRMADIENIS.
Pakilau 4-tą ryto, parašiau straipsnį „Pergalei“.
Nieko daugiau.
Rytoj važiuoju į Šiaulius.
Mieste pilna kalbų apie traukinio katastrofą. Niekas nieko tikra nežino, tad ir kalbos padidintos, gryni spėliojimai, kelią šiurpą.
BALANDŽIO 8. ANTRADIENIS.
Važiavau į Šiaulius dyzeliniu traukiniu „Žuvėdra“, Žaslių stotyje mačiau katastrofą ištikusio traukinio vaizdą: keturi dyzeliniai vagonai guli ant šono, visi sudegę, likę tiktai griaučiai. Žmonės pritilo traukinyje, visi sukilo iš vietų, žiūrėjo. Pamačiau: bijo ką nors prasitarti, tiek įbauginti visi. Graudu ir apmaudu.
Šiauliuose susiradau Stepuką (Didžgalvį). Radau stovintį sodelyje, braukiantį nykščiu ašarą. Pirmieji žodžiai, kuriuos tarė man apkabinus: „Atsimeni, kaip mes katiną užmušėm?“ Katino mes nemušėm, tiktai įvykdėme jam mirties nuosprendį, kurį patys gi ir padarėm.
Už bjaurumą. Katinas negaudė pelių, slampinėjo į mišką, paukšteliavo, tą vasarą parvilko bene 16 zuikučių, savo papjautų.
Nuteisėm jį už tai, kad surijo vyturėlio vaikus, tik ką išsiritusius iš kiaušinėlių rugiuose. Vyturėlis tada graudžiai verkė, plakdamas sparnais orą virš rugių varpų, o mes ne iš karto supratome, kas čia yra, kai nubėgome – buvo per vėlu.
Keista, kad dabar, susitikus po 53 metų, Stepukas visų pirma prisiminė šitą katiną. Faktiškai jis nė nemušė tada, siūlė pakarti, bet aš nesutikau, dėjau kirvio pentim į pakaušį, katinas pažiaukčiojo kraujais, nusibaigė. Pakartas jis būtų tampęsis gal tris dienas. Kankinti nereikia net nusikaltėlių.
Vakare įvyko susitikimas su K. Preikšo vardo pedagoginio instituto kolektyvu.
Salė perpildyta, atsivedžiau ir Stepuką, kai pasakiau, kas jis toks, kilo ovacijos, o Stepukas nubraukė kitą ašarą. Vakarienės metu buvo pasodintas tarp redaktoriaus ir jo žmonos. Švytėjo visas.
Po vakarienės buvau draugiškai palydėtas į viešbutį.
Įvyko kažkas labai nelaukto.
Tiek jau to.
BALANDŽIO 9. TREČIADIENIS.
Šiauliuose.
Valgiau pusryčius pas Stepuką. Išsikalbėjom. Turi žmoną. Turi dukterį Kaune. Ištekėjusią, su dukrele. Žentas geria. Pats Stepukas beveik negeria. Šaltkalvis. Pensininkas. Turi namuką, sodelį, motociklą, vilkinį šunį. Dar gana stiprus. Už mane dvejais metais jaunesnis. „Parduotas vasaras“ skaitė, save atpažino, bet man neparašė, sakosi neišdrįsęs. Labai gali būti. Kuklus.
Po pusryčių susitikau su Šiaulių 12-os vidurinės mokyklos mokiniais ir mokytojais. Salė vėl perpildyta. Gražus jaunimas. Pietūs su mokytojais.
Susitikau su teatro žmonėmis. Žiūrėjau repeticijos: Balio Sruogos „Pajūrio kurortas“. Nuostabu. Kaip žinia, ši didžiojo mūsų dramaturgo pjesė bene silpniausia iš visų. Tačiau režisierė Aura Ragauskaitė paėmė svarbiausįą tekstą iš „Dievų miško“, įvedė tris skaitovus ir išėjo – tikras stebuklas.
Spektaklis sukrečia šiurpu. Daug nuostabių režisūrinių atradimų. Mataitienės dekoracijos reto įspūdingumo. Netrukus premjera. Gimsta kažkas tikrai nuostabaus. Džiugu.
Vakare, išvykstant, į stotį atėjo Stepukas. Pasisakė, kad jį jau aplankė kelių viduriniųjų mokyklų mokytojos, paprašė papasakoti apie mane, anuos laikus, paskui – leisti joms atsivesti savo mokinius „Stepuko pasižiūrėti, pasiklausyti“.
Traukinyje prisiminiau pokalbį teatre su jauna aktore (vardo ir pavardės neįsiminiau). Žavi mergina, scenoje aiškiai talentinga. Jos veidas man pasirodė fotogeniškas. Paklausiau, ar nesifilmuoja kartais.
Atsakė: „Ne, ir ateityje nesiruošiu!“ „Kodėl?“ „Todėl, kad kino pasaulyje visi supuvę. Iškvietė mane bandymui, sakė tiksiu, o paskui... tempia režisierius į lovą. Be šito, girdi, apie ekraną nė nesvajok. Atkirtau: ir su „šituo“ nesvajoju!“ Mergina buvo labai užsirūstinusi, paskui nusijuokė, pridūrė: „Kad nors vyras būtų! Sliekas ištįsęs, matyt, kitokiais būdais negali prisivilioti moterų, šlamštas!“
Džiugu, kad yra mūsuose šitaip mąstančių merginų.
BALANDŽIO 10. KETVIRTADIENIS.
Aiškiai senstu. Po kelionės į Šiaulius – nėra jėgų. Visai nedarbingas.
Telegrama iš Maskvos. Kviečia į Taikos komiteto prezidiumo posėdį. Nevažiuosiu. Vis laukiu išsprendžiant mano atleidimo klausimą. Delsia, tempia... Amžinas biurokratizmas!
BALANDŽIO 11. PENKTADIENIS.
Nei iš šio, nei iš to pradėjau rašyti stambesnį apsakymą šiuolaikine tema: „Žirnis prie kelio“. Prototipu paėmiau Jurgio Bukėno atvejį. Lyg ir sekasi. Kas gi bus su „Druska“?
BALANDŽIO 12. ŠEŠTADIENIS.
Savijauta labai prasta, orai šalti, pučia žvarbūs vėjai.
Rašiau toliau „Žirnį prie kelio“. Lyg ir vėl sekasi.
BALANDŽIO 13. SEKMADIENIS.
Rytoj mano gimimo diena, tai šiandien susirinko dukterys, anūkai. Maloniai pasisėdėjom, pasikalbėjom visi.
Nustojau pergyventi dėl senatvės, kaip kadais, ypač sulaukęs 50 metų sukaktį. Rytoj man – 66! Ir kas iš to? Dar patriukšmausiu, ateis laikas mirti – numirsiu, nieko čia tokio. Visi mirsim.
Iš „Literaturnaja gazeta“ redakcijos pagaliau atėjo atsakymas į mūsų kolektyvinį laišką. Mūsų teiginių nepripažįsta, Trimonio straipsnį laiko „principiniai teisingu“, priduria, kad laikraštis daug kartų rašė apie lietuvių prozą, visuomet palankiai. Apie atvejį su V. S. Gira nė neužsimena.
BALANDŽIO 14. PIRMADIENIS.
Mano gimimo diena. Na ką gi...
Iš pat ryto – šiurpi žinia. Vakar ėjo žmonės po koncerto Sporto rūmuose, susitelkė ant pontoninio tilto, o tiltas, pastatytas viso labo prieš tris dienas, trūko vidury upės, žmonės sukrito į vandenį, daugelis prigėrė, dabar minios stovi Neries pakrantėse, upėje daro paieškas narai, niekas nežino nei katastrofos priežasties, nei aukų skaičiaus.
Radijas ir laikraščiai, žinoma, tyli apie tai. Kaip visada panašiais atvejais.
Nuvykau į Kauną. Klinikinėje ligoninėje aplankiau režisierių Mamertą Karklelį. Labai apdegęs, veidas ir rankos. Kiti ligoniai – dar baisiau.
Jų atvežta 23, viena mergina jau mirusi. Ji apdegusi mažiau, bet per paniką traukinyje buvo taip sutrypta žmonių, kad nebeišlaikė. Kiti guli. Vienam veidas taip apdegęs, vien raudonas nuodėgulis, rankų beveik nebelikę. Šiurpu, klaiku. Nieko panašaus dar nesu matęs savo gyvenime. Žiūrėjau, kalbėjausi su nukentėjusiais, galvojau: šitos katastrofos kaltininkus reikia nuvežti į Žaslių stotį, apipilti benzinu ir gyvus sudeginti. Nieko kito jie neverti.
Sužinojau: visose Kauno ligoninėse privežta apdegusių žmonių, kenčia begalines kančias. Pilna ir Kaišiadoryse, Vilniuje.
Gydytojai pasakojo siaubingus dalykus. Gavę signalą apie katastrofą, jie išskubėjo į nelaimės vietą. O čia jau kariškių kordonas, gaisrininkai, kategoriškai nepraleidžia gydytojų ir patys nieko nedaro, o vagonai pleška, žmonės ugnyje rėkia paklaikusiais balsais, pagalbos neprisišaukdami...
Tebūnie prakeikta tokia tvarka ir tokie principai!
Giliau pagalvojus, darosi aišku, kad abi šitos katastrofos turėjo įvykti, jos buvo neišvengiamos. Į Lietuvą atsirito rusiško palaidumo, visiško atsakomybės praradimo banga, apsileidimas neįtikėtinas, ko kito galima buvo laukti?
Juk ir traukinio katastrofa įvyko dėl to, kad, priešingai visiems nuostatams ir taisyklėms, ant atšakinių bėgių buvo paliktos be priežiūros dvi cisternos su degalais: nuo garvežio smūgio cisterna sprogo, užsidegė, apliejo ugnimi visus keturis pirmojo sąstato vagonus. Tiktai mašinisto narsumo dėka buvo atjungtas antrasis sąstatas, žmonės išliko gyvi. Pats mašinistas mirė vežamas į ligoninę.
Ir lyg bjauriausiam pasityčiojimui „Vakarinės naujienos“ paskelbė traukinio katastrofos aukų skaičių: 15 žuvo, du mirė ligoninėje, viso – 17 žmonių. Šitokio melo netenka girdėti net supuvusiausiose kapitalistinėse šalyse! Aukų ne mažiau dviejų šimtų!.. Ir šito fakto niekas negali užginčyti.
Vėlai vakare sugrįžau į Vilnių. Čia minios tebestovi Neries pakrantėse, katastrofos vietoje. Narai tebenardo, ieško. Vanduo, žiūrėk, vėl išplauna į krantą skarutę, rankinuką, dar kokią smulkmeną... Šiurpu. O milicija gainioja žmones, neleidžia artyn.
Tikrai šiurpu.
Namie radau daug sveikinimų. Iš Dalios – nėra. Gal ir nebus. Labai galimas daiktas.
Gal taip ir geriau.
Tik nelengva. Tikrai ne.
Visiškai nieko negaliu rašyti. Net „Žirnio prie kelio“. Viskas atrodo menka, neverta nei dėmesio, nei darbo.
