J. Baltušis buvo labai skaitytojų mėgstamas ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai.
Kviečiame skaityti Juozo Baltušio dienoraščių ištrauką:
1975 m.
VASARIO 8. ŠEŠTADIENIS.
Nerašau. Spaudžia radikulitas. Pats stebiuosi, kaip tai vakar atlaikiau kelionę, pokalbį.
„Literatūroje ir mene“ Jansono recenzija apie Diurenmato „Vaidiname Strindbergą“. Užbraukia viską, išpeikia Moniką, Noreiką, režisierę Bučienę, išgiria... dekoratorių Katiną ir Adomaitį. Tai bent! Monika gerokai susigraužusi. Patariau nusispjaut tris kartus per petį.
Tame pačiame numeryje žinutė: Irena Gansiniauskaitė priimta į Rašytojų sąjungą, labai norėčiau pasveikinti, bet neturiu adreso, apskritai jokių jos koordinačių.
Džiaugiuosi tad širdyje jos sėkme. Daug gero mūsų literatūrai laukiu iš šitos jaunos talentingos prozininkės. Gaiviu pavasario vėjeliu padvelkė jos atėjimas į mūsų prozą.
VASARIO 9. SEKMADIENIS.
Mėginau padirbėti prie „Druskos“. Vėl nieko gero.
Vakare – rašytojo Alekso Baltrūno 50-mečio minėjimas, pobūvis Rašytojų sąjungoje, buvau kviestas, tai nuėjau, paskui karčiai pasigailėjau: prikibo persigėręs J. Macevičius, išbalęs visas trenkė man į veidą, iškruvino lūpas.
Visiems matant, girdint. Jį paslėpė nuo manęs supuolę jo bičiuliai. Gal ir gerai, juoba mažai kas būtų iš jo likę, jeigu patekęs man į rankas: pagautas šoko, galėjau pridaryti daug negero. Išėjau namo.
Ilgai vaikščiojau vienas Čiurlionio gatve, mąsčiau apie Lietuvos rašytojų šeimą, kūrybinę jų organizaciją. Į ką pavirto viskas? Kur mes nuėjome?
Girtavimai, muštynės, intrigos, vienas kito murkdymai pasidarė dabar kasdieniniu reiškiniu. Purvas ir nešvankybės visur, vieni pletkai, skundai, plėšrumas besidalinant materialinėmis gėrybėmis...
Ar galėjo šitaip būti, kol gyvi buvo V. Mykolaitis-Putinas, P. Cvirka, A. Venclova, A. Vienuolis-Žukauskas, pagaliau J. Šimkus?
Nė už ką nepatikėsiu! Visą supuvimą rašytojų tarpe pradėjo literatūrinis šarlatanas, atžymėtas Lenino premija, Lietuvos liaudies poeto vardu Eduardas Mieželaitis.
Tai jis įvedė rašytojų kūrybinėn organizacijon padlaižūniškumo, parsidavimo, nesiskaitymo su jokia etika ir žmogaus orumu atmosferą.
Viską pribaigė beviltiškasis grafomanas ir vagis Alfonsas Bieliauskas, „iš aukščiau“ per jėgą primestas vadovauti Rašytojų sąjungai. Štai ir turime rezultatą, jau turime.
Rytoj pat paduosiu pareiškimą Rašytojų sąjungos pirminei partinei organizacijai. Tegu svarsto, daro išvadas. Jeigu šito nepadarys, imsiuos kitų priemonių, įvykio be pasekmių nepaliksiu, juoba tai liečia nebe mane, o bendrą rašytojų reikalą, visą Rašytojų sąjungą, galima sakyti, rašytojų žmogiškąjį orumą.
VASARIO 10. PIRMADIENIS.
Apie darbą prie „Druskos“ nėra ko nė galvoti. Visiškai prislėgta nuotaika po vakarykščio įvykio. Nusiminti nenusimenu, o nesmagumas didelis. Per daug jau žemas Macevičiaus elgesys, stačiai įžeidžiantis savo žemumu. Būtent žemumu.
Paskambino Vacys Reimeris, pareiškė savo gilų pasipiktinimą vakarykščiu įvykiu, pranešė: tuoj po įvykio, protesto ženklan, išėjęs iš pobūvio.
Įsidėmėtinas A. Baltrūno skambutis: prašė „nekelti įvykio viešumon nors vieną arba ir dvi dienas“. Ką tai reiškia?
17 val. prasidėjo rašytojų partinis atviras susirinkimas. Prieš prasidedant įteikiau sekretoriui A. Pociui pareiškimą, labai trumpą ir, kaip man atrodo, gana santūriai surašytą: įvykis, prašymas apsvarstyti, daryti išvadas.
Nieko daugiau. Įdomu, kad susirinkime nebuvo nei J. Macevičius, nei A. Baltrūnas, nei A. Baltakis. Visi laikėsi taip, tarytum nieko neįvyko. Gal taip ir geriau.
Monika pasakojo, kad aktorius Adomaitis filmuojasi vokiškam filme (Rytų Vokietija). Dalyvauti pakviesta iš Holivudo garsioji Elizabet Teylor, jai paskirtas honoraras – milijonas dolerių, jos partneriui Adomaičiui – pusantro šimto rublių. Skirtumėlis!
VASARIO 11. ANTRADIENIS.
Padirbėjau prie „Druskos“. Visiškai netikėtai. Matyt, tiesa, kad darbas – pats geriausias apsiraminimas.
Nuotaika gana prasta, tačiau jaučiuosi taip ramus, jog pats stebiuosi. Atrodo, įvykis liečia visai ne mane, o atpildas už jį vis dėlto bus. Bent jau iš mano pusės bus padaryta viskas, kad tokie dalykai Rašytojų sąjungoje nesikartotų.
Paskambino Liliana, prašė susitikti. Keista toji Liliana. Beveik visiškai jos nepažįstu. Pirmą kartą susitikom Skaičiavimo mašinų gamykloje, kur ji, pasirodo, dirba kokį tai kultūrinį darbą, pati vairuoja mašiną („Zaporožec“), parvežė mane namo.
Atrodo, mėgsta romantiką, vaidina kažkokią „paslaptingą“ moterį. Žinau aš tas paslaptingąsias!
VASARIO 12. TREČIADIENIS.
Padirbėjau prie „Druskos“. Vėl sėkmingai. Atrodo, pradedu užgriebti „raktą“. Dieve duok ir nepaleisk! Nebepaleisk!
Iš Macevičiaus atėjo laiškas, matyt, atsiprašantis. Neatplėšiau, neskaičiau, įdėjau į kitą voką, užrašiau J. Macevičiaus adresą, išsiunčiau atgal. To betrūko, kad skaityčiau!
Atėjo „Literaturnaja gazeta“, o joje kažkokio Ryčio Trimonio straipsnis „Užplanuoti atsitiktinumai“. Vienoje gretoje sustatyti J. Mikelinskas, R. Lankauskas ir... L. Kiauleikis, paskutinis padugnė ir joks rašytojas, ir visi „sudirbami“.
VASARIO 13. KETVIRTADIENIS.
Padirbėjau prie „Druskos“. Vėl sėkmingai. Valio!
Baigiau žiūrėti velionio Vinco rankraštį. Susiskambinau su R. Šarmaičiu, paprašiau teikti pagalbą dėl šitos knygos išleidimo, kiek tai lies pogrindžio faktų patikrinimą. Pažadėjo. Rankraštį nunešiau „Vagos“ leidyklai, įteikiau vyr. redaktoriui K. Ambrasui. Pasikalbėjome apie daug ką. Jis buvo A. Baltrūno pobūvyje, tačiau nė puse žodžio apie tai neužsiminė.
Įsidėmėtina!
Buvau kviestas į Komiteto kultūriniams ryšiams su tautiečiais užsienyje įkurtuves. Nėjau. Juoba lūpa tebekraujuoja, smakre iškilo juodos sutrenkimo dėmės. Kur pasirodysi tokiame pavidale!
Nuėjau pas Lietkoopsąjungos pirmininką drg. Jankauską, paprašiau padėti aprengti Moniką, juoba gėda man darosi: liaudies artistė, o vaikšto kaip paskutinė nuskurėlė, niekur nieko negalim gauti. Pasakė: važiuokite į Panevėžį, į bazę. Ką ten rasite, tai įsigykite. Padėkojau, išėjau.
VASARIO 14. PENKTADIENIS.
Panevėžyje. Kelionė ir buvimas bazėje užėmė beveik visą dieną. Užtat šio to nusipirkome. Monikai sintetinius kailinius belgų gamybos, suomišką vasarinį paltuką ir jugoslavišką vasarinį, dar vieną suknelę ir dvi poras batų.
Sau nusipirkau vieną porą išeiginių batų, nebrangių, jugoslavų gamybos. Brolis Leonardas pirko savo žmonai suknelę, suomišką vasarinį paltuką ir porą basučių. Monika laiminga. Aš – dar labiau. Vargšė ta mano Monika!
Paprasčiausi dalykai, kokius bet kurioje kitoje šalyje turėtų tokia aktorė bet kuriuo metu, čia jai sudaro tikrą įvykį. Ir vargšai mes visi. Dabar tik visokie sukčiai, prekybiniai kombinatoriai ir tegyvena gerai, net prabangiai!
Išleidau kone visą honorarą, gautą iš tadžikų už „Parduotų vasarų“ pirmąjį tomą, išleistą tadžikų kalba. Ir gerai, kad išleidau. Geresnės paskirties tas honoraras nė negali turėti.
Toliau skaitinėju V. Kaverino „Sobesedniką“. Labai įdomu, naudinga. Aprašyta daug tikrai jaudinančių momentų. O tarp eilučių prasiveržia gilus nusivylimas šiuolaikiniu gyvenimu dvasiniu, jaunimo sumaterialėjimu, jeigu taip galima išsireikšti, moralės nusmukinu ir dvasiniu nuskurdimu.
Teisus V. Kaverinas. Gyvename tikrai niūrius laikus.
VASARIO 15. ŠEŠTADIENIS.
Padirbėjau prie „Druskos“. Vėl sėkmingai. Aprašiau parketo valymą finansų ministerijoje. Ta proga pasižiūrėjau, ką buvau rašęs apie tai autobiografiniame pasakojime „Savosios vietos beieškant“ (knygoje „Tarybų Lietuvos rašytojai“), ir gėda man pasidarė. Nerimta, nekultūringa. Reikia visiškai kitaip. Kitaip!
„Literatūroje ir mene“ atspausdintos dvi mano dukters Ritos humoreskos „Kaip ir dera“ ir „Fantazija“. Abi vykusios, ypač pirmoji. Gerai, kad Rita dirba, rašo.
Negerai, kad konfliktuoja su manim: nepaskambina, nepasikalba, dedasi labai nelaiminga, aiškiai laukia, kad pirmas nusileisčiau. Šito nebus.
VASARIO 16. SEKMADIENIS.
Padirbėjau prie „Druskos“. Gerai. Įropojau į Finansų ministeriją, kalbuosi su J. Tūbeliu. Jeigu taip toliau eis, bus viskas gerai. Viskas.
Daug skambučių dėl konflikto su J. Macevičium. O aš ramus, dirbu. Būta ko čia jaudintis!
Iš Zulono Povilo (Kupiškio) naujas laiškas. Nustebęs, kad turiu apmatus „Stomatologinėms istorijoms“. Negi būčiau iki šiol jam neprasitaręs? Parašysiu.
Skaitinėju laisvalaikiu toliau V. Kaverino „Sobesednik“. Labai įdomu. Ir labai atitinka šiuolaikinėms mano nuotaikoms: tylus nusivylimas dabartiniu jaunimu, literatūriniu visų pirma, pačia atmosfera, susidariusia šiuo metu literatūros pasaulyje, daug dar kuo kitu. Parašysiu jam, Kaverinui.
VASARIO 17. PIRMADIENIS.
Padirbėjau prie „Druskos“. Pradedu net nerimauti, kad gali vėl man „užsikirsti“ viskas. Taip būna po didesnės sėkmės. Na, o dabar – ačiū dievui!
Virgilijus Čepaitis surašė tekstą laiško „Literaturnaja gazeta“ redakcijai. Reiškiamas protestas prieš R. Trimonio straipsnį. Teiravosi, ar sutiksiu pasirašyti. Žinoma, sutikau. Mikelinsko ir Lankausko rašymo manieros man svetimos, nepriimtinos, tačiau abu jie – tikri rašytojai, ir šitokio daužymo neturi būti!
Rytoj vakare turėjau vykti į Palangą, dalyvauti kraštotyrininkų konferencijoje. Susisiekiau, „mušiau“ telegramą, kad nebūsiu, įrašiau sveikinimų pluoštą. Bus gerai ir šitaip. Negaliu gi aš dvi naktis iš eilės nakvoti vagone, juoba po to keletą dienų jaučiuosi kaip sudaužytas, būnu nedarbingas. Kas man sugrąžins šitaip prarastas brangias dienas?
VASARIO 18. ANTRADIENIS.
Padirbėjau prie „Druskos“. Gana neblogai vėl. Šlovė dievui!
Nuotaika gera, darbinga. Fiziškai nelabai kas, bet gyventi dar galima. Kuo puikiausiai.
Rašytojų pirminės partinės organizacijos biure svarstė J. Macevičiaus išpuolį prieš mane. Visi vieningai pasmerkė, davė partinį įspėjimą. J. Macevičius labai nuoširdžiai atsiprašė. Susitaikėm, juoba aiškiai suprantu, kad J. Macevičiaus išpuolis – ne jo asmeniškas chuliganizmas, o prasiveržimas tų nuodingų nuotaikų, kurios šiuo metu susitvenkusios Rašytojų sąjungoje, ir prasiveržė jos per J. Macevičių tik todėl, kad pats J. Macevičius pasirodė silpniausias iš visų.
Taip pasakiau ir biuro nariams. Ir pridūriau, kad mes, vyresniosios kartos rašytojai, jaučiame neapykantą iš Rašytojų sąjungos pusės, jaučiame pastangas izoliuoti mus nuo literatūrinio gyvenimo, diskriminuoti visur ir visuomet. Kalbėjau konkrečiai ir dėl savęs.
Iki šiol už mano nugaros skleidžiami nuodingi šmeižtai, esą aš privedęs prie savižudybės Vladą Grybą. Savo metu buvo suorganizuota prieš mane ištisa šmeižtų kampanija, dalyvaujant daugeliui asmenų, buvo sąmoningai ir organizuotai varomi gandai, esą aš rašau ir platinu anoniminius laiškus.
Turiu tam visus įrodymus, ir jeigu perduočiau reikalą į prokuratūrą, tai byla nuskambėtų ligi Maskvos. O kam iš to nauda? Štai todėl ir susilaikau.
Tačiau vieną gražią dieną mano kantrybė irgi gali pasibaigti, kas gi tada? Kokioj šviesoj mes atrodysim kitų tarybinių tautų rašytojų akyse?
Pasakiau ir savo nusistebėjimą dėl nesibaigiančių pjautynių rašytojų tarpe, intrigų, pletkų, šmeižtų. Priminiau, kad buržuazijos valdomoje Lietuvoje rašytojų tarpe buvo nepalyginamai daugiau vienybės, bendrą kalbą surasdavo skirtingiausių politinių idėjinių pažiūrų bei pozicijų žmonės: Vaižgantas prie vieno stalo sėdėjo su P. Cvirka, A. Venclova kalbėjosi su B. Brazdžioniu, Mykolaitis-Putinas šalia Krėvės, Adomas Jakštas – šalia S. Nėries, o dabar, – kai susitelkėm vienos ideologijos rašytojai – vyksta bjauriausios tarpusavio pjautynės, skaldome vienas kitam antausius, nebegalime sutilpti savo kūrybinėje organizacijoje.
Valdybos sekretorius J. Požėra bandė prieštarauti. Girdi, nėra neapykantos vyresniosios kartos rašytojams, vėliau nusileido, pridūrė, kad labai bjauriai šmeižiami ir jie, kurie dabar dirba Rašytojų sąjungoje vadovaujantį darbą, kad reikia apskritai svarstyti konsolidacijos klausimą, spręsti iš esmės.
Skaitau: reikalas pajudintas, tegu dabar juda toliau, šitai išeis tik į gera visiems, tuo pačiu ir mūsų literatūrai.
Vakare užsukau pas dail. L. Bičiūnaitę, pasėdėjau valandėlę, išgėriau puoduką kavos. Ji labai simpatiška, protinga moteris. Talentinga vaikų knygų iliustratorė.
VASARIO 19. TREČIADIENIS.
Padirbėjau prie „Druskos“. Truputėlį silpniau, juoba sugaišino V. Čepaitis, atėjęs kolektyvinio laiško reikalu.
Monika nunešė siuvėjui taisyti naujuosius kailinius. Pasirodo, talija per žemai nuleista, storina Moniką. Na, bus gerai.
Įdomus faktas: Monikai atėjo pakvietimas dalyvauti svečio (ne delegato, o būtent svečio!) teisėmis respublikos kultūros darbuotojų II-jame suvažiavime, o man – neatsiųsta. Negi tikrai neatsiųs? Būtų daugiau negu keista, o gal ar nepriskaitomas prie kultūros darbuotojų. Ar gal per menkas dalyvauti suvažiavime? Ė, visa tai – niekniekiai!
VASARIO 20. KETVIRTADIENIS.
Padirbėjau prie „Druskos“. Nelabai vykusiai, o vis pora puslapių prisidėjo. Vėliau, žinoma, žiūrėsiu viską, redaguosiu iš esmės, šlifuosiu kiekvieną sakinį, bet tam reikia laiko, visų pirma ramybės, atitrūkio nuo visa kita. Svajoju šitaip padirbėti gegužės–birželio mėnesiais pas Marytę Anykščiuose. O dabar tegu eina kaip eina, tegu ir juodraštis, o į priekį.
Sužinojau: kovo 8-tą Kupiškyje bus vaidinamas „Senovės kupiškėnų vestuvių“ 300-sis spektaklis. Tai įvykis! Tokio fakto, kad Etnografinis liaudies teatras suvaidintų vieną pastatymą 300 kartų, dar nėra buvę mūsų kultūros istorijoje. Skubiai parašiau pareiškimą Kultūros ministrui drg. L. Šepečiui, prašydamas paieškoti priemonių vienaip ar kitaip atžymėti įvykį, apdovanoti kolektyvą arba aktyviausius jo narius.
Pareiškimą įteikiau per sekretorę, kadangi ministras žvėriškai užimtas kultūros darbuotojų II-jo suvažiavimo ruoša, pilni ministerijos koridoriai visokiausių žmonių, plius – ministerijos patalpų remontas, laiptai užgriozdinti. Kur čia dabar brausies pas tą vargšą ministrą! Pažįstu jį kaip žmogų, tvirtai tikiu: padės, atžymės, viskas bus gerai.
Paskambino iš leidyklos „Vaga“, prašė parašyti iki pirmadienio anotaciją eiliniam mano raštų tomui – kelionių įspūdžiams. Pažadėjau. Reikia.
VASARIO 21. PENKTADIENIS.
Padirbėjau prie „Druskos“. Vėl nelabai kas, įsitikinau, jog galiu rašyti tik šviežiai, pirmuoju „užėjimu“, o jeigu tik pradedu naudotis kokiais nors tekstais ar dokumentais, jau ir nebesiseka. Taip atsitiko ir dabar: panorau pasinaudoti savo paties atsiminimais apie P. Cvirką knygoje „Atsiminimai apie Petrą Cvirką“, ir iš karto pasijutau lyg ant slidaus ledo, pametęs mašinos valdymą.
Vadinasi, jokių pakartojimų kompiliacijų, suvestinių ir kitokios velniavos mano darbe būti negali, juoba čia techniškai geriau paruoštų vyrų privilegija, o ne mano, savamokslio. Šiaip ar taip, o porą puslapių vėl užmečiau į bendrą tekstą. Galgi pavyks iki kovo 1 dienos privaryti knygą ligi 200 pusl. Būtų šaunu, geras padrąsinimas dirbti toliau.
Turėjau eiti pas drg. K. Kairį dukters Violetos buto reikalu, o jis, pasirodo, susirgęs gerklės stygų uždegimu, vakar paguldytas į ligoninę. Ir atsitik tu man šitaip!
Seniai gi turėjau nueiti, bet vis „ruošiausi“, tai yra psichologiškai mobilizavau save, juoba nieko nėra man sunkesnio, kaip eiti ir prašinėti ko nors iš valdžios savo arba savo šeimos narių reikalu. Na, palauksim, dar pasimobilizuosim, gal ir geriau šitaip.
Skaitau K. Borutos laiškus. Nuo 1922 metų ligi jo mirties. Daugiausia rašyta A. Venclovai. Laiškai iš pradžių labai grubūs, pilni nereikalingų išsireiškimų (šūdas, bezdalas), vėliau kultūringesni. Rašyti iš visur, pradedant Kaunu, baigiant Ryga, Viena, Berlynu. Kai kur keiksnojama bolševikai, „Laisvė“ ir t. t.
Vilnonytė laikosi nuomonės, kad visus laiškus reikia sudėti, žinoma, pakupiūravus. O ką reiškia kupiūruoti? Kupiūruoti, vadinasi, iškraipyti žmogaus mintis, tai yra parodyti patį žmogų, šiuo atveju Kazį Borutą, ne tokį, koks jis buvo iš tikrųjų, o tokį, kokį šiandien kai kas norėtų matyti.
Ar aš turiu teisę šitaip pasielgti? O gal geriau šitokiom sąlygom visiškai K. Borutos laiškų neskelbti? Gal ateis laikas, kai bus galima paskelbti visus ir visiškai pilnai. Na, manau, reikės pasitarti tais klausimais su K. Korsaku. Jis geriau išmano, daugiau patyrimo turi.
Kalbėjau su Povilu Zulonu (Kupiškis), teiravausi, kokiems apdovanojimams ir kas pristatyta vyriausybei ryšium su „Senovės kupiškėnų vestuvių“ 300-ju spektakliu.
Pranešė: pristatyta meno saviveiklos Žymūno ženkleliui 12 žmonių, dirbančių kolektyve nuo pirmosios susikūrimo dienos. O pats P. Zulonas? O Zulonas niekeno nepristatytas. Kodėl? Išsiaiškinsiu pirmadienį Liaudies meno rūmuose.
Rytoj turėčiau važiuoti į Kupiškį, dalyvauti Rekašiaus vardo vidurinės mokyklos priestato ir internato rūmų atidaryme, bet susiniekinau. Reikia dirbti, „Druską“ rašyti, o ne priestatus atidarinėti. Šitai atliks kiti, laisvesni žmoneliai.