Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo:
„Palaiminti jūs, beturčiai, nes jūsų yra Dievo Karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams.
Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus.“ (Lk 6, 17. 20–26)
Jėzaus ištarti žodžiai Evangelijoje pagal Luką padalija žmoniją: vienoje pusėje beturčiai, kurie, pasirodo, yra turtingi, ir kitoje pusėje turtingi, kurie, pasirodo, yra beturčiai. Tačiau tai nereiškia, kad Jėzus taip paprastai kanonizuoja šventaisiais visus vargdienius, alkstančius, verkiančius, persekiojamus, arba paprasčiausiai ima ir pasmerkia visus turtingus, sočius, besijuokiančius.
Atskyrimas daug gilesnis. Jėzus atskleidžia dvejopą gyvenimo suvokimą: gyvenimas „dėl Dievo Karalystės“ ir gyvenimas „dėl savęs“. Galime gyventi išskirtinai tik dėl šio pasaulio, bet galime gyventi taip pat ir dėl amžinojo gyvenimo.
Apaštalas Jokūbas, atrodo, tai aiškiai suprato, kai savo laiške rašė: „Ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų Karalystę, pažadėtą jį mylintiems?“ (Jok 2, 5). Tikrasis skirtumas yra ne tarp turtingų ir vargšų, bet tarp turtingų pasauliui ir turtingų Dievui. Žmogus, nesidalijantis meile, yra vargšas (Lk 16, 19–31).
Tad šis Evangelijos tekstas yra kaip dviašmenis kalavijas (Žyd 4, 12), perskiriantis žmoniją į dvi skirtingas puses, panašiai kaip Grinvičo meridianas, kuris skiria pasaulį į Rytus ir Vakarus. Tačiau yra ir esminis skirtumas. Grinvičo meridianas nekintamas: žemė, kuri yra Rytuose, negali pereiti į Vakarus, kaip nekintamas ir ekvatorius, kuris atskiria skurstantį Pietų pasaulį nuo turtingos ir klestinčios Šiaurės. Evangelijos riba, kuri padalija „palaimintuosius“ nuo „nelaimingųjų“, nėra tokia: ji mobili, peržengiama.