Dar liūdniau, kad iš 45 pasienio miestelių Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Rusijoje, Kaliningrado srityje, Baltarusijoje, Moldovoje ir Ukrainoje daugiausia juodų debesų – virš Šalčininkų.

Tokią sensacingą naujieną paskelbė „Civitta Lithuania“ ekspertai. Ar už šių faktų tik – kontrabandos mastų statistika ir niekaip nesuplėšomas jos tinklas? Tikrai ne. Už tokios liūdnos statistikos – tragiškos žmonių istorijos, sulaužyti likimai, žlugusios svajonės ir gyvenimo perspektyvos.

Vis dėlto garsiai kalbant apie šešėlio pasekmes, nutylimos jo priežastys, be kurių ir nieko negirdėtume apie skandalingus kontrabandos mastus. Būtent naikinant priežastis vyktų reali kova su šešėliu, kuri dabar virtusi pasekmių gaudymu mistiškai primena kovą su vėjo malūnais.

Niekam ne paslaptis, kad kontrabandos pasekmės – skaudžios ne tik mūsų šalies ekonomikai, bet ir žmonėms, ypač – jauniems, gyvenantiems pasienio miesteliuose, kur nėra darbo ir perspektyvų, o lengvas uždarbis masina, nes atrodo nesunkiai pasiekiamas, atrodo, kad gal tik šiek tiek rizikuojant ir gaunant adrenalino dozę.

Tačiau nelegaliai uždirbti pinigai dažniausiai baigiasi ne tuščiose piniginėse, o – už grotų. Teistumas, turto konfiskavimas, paliktos artimiesiems skolos, anstolių bylos ir juodos dėmės iki gyvenimo pabaigos. Neretai išėję iš įkalinimo įstaigų jaunuoliai ir prieš tai buvę darbingi, sveiki vyrai neranda darbo, nes darbdaviai neskuba buvusiems kontrabandininkams atverti durų.

Tokios ir panašios problemos tik dar labiau prisideda prie ir taip nemenkos socialinės atskirties Lietuvoje.

Žmonėms nedideliuose provincijos miesteliuose gyvybiškai stinga darbo, o pasienyje juk tos pagundos bent laikinai užsidirbti, atrodo, ranka pasiekiamos.

Vieną kartą niekas nesučiumpa. Antrą. Trečią. O po to, jau kontrabanda arba vadinamieji cigarečių arba alkoholio „taškai“ tampa gyvenimo norma. Juk tie, kurie ateina apsipirkti, nesmerkia „pardavėjų“.
Viena mano pažįstama verslininkė Vilniuje turi įmonę, kurioje dirba nemažai jaunimo iš Šalčininkų rajono. Visi jie – darbštūs, pareigingi, turintys svajonių žmonės, tačiau beveik visi jau teisti už kontrabandą.
Jolanta Butkevičienė

Ne iš gero gyvenimo žmonės ryžtasi kontrabadininkų „verslui“. Tiksliau – nusikaltimui, kuris įklampina į tokį liūną ir tokią beviltišką situaciją, iš kurios šansų išbristi beveik nėra. Juolab, kad ir valdžia – kaip kokie bejausmiai algoritmai, kaip koks dirbtinis intelektas, tesugeba patvirtinti ir pirštu badyti į juodąją statistiką.

Štai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskutiniąją šių metų sausio dieną paskelbė, kad net 53 proc. savivaldybių socialinei paramai skirtų lėšų nepanaudojo.

2018 m. savivaldybės socialinėms savo gyventojų reikmėms galėjo skirti 223,3 mln. eurų, tačiau liko nepanaudota net 117,5 mln. eurų!

Biurokratine kalba tariant ir mąstant biurokratiškai, tie milijonai, kurie galėjo kažkam padėti baigti kokius nors kursus, sušelpti socialiai remtinas šeimas, buvo „neįsisavinti“. Daugiau nei100 milijonų eurų nepasiekė socialiai remtinų asmenų. Ar tai ne – nusikaltimas? Ir įdomu, kur tie, atseit, sutaupyti pinigai buvo panaudoti?

Ir tarp tokių socialinės paramos „neįsisavintojų“ taip pat lyderių pozicijoje – Šalčininkai. Jų valdžia nepanaudojo net 53,3 proc. socialinei paramai skirtų lėšų.

Akivaizdu, kad savivaldybės vadovai ir klerkai nemato, kas darosi už jų kabinetų langų, kuo gyvena miestelio ir rajono žmonės. Tiesiog nėra su jais bendravimo, ryšio ir elementaraus žmogiško supratimo bei atjautos.

Viena mano pažįstama verslininkė Vilniuje turi įmonę, kurioje dirba nemažai jaunimo iš Šalčininkų rajono. Visi jie – darbštūs, pareigingi, turintys svajonių žmonės, tačiau beveik visi jau teisti už kontrabandą.

Tokia situacija verčia nedelsiant ir labai rimtai ieškoti problemų sprendimo būdų. Todėl inicijuosiu specialaus privataus fondo steigimą Šalčininkuose. Toks fondas galėtų padėti sudėtingoje gyvenimo situacijoje atsidūrusiems žmonėms. Ištikus nelaimėms, į jį galima būtų kreiptis, prašant padėti pakeisti kreditorių, atidėti skolų mokėjimo terminus.

Kartais, atrodo, tiek nedaug reikia, kad žmogus galėtų vėl sugrįžti į visavertį gyvenimą. Gal tik – pokalbio, profesionalaus, nuoširdaus patarimo. Todėl ir siūlau atsigręžti į problemų ištiktus žmones, o ne stumti juos į tuos šešėlius, per kuriuos greitai nebesimatys Šalčininkų.