Pirmas tekstas, apie pinigus (publikuotas sausio mėnesį), yra čia. O šį kartą apie tai, kiek kainuoja pinigai ir kas nusprendžia pinigų kainą.

Pinigų kaina yra palūkanų norma. Kiekvienam ši būna skirtinga ir priklauso nuo įvairių dalykų. Viena pagrindinių kainos dedamųjų yra tikimybė paskolintus pinigus atgauti (kitaip sakant rizika). Kuo tikimybė pinigus atgauti mažesnė, tuo pinigai kainuoja brangiau ir atvirkščiai.

Logika čia paprasta – jei norintis skolintis gali pinigų neatiduoti, tai už tą riziką skolinantis nori kompensacijos, tad prašo aukštų palūkanų. Todėl valstybės dažnai skolinasi už nulį procentų, o greitųjų paskolų klientai už dešimtis ar šimtus.

Kitas svarbus aspektas, pagal kurį sprendžiama pinigų kaina, yra laikotarpis, kuriam skolinamasi.

Kuo ilgesniam laikotarpiui skoliniesi, tuo didesnes palūkanas mokėsi. Tai susiję su dviem pagrindiniais dalykais:

1) Per ilgą laiką gali nutikti daugiau dalykų. O kuo daugiau dalykų gali nutikti, tuo didesnė tikimybė, kad nutiks kažkas blogo, dėl ko paskolos gavėjas nebegalės grąžinti pinigų. Tad kuo ilgesnis laikotarpis, tuo rizika skolintojui yra didesnė, tuo didesnės kompensacijos už riziką, per palūkanų normą, prašoma.

2) Kuo ilgesniam laikotarpiui pinigus paskolini, tuo ilgiau jų negalėsi naudoti. Tad ir už šį liūdesį norisi kompensacijos.

Rizika, kad paskola nebus grąžinta, ir laikotarpis, kas iš esmės taip pat yra susiję su rizika, yra du esminiai faktoriai, kuomet sprendžiame pinigų kainą. Nors toks pasakymas yra supaprastintas, tačiau galima visuomet prisiminti, kad kuo skolintojas galvoja, kad tikimybė atgauti pinigus yra didesnė, tuo pinigų kaina (palūkanų norma) bus mažesnė.

Tačiau tai yra teorinė dalis. Tik teoriškai gali paskaičiuoti riziką kiekvienam norinčiam skolintis. Tuo tarpu praktikoje visas procesas yra kur kas labiau standartizuotas ir supaprastintas, idant kredito davėjai galėtų per metus išduoti daugiau nei vieną paskolą.

Vartojimui skolintis reikėtų tik tada, kai sergi kažkokia mirtina liga ir vartojimo paskola yra vienintelis būdas nuo tos ligos išgyti. Jokios kitos pateisinamos priežasties imti vartojimo paskolas nėra.
Tautvydas Marčiulaitis

Jei žiūrėsime į bankus, jų kredito išdavimo procesas yra pakankamai paprastas. Pirmiausia yra surenkami duomenys apie žmogaus pajamas, įsipareigojimus, turtą, mėnesio būtinąsias išlaidas, šeimyninę padėtį ir darbo pobūdį.

Šie duomenys yra reikalingi nuspręsti, kiek rizikingas yra klientas – kuo geresnį darbą žmogus dirba, kuo daugiau pinigų uždirba ir kuo daugiau turto turi, tuo ramiau jam skolinti, tuo mažesnes palūkanas galima siūlyti.

Antras proceso žingsnis yra išsiaiškinimas, kam bus naudojami pasiskolinti pinigai. Paskolos nekilnojamam turtui yra laikomos mažai rizikingomis, nes tas pats perkamas NT būna naudojamas kaip užstatas. Tad bankas žino, jog jei paskolos gavėjas negalės grąžinti pinigų, bus galima pasiimti įkeistą nekilnojamą turtą ir, jį pardavus, atgauti bent dalį negrąžintos skolos. Tad NT paskoloms palūkanos yra mažiausios.

Tuo tarpu jei pinigus žmogus nori skolintis vartojimui, rizika yra žymiai didesnė. Vartojimui skolintis reikėtų tik tada, kai sergi kažkokia mirtina liga ir vartojimo paskola yra vienintelis būdas nuo tos ligos išgyti. Jokios kitos pateisinamos priežasties imti vartojimo paskolas nėra.

Bet kadangi žmonės nėra itin racionalūs finansiniuose reikaluose, vartojimo paskolos yra pakankamai dažnas reiškinys.

Ir rizikingos jos yra būtent dėl tos pačios priežasties – kadangi jas imti gali tik ne itin racionalus žmogus, bankas, prašydamas daugiau palūkanų, apsidraudžia nuo kitų neracionalių to žmogaus sprendimų gyvenime, kurie gali apriboti jo galimybes paskolą grąžinti.

Trečias žingsnis kreditavimo procese yra besiskolinančiojo galimybių įvertinimas, atsižvelgiant į galiojančius įstatymus.

Lietuvos bankas yra nustatęs, kiek maksimaliai žmonės gali skolintis, atsižvelgiant į jų pajamas. Bendruoju atveju, paskolai grąžinti skiriama suma negali viršyti 40 proc. žmogaus apmokestinamųjų grynųjų pajamų.

Taip pat žmogus gali skolintis tik tol, kol gali gauti pajamas (amžiaus ribojimai). Galiausiai, žmogui dažniausiai neleidžiama skolintis, jei jis jau turi kitų nevykdomų įsipareigojimų.

Vienas iš papildomų žingsnių, kuriuos kartais taiko bankai, yra duomenų apie klientą tikrinimas „Creditinfo“.

Kas labai dažnai vartotojams sukelia problemų, nes „Creditinfo“ algoritmas, bent seniau, mažindavo kredito reitingą tais atvejais, kai apie klientą buvo pateikiama daug užklausų per trumpą laikotarpį

Todėl bankai blogindavo sąlygas arba atsisakydavo išduoti paskolas klientams, jei jie per mėnesį apsilankydavo keliuose bankuose.

Jei manot, kad taip nutiko ir jums, rašykite skundą Lietuvos bankui, Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, tam pačiam bankui bei to banko motininei įmonei (greičiausiai Švedijoje).

Nes tokia praktika yra beveik nelegali ir per aplinkui pažeidžia daugybę įstatymų (bankas turėtų riziką vertinti pats, ne remtis trečiųjų šalių duomenimis), o „Creditinfo“ turėtų iš esmės turėti jūsų pasirašytą leidimą dalintis jūsų duomenimis su trečiosiomis šalimis.

Nesvarbu, ar kažką iš tų skundų laimėsit. Esmė, jog visi bus įpareigoti atsakinėti į skundus (taip liepia įstatymas) ir tuo metu neapkęs gyvenimo, dėl to greičiausiai gausite atsiprašymą ir pasiūlymą iš naujo peržiūrėti sutarties sąlygas.
Tautvydas Marčiulaitis

Ir čia visiškai nesvarbu, ar kažką iš tų skundų laimėsit. Esmė, jog visi bus įpareigoti atsakinėti į skundus (taip liepia įstatymas) ir tuo metu neapkęs gyvenimo, dėl to greičiausiai gausite atsiprašymą ir pasiūlymą iš naujo peržiūrėti sutarties sąlygas.

Nes visi supranta, kad kuo daugiau skundų dėl pusiau nelegalių tavo veiklų klientai rašo, tuo didesnė tikimybė gauti nuo kažko – priežiūros institucijų ar motinos – per galvą. O per galvą gauti nėra smagu.

Bet, praleidžiant kvailąsias rinkos praktikas, bankas (ir dauguma kitų kredito davėjų) palūkanų normų dydį apsprendžia atsižvelgiant į tuos tris žingsnius.

Jei nusprendžiama, kad klientas paskolą gauti gali, jam pasiūlomos atitinkamos standartizuotos palūkanų normos plius banko marža. Standartizuotos palūkanos iš esmės yra rinkos palūkanos, kitaip žinomos kaip EURIBOR (tarpbankinė palūkanų norma), o marža yra banko nustatytas skaičius už administracinį darbą.

Skirtingiems produktams palūkanos yra siūlomos skirtingai. Pavyzdžiui, būstui, kadangi paskolos yra ilgalaikės, palūkanos sutartyje skaičiuojamos kaip 6 mėnesių EURIBOR + marža. Kur marža yra iš anksto visam laikotarpiui sutartas metinis procentinis mokestis (skaičiuojamas nuo paskolos likučio), o EURIBOR, kaip minėta, tiesiog rinkos palūkanos.

Tuo tarpu trumpesniems kreditams, pavyzdžiui, automobilio lizingui, vartojimo paskolai ar kredito limitui paskolų kaina dažniausiai būna nurodyta tiesiog fiksuota procentine suma.

Taip yra todėl, kad trumpuoju laikotarpiu palūkanų pokyčius prognozuoti yra paprasčiau. Todėl nėra prasmės rištis prie rinkos palūkanų, geriau iš karto nustatyti bendrą paskolos kainą, kuri vartotojui yra gerokai aiškesnė ir geriau suprantama.

Svarbu suprasti, kad tiek skirtingi klientai gauna, tiek skirtingos institucijos išduoda paskolas skirtingomis sąlygomis.

Štai, pavyzdžiui, bankai savo privačios bankininkystės klientams visuomet taikys mažesnes palūkanų normas nei smulkiesiems klientams. Nes didžiausius finansinius resursus valdantys asmenys yra ir mažiau rizikingi, ir bankui gerokai svarbesni, nei eilinis 10 tūkstančių indėlį banke laikantis pilietis.

Bankams neįdomu dirbti su tais, kurie pinigų gali ir negrąžinti. Todėl, jei negaunate paskolos banke, tos paskolos jums imti visiškai nereikėtų.
Tautvydas Marčiulaitis

Skirtumai tarp palūkanų dar labiau išryškėja, kai vertiname skirtingas institucijas. Bankuose palūkanos yra mažiausios, nes bankai sutinka skolinti tik mažos rizikos klientams. Bankams neįdomu dirbti su tais, kurie pinigų gali ir negrąžinti. Todėl, jei negaunate paskolos banke, tos paskolos jums imti visiškai nereikėtų.

Skirtingai nei bankai, smulkesnės kredito institucijos savo klientus vertina atsainiau ir sutinka skolinti aukštesnės rizikos klientams. Visiška bankinio finansavimo priešingybė yra greitųjų kreditų įmonės, kurių tikslas neretai būna ne atgauti paskolas, o jų niekada neatgauti, idant iš žmogaus būtų galima atimti viską, ką jis turi ir kada nors turės.

Žinoma, visiems aišku, ne visos greitųjų kreditų įmonės dirba šiuo principu. Bet bendrai, skolintis iš bet ko, kas nėra bankas ir prašo 30-50-100 proc. palūkanų, yra finansinė savižudybė.

Palūkanos yra labai glaudžiai susietos tiek su investicijomis, tiek su paskolomis. Todėl kitame serijos tekste – detaliau apie paskolas, o vėliau apie investicijas. Šiam kartui svarbiausia prisiminti du dalykus.

Pirma, kad palūkanos labiausiai susijusios su rizika ir kuo didesnė tikimybė pinigus atgauti, tuo mažesnių palūkanų kreditorius prašys. Antra – jei bankas jums atsisako skolinti pinigus, jums negalima skolintis pinigų.