Apie tai nemažai tenka kalbėtis su Europos politikais ir susitikimuose bei diskusijose apie Europos Tarybos ateitį, nes viena iš pamatinių Europos Tarybos ginamų vertybių šalia žmogaus teisių ir teisinės valstybės vertybių yra ir pamatinė demokratijos vertybė. Dalyvaudamas Europos Tarybos generalinio sekretoriaus rinkimuose turiu galimybę atvirai kelti klausimus apie demokratijos situaciją Europos kontinente, apie šiandieninius ir ilgalaikius iššūkius demokratijai ir apie tai, kaip turime tinkamai pasitikti tokius iššūkius.
Visų pirma, reikia atsakyti į klausimą – ar demokratija susiduria su iššūkiais? Tie, kurie 1989 metais džiaugėmės Berlyno sienos griuvimu, kurie dalyvavome atstatant ir kuriant Lietuvos demokratiją prieš 30 metų, kurie džiaugėmės Rusijos demokratėjimu prie Jelcino, šiandien galime liūdnokai konstatuoti, kad demokratizacijos „trečioji banga“ (pagal S. Huntingtoną), yra tikrai išsisėmusi ir perėjusi į atoslūgio fazę.
Mes nerimaujame dėl demokratijos erozijos Lietuvoje, Italijos valdžia garsiai ir išdidžiai skelbiasi, kad jie yra populistai, Prancūzijoje plinta „geltonųjų liemenių“ judėjimas, kaip atrodo – neturintis jokios politinės ideologijos, o taip pat vis dar stiprias pozicijas išlaiko M. Le Pen Nacionalinis frontas, Vokietijoje stiprėja panaši antieuropietiška ir prorusiška AfD, Didžioji Britanija pasiklydusi Brexit reikaluose, Lenkija ir Vengrija daugelio europiečių akyse atrodo, kaip šalys, kurios nebesilaiko demokratijos vertybių.
Šiandien galime vardinti ir vardinti su kokiomis problemomis demokratinės sistemos susiduria senojoje ir naujoje Europoje, dar labiau Europos kontinento pakraščiuose: Vakarų Balkanuose, Rytų Kaimynystėje, jau nekalbant apie Rusiją. Net ir Donaldo Trumpo „twitterinė“ demokratija kai kam atrodo kaip nebetelpanti į klasikinės demokratijos vertybių rėmus.
Kas lemia tokius iššūkius demokratijai?
Yra tokių šiandieninių iššūkių, kuriuos lėmė 2009 metų pasaulinė finansų krizė ar 2015 metų Europos pabėgėlių krizė, bet yra taip pat ir tokių ilgalaikių iššūkių, susijusių su postindustrinės visuomenės plėtra, apie kuriuos dar vis labai mažai kalbame.
Pradžioje pora žodžių apie iššūkius, kuriuos lėmė nesenai pergyventos krizės.
Pykčio konsolidacija
Jau ne vieną kartą įvairiomis progomis esu rašęs apie Vakarų analitikų plačiai nagrinėjamą pastarojo laikotarpio „angry voters“ („piktų rinkėjų“) reiškinio plėtrą. Vis daugiau rinkėjų jaučiasi ekonomiškai ir socialiai apleisti ir užmiršti, praradę viltį, kad jų pačių ar jų vaikų ateitis gali būti šviesesnė. Esu rašęs apie Ch. Murray „Coming Apart: The State of White America, 1960–2010“ (2013) ar R. Putnam „Our Kids: The American Dream in Crisis“ (2016) knygas, akademiškai įspūdingai tiksliai parodančias, kad Jungtinėse Valstijose tokiais jaučiasi iki 40 proc. gyventojų, praradusių tikėjimą „American Dream“ („amerikietiška svajone“), vis labiau pasiduodančių ilgalaikiam nerimui, nevilčiai ir frustracijai, ir lengvai patikinčių kiekvienu, kuris garsiai sušunka: „Aš žinau, kas yra dėl tokio jūsų gyvenimo kaltas.“ Pradžioje kaltais būna įvardijami vietiniai priešai: elitas, opozicija ir netinkama žiniasklaida, po to dažniausiai pereinama prie išorinių priešų įvardijimo: globalizacija, Briuselis, liberali demokratija, laisva prekyba ir t.t.
Priešų paieška
Kaltųjų ir priešų įvardijimas yra nepralaiminti politinės sėkmės formulė, padedanti mobilizuoti nusivylusius ir frustracijoje paskendusius rinkėjus. Dar Černiševskis ir Leninas rašė knygas, garsiai pavadintas „Kas yra kaltas?“, ir skirtas nelabai išsilavinusio proletariato mobilizavimui. Straipsnyje „Kas yra tikrieji Lietuvos „priešai“ ir kaip su jais kovoti?“ esu rašęs apie įspūdingą paskutiniąją T. Snyder knygą „The Road to Unfreedom“. Joje T. Snyderis parodo, kaip dar Carlo Schmitto (naciams simpatizavusio garsaus vokiečių filosofo) atskleistą formulę, kad politikoje yra svarbiausia įvardinti priešą ir su juo kovoti, šiais laikais perima V. Putinas, sąmoningai paskelbdamas Vakarus tariamu Rusijos priešu ir naudodamas šią propagandą savo rinkėjų mobilizacijai. Tokia masinė mobilizacija „įveikti priešus“ leidžia valdžiai palaipsniui silpninti demokratijos institutus ir visuomenės demokratijos įpročius.
„Savų“ tapatybė ir „kitokių“ įpriešinimas
Kaip savo straipsnyje rašo cituoti mokslininkai, „tokį „savųjų“ bloką vienija nauja „baimės priklausomumo“ („paranoid belongingness“) tapatybė“. Tokią baimę šiandieniniai populizmo lyderiai yra išmokę efektyviai pakurstyti. Klasikinei demokratijai būdingą idėjų konkurenciją, tradicinę kairės ir dešinės konkurenciją ir gebėjimą įsiklausyti vis labiau keičia primityvi ir negailestinga „priešų“ ir „baimės“ propaganda. Kas svarbiausia, – ekonominių ir kitų krizių sąlygomis tokia „kitoniškumo įpriešinimo“ politika pakankamai sėkmingai veikia. Nusivylusieji ją lengvai patiki ir randa joje paguodą. Populistai laimi „priešų įvardijimo“ varžybas, nes rimtoji politika neturi tokios aistros ir tokių įtikinamų naratyvų, kokius turi baimės kurstymas. Prie tokios „priešų įvardijimo“ subkultūros plėtros efektyviai prisideda visos naujosios „fake news“ ir hibridinių karų technologijos, ypač gerai įvaldytos Kremliaus.
Tai kelia grėsmę demokratijai, nes skatina jos laipsnišką eroziją. Baimės kurstymas į valdžią atveda gebančius tokią baimę kurstyti, bet ne valstybę valdyti. Tokių „baimės politikų“ greitos nesėkmės valstybės valdyme dar labiau didina žmonių nusivylimą ir frustraciją. Augantis ir vis sparčiau besisukantis nusivylimo ratas yra didžiausias demokratijos priešas šių dienų Europoje. Taip pat ir Lietuvoje.
Kaip šį ratą sustabdyti – nėra lengva atsakyti. Jeigu galvotume, kad „baimės priklausomumo“ tapatybė yra labiausiai paplitusi tarp „piktųjų rinkėjų“, tų, kurie dėl savo ekonominės ir socialinės padėties yra nusivylę ir netikintys ateitimi, tai demokratijos stiprinimui reikia ne naujų politinių technologijų, o naujų socialinės ir ekonominės politikos instrumentų, reikia naujo socialinio kontrakto, kuris padėtų ir nusivylusiems įsitikinti, kad jie nėra užmiršti.
Prancūzijos Prezidentas E. Macronas, susidūręs su „geltonosiomis liemenėmis“, jau paskelbė, kad Prancūzijai toks naujas socialinis kontraktas yra būtinas. Toks kontraktas turi būti ne vien tik žodžių ir pažadų, bet pirmiausia darbų ir rezultatų kontraktas, realiai gerinantis padėtį tų, kurie jaučiasi užmiršti ir kurie nebetiki ateitimi. Europoje XIX ir XX amžiuose susiformavusią ideologinę takoskyrą tarp tradicinės kairės ir dešinės, XXI amžiuje keičia visai nauja takoskyra: tarp tų, kuriems nepasisekė, tarp nusivylusių, netikinčių ateitimi, išsigandusių ir lengvai gąsdinamų, ir tų, kuriems pasisekė, kurie tiki ateitimi ir kurie nesibaimina globalių procesų. Demokratijai teks prie šių naujų takoskyrų prisitaikyti. Ir atrasti būdus, kaip ekonominiais ir socialiniais instrumentais šias takoskyras mažinti.
Kas yra tie „XXI amžiaus“ iššūkiai?
Visų pirma yra verta prisiminti, kad šiandieninė demokratija yra industrinės visuomenės produktas, gimęs kartu su XIX amžiuje milžinišką pagreitį įgavusia pramonine revoliucija. Pramoninė revoliucija su masine konvejerine gamyba sukūrė darbininkų klasę, kuri pasižymėjo panašia kvalifikacija, panašiu išsilavinimu, panašiomis gyvenimo sąlygomis ir panašiais kolektyviniais interesais. Tokių interesų gynybai formavosi kairiąją ideologiją išpažįstančios politinės partijos. Kitoje pusėje formavosi savininkų/buržua klasė, taip pat turinti bendrus interesus ir bendrą ideologiją. Industrinės visuomenės sukurta šiandieninė demokratija, anot A. de Tocqueville`io, visų pirma reikalavo gebėjimo asocijuotis ir rėmėsi kolektyviniais instrumentais: partijų ideologijomis ir jų konkurencija, partijų rinkiminėmis kampanijomis ir kolektyvinės opozicijos vykdoma parlamentine valdžios kontrole.
Kas mūsų laukia postindustrinėje visuomenėje? Akivaizdu, kad joje tradicinė pramoninė gamyba vaidins vis mažesnį vaidmenį. Darbininkų klasę keis robotų klasė. Žmonių gyvenimo būdas, išsilavinimas, gebėjimai, užsiėmimai darysis vis labiau individualizuoti ir personalizuoti. Mažės bendrų reikalų, daugės asmeninių reikalų ir interesų. Tokių interesų patenkinimui arba gynybai nebereikės tokių didelių kolektyvinių pastangų. Todėl mažės ir kolektyvinių partijų svarba. O tai reiškia, kad kolektyviniais veiksmais ir atoveiksmiais pagrįsta tradicinė klasikinė liberali demokratija XXI amžiuje bus priversta kardinaliai keistis.
Gali būti, kad kardinaliai keisis ir valstybių politinės sistemos bei valstybių valdymo modeliai ir būdai. Išnaudojant IT technologijas, plėtosis „dalyvavimo demokratija“ ir mažės „atstovaujamosios demokratijos“ vaidmuo, kartu mažės ir politikos lyderių bei didelių idėjų vaidmuo. Viskas taps žymiai labiau individualizuota, smulkiau, arčiau kasdienio žmonių gyvenimo ir kitaip, nei yra dabar. Kaip prie to prisitaikys demokratinė žmonių valdžia, kylanti iš žmonių ir tarnaujanti žmonėms – šiandien yra sunku pasakyti, bet nenustebkime jei ta demokratija, prie kurios esame pripratę, amžiaus pabaigoje bus visai kitokia.
Tokie dramatiški pasikeitimai natūraliai sukelia baimių, kaip tokie pasikeitimai vyks, tačiau nusiraminti galime paprastai – jeigu mes prisitaikome prie naujų technologijų, tai ir demokratija bei valstybių valdymas prie to prisitaikys.
Jeigu tokios prognozės tikrai išsipildys, demokratijai iškils naujas iššūkis: globalūs procesai, ypač technologiniai, sunkiai pasiduoda demokratinei kontrolei ar priežiūrai, o nacionalinės valdžios veikla darysis vis mažiau reikšmingai daranti įtaką kasdieniam žmonių gyvenimui ir todėl mažiau įdomi kiekvienam žmogui. Susidomėjimas nacionalinės demokratijos procesais gali drastiškai kristi, kartu kristų ir piliečių dalyvavimas rinkimuose. Ką tai reikštų demokratinėms valstybių valdymo sistemoms, šiandien galime tik spėlioti. Ar atsiras naujų demokratinių procesų, kuriais būtų siekiama efektyvesnės demokratinės įtakos globaliems procesams – kol kas tokių požymių nesimato.
Taigi demokratija yra reiškinys, prie kurio esame pripratę ir nelabai gilinamės, kaip jis šiandien ar rytoj veikia ar veiks. Tuo tarpu iššūkiai šiam reiškiniui darosi vis didesni. Ir globalesni. Ir reikalaujantys ne tik nacionalinio, bet ir žymiai stipresnio globalaus dėmesio. Europos Taryba yra globaliai unikali organizacija, kaip tik ir galinti dar daugiau dėmesio skirti vienos iš pamatinių Europos kontinento vertybių – demokratijos vertybės apsaugai. Ir tiems iššūkiams, su kuriais demokratija ateityje neišvengiamai susidurs.
Demokratija yra verta žymiai didesnio mūsų rūpesčio. Tam, kad netektų kada nors liūdnai konstatuoti: the system is broken. Ir kad tokiu atveju netektų „demokratijos“ paversti tik gražiu muziejiniu reiškiniu, panašiu į Romos Koliziejų: truputį aptrupėjęs ir nenaudojamas, bet kaip muziejus labai geras.