Skelbdamas apie savo kandidatavimą Rusnėje ministras pirmininkas Saulius Skvernelis užsiminė apie politikoje dalyvaujančius žurnalistus. Tai irgi buvo žinia rinkėjams.
Po jos sumirgėjo antraštės: „Skvernelis užsipuolė žurnalistus“. Tokios antraštės padeda plačiau ir efektyviau paskleisti politikų siunčiamą žinią. Tik vargu ar to siekia jų autoriai...
Politikų karai (ir sąjungos) su žiniasklaida – tikrai ne naujas reiškinys Lietuvos padangėje. Naujas reiškinys – tai, kad abi kariaujančios pusės nebesilaiko tradicinių žaidimo taisyklių.
Dalis žiniasklaidos ne tik peržengė, bet ir nutrynė ribą tarp kritiškumo ir priešiškumo. Tą ribą dažnai peržengdavo ir anksčiau. Ėmė trinti palyginti neseniai. Sakydamas „trinti ribą“, turiu galvoje – suteikti neigiamam reiškiniui normos statusą.
Tradicinė žurnalistų nuostata – stengtis būti kritiškiems, o ne palankiems ar priešiškiems politikų ir partijų atžvilgiu. Juozaičio minėtame žiniasklaidos ir Trumpo kare šiai tradicinei normai suduotas precedento neturintis smūgis.
Smūgis, kuris neaplenkė Lietuvos: čia pastaruosius trejus metus daugeliui su Trumpu susijusių straipsnių ir reportažų irgi trūko objektyvumo.
Tas pat sakytina apie kritiškumą išstumiantį priešiškumą arba pataikūniškumą vidaus politikos klausimais. Žinios apie prezidentę – būtinai teigiamu ar bent jau neutraliu kampu; apie Seimo daugumą ir premjerą – neigiamu ar bent jau neutraliu kampu. Tai vyksta jau ne pirmą kadenciją.
Šiuo atžvilgiu esama tiesos Skvernelio žodžiuose apie politikoje dalyvaujančius žurnalistus. Kai trinama riba tarp kritiškumo ir priešiškumo, trinasi ir riba tarp žurnalistikos ir politikos. Kova su priešais („priešais“ pagal Carlą Schmittą) yra politiko, o ne žurnalisto veikla.
Premjerui, nepatenkintam dėl politikoje dalyvaujančių žurnalistų, galima atsakyti, kad politikai, savo ruožtu, bando „sudalyvauti“ žurnalistikoje.
Trumpas dalyvauja žurnalistikoje kaip pats sau puikus žurnalistas per „Twitter“ socialinį tinklą. Lietuvos politikai – kišdamiesi į žiniasklaidos turinį savo politinių galių įrankiais.
Valdantieji „valstiečiai“ prie to irgi šiek tiek prisidėjo. Būtent jų atvesta į Seimą adekvatumo stokojanti politikė Dovilė Šakalienė buvo sugalvojusi penkiasdešmties procentų „gerųjų naujienų“ reikalavimą žiniasklaidos turiniui.
Tai bene kvailiausias įstatymų leidėjų sumanymas žiniasklaidos atžvilgiu per visą nepriklausomybės laikotarpį. Net Mindaugui Puidokui tokia kvailystė būtų per didelė. Nors – ne: jam nebūtų.
Cenzūros – politikų „dalyvavimo žurnalistikoje“ – absurdas sklandė ir konservatorių-krikdemų Seime 2008–2012 metais. Ryškus pavyzdys – tuo metu priimtas nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. Dalies pirminių kvailysčių galutinėje redakcijoje neliko – bet tik dalies.
Taigi naujas karas tarp žurnalistikos ir politikos yra abipusio priešiškumo padarinys – priešiškumo, virtusio nenormalia norma su ne tik peržengtomis, bet ir nutrintomis nesikišimo į svetimą teritoriją ribomis.
Žiniasklaida mėgsta teisintis ir ginti cecho mundurą skelbdama esanti nekalta auka ir demokratinei santvarkai gyvybiškai svarbi ketvirtoji valdžia, stovinti tiesos ir laisvės sargyboje. Kartais ji šiuo atžvilgiu teisi, kartais – ne.
Žiniasklaida toli gražu ne visada nekalta. Medžiotojo vaidmuo jai labiau įprastas nei aukos. Demokratinių šalių konstitucijose neskelbiama, kad ji – ketvirtoji valdžia. Konstitucijos garantuojama žodžio ir minties laisvė nesankcionuoja jokių žiniasklaidos politinių galių.
Vis dėlto nešališkai žiniai perduoti reikalingas profesionalus tarpininkas. Jis turi įrodyti savo reikalingumą ir patikimumą. Įrodyti, kad jis nėra nei politikų ar interesų grupių ruporas, nei minios pataikūnas. Kad jo principai – tai objektyvumas, įsipareigojimas tiesai, kritiškas požiūris ir dalyko išmanymas.
Ar pastaraisiais metais Lietuvos žiniasklaida nebuvo įsitraukusi į politines kovas nuolatinio dalyvio teisėmis? Buvo.
Ar nepataikaudavo miniai – savo atstovų ir jų nuomonių fanams socialiniuose tinkluose, visoje viešojoje erdvėje? Pataikaudavo.
Pataikavimo miniai pavyzdžių daugėjo populiarėjant feisbukui ir augant žiniasklaidos interaktyvumui; tai susiję procesai. Virtualios sekėjų minios supamas žurnalistas vis labiau paiso savo uždaros aplinkos ir vis blogiau mato nevirtualią tikrovę. Tikrovę užstoja fanai; objektyvumą slopina garbėtroška.
Iš čia plaukia ta neišpasakyta nuostaba, kuri persmelkė feisbuko gyventojais tapusius žiniasklaidos atstovus po socialdemokratų ir Darbo partijos pergalės 2012 m. Seimo rinkimuose. Kaip jie drįso laimėti – juk „visa Lietuva” (feisbukas) balsavo prieš juos?! Juk visas „burbulas“ jiems pasakė „ne“!
Įsitraukimas į politines batalijas, savo ruožtu, yra antra neobjektyvumo medalio pusė. Bet čia viskas ne taip paprasta ir primityvu, kaip aprašytoje šlovės instinkto įsigalėjimo ir asmeninės komforto zonos („burbulo“) situacijoje.
Žinoma, lengviausia manyti, kad galimą neobjektyvumą žinutėse, straipsniuose, reportažuose, pokalbių laidose lemia neskelbiami interesai, ryšiai, politinės pažiūros ir kieno nors „užsakymai“. Sąmokslo teorijoms čia – derlinga dirva.
Tačiau žurnalistai ir redaktoriai nėra tokios primityvios būtybės, kokiomis juos mėgsta vaizduoti arba liaudies išmintis, pasislėpusi anoniminiuose komentaruose ir „jūs nieko nesuprantate“ skambučiuose į laidas, arba žurnalistų atskleisti apgavikai, nuo atsakomybės bėgantys biurokratai, sukčiai, idiotai ir parsidavėliai, griežiantys dantį ant savo skriaudėjų ir trokštantys jiems atkeršyti.
Net jei susidaro pagrįstas įspūdis, kad kuri nors žinia – politiškai šališka, tai nebūtinai reiškia, jog žurnalistas ar / ir redaktorius tarnauja kieno nors interesams arba sąmoningai renkasi neobjektyvumą / neprofesionalumą.
Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, dažnėjantis ir gilėjantis žiniasklaidos politinis neobjektyvumas kartais tiesiogiai plaukia iš savitos objektyvumo traktuotės bei nuoširdaus tikėjimo, kad einama tiesos link. Neobjektyvus žmogus šventai tiki, kad išlieka objektyvus.
Paviršutiniškas požiūris skelbia, kad objektyvumas yra viso labo nešališkumas dviejų skirtingų nuomonių atžvilgiu ir jų abiejų vienodas atspindėjimas. Toks požiūris gali aklai pasitarnauti intelektiniam ir moraliniam reliatyvizmui.
Intelektiniam – todėl, kad, trumpai ir paprastai kalbant, juo vadovaudamiesi turėtume išklausyti ir astronomo, ir astrologo nuomonės apie esamą planetų ir žvaigždžių padėtį.
Moraliniam – todėl, kad, rašydami, tarkime, apie nacių koncentracijos stovyklas XX a. viduryje, turėtume pasikalbinti ne tik kalinių, bet ir nacių atstovus, neteikdami pirmenybės nė vienai iš dviejų nuomonių.
Tokia objektyvumo traktuotė tariasi galinti apsieiti be vertinimų (vertybių) dėmens (value-free science atgarsis žurnalistikoje) ir tarp eilučių arba atvirai neigti, kad egzistuoja objektyvi (nepainiokime: būtent objektyvi, o ne galutinė) tiesa.
Šitaip manantys neišvengiamai turi remtis prielaida, kad bet kuri racionaliai ir moraliai paaiškinama pozicija turi „savo tiesą“, kuri niekuo ne pranašesnė ir ne prastesnė už visą krūvą kitų „tiesų“.
Rengiant žinias tarptautinės politikos temomis, šitokia objektyvumo traktuotė nepajėgi atskirti tiesos nuo melo, propagandos – nuo informavimo. Rusijos pozicija jai bus tokia pat „sava tiesa“, kaip ir Vakarų; Rusijos žiniasklaidos skleidžiama propaganda jai bus tik vienas iš daugelio pasaulio suvokimo kampų – „niekuo ne blogesnis“ už Vakarų informavimo priemonių žinias, „tik kitoks“.
Objektyvios tiesos nepripažįstanti objektyvi(?) žurnalistika arba priversta gyvuoti kaip vidujai prieštaringas daiktas, ignoruodama logiką ir teorinį pagrindimą, arba išvis į jokį objektyvumą nepretenduoti – bet šito kelio ji bijo ir mieliau renkasi amžiną kontradikciją.
Lieka tik spėlioti, kaip vienos objektyvios tiesos nepripažįstančio žmogaus galvoje šis nepripažinimas dera su įsitikinimu, kad egzistuoja toks daiktas, kaip „melagingos žinios“, ir kad melas – tai blogis.
Nes jei tiesų yra daug, mes niekaip negalėsime nustatyti melo: juk jo skleidėjai vadovausis „savo tiesą“.
Jei imsime aiškinti, kad tarp daugybės „tiesų“ vienos yra teisingos, o kitos – melagingos, tai pripažinsime, kad, vertindami „tiesas“, vadovaujamės aukštesnės – vienos – objektyvios tiesos standartu ir šitaip paneigsime savo ankstesnę poziciją.
Šiuo požiūriu, objektyvumo nuoširdžiai siekiančiam, jo reikalavimų laikytis pasirengusiam žurnalistui teoriniu lygiu turėtų būti natūralu remtis objektyvios tiesos egzistavimo prielaida. Tada išnyktų minėti vidiniai prieštaravimai ir už kiekvieno posūkio nelauktų reliatyvizmo pinklės.
Tačiau, kad ir kaip būtų paradoksalu, pasirodo, kad šališkumas, vienos iš politinio konflikto pusių ignoravimas žiniose ar pašnekovų sudirbinėjimas pokalbių laidose – bruožai, ne ką mažiau būdingi objektyvią tiesą pripažįstantiems žiniasklaidos atstovams nei ją neigiantiems arba tiems, kurie tiesiog ignoruoja savo profesinės veiklos teorines prielaidas.
Tuo įsitikinus, ištinka nedidelis šokas ir kyla klausimas: kaip gali objektyvumui ir tiesai įsipareigojęs profesionalas demonstruoti neįtikėtiną šališkumą?
Kaip vidinio neprieštaravimo principas objektyvios tiesos prielaida besiremiančio žurnalisto galvoje staiga virsta savo priešybe?
Į šį klausimą jis pats jums ramiai atsako: „Nėra jokio prieštaravimo. Aš nuosekliai laikiausi objektyvios tiesos standarto ir todėl negalėjau reportažuose (žinutėse) suteikti vienodo statuso dviem politinėms nuomonėms, iš kurių viena – visiška nesąmonė ir akivaizdi klejonė.“
Štai tokios proto linksmybės. Kaip sakoma – nuo vilko ant meškos. Taip, taip, jie rimtai įsitikinę, kad jų žinios juos tiek priartino prie tiesos ir aukščiausios įmanomos išminties (taip manyti ypač būdinga jaunoms ir karštoms galvoms, čia nieko nepadarysi), jog nebėra reikalo paisyti demokratijos: jiems priklauso tiesa, o tautai – tik suverenitetas.
Jie išsilavinę ir protingi, įpratę mąstyti, argumentuoti. Manydami, kad viena iš politinio ginčo pusių – neteisi, kliedinti, pavojinga, jie galbūt neklysta. Dažnai iš tiesų neklysta. Jie apsidairo ir mato, kad jų aplinka galvoja panašiai. Ir iki šito momento – viskas palyginti gerai.
Bet tada jų galvoje kažkas spragteli, ir įsijungia klaidinga loginė implikacija: „Jeigu aš teisus, vadinasi, reikia stoti į kovą.“ Ir jie drąsiai peržengia, trypia ir trina (kur ji dar nenutrinta) ribą, skiriančią žiniasklaidą nuo politikos.
Jie eina į karą, veržiasi į politinius mūšius, trokšta pergalių. Pergalių eteriuose, ekranuose, socialiniuose tinkluose. Juos veda kryžiuočio mentalitetas: „Jei esame teisūs, tai turime veržtis į Palestiną.“ Jie – kaip krikštytojai konkistadorų gretose: „Pirmiausia užimkime Tenočtitlaną, sutriuškinkime pagonis, užkauriaukime Meksiką.“
Jie tiesiog nenori, neprisiverčia, nemoka savęs paklausti: Ar karas iš tiesų būtinas? Ar tiesa reikalauja galios? Kur riba tarp informavimo ir propagandos? Kodėl svarbiausias LTSR laikraštis vadinosi „Tiesa“?..