Ne viena Vyriausybė rajoninėms ligoninėms kėlė uždavinius optimizuoti ir mažinti lovų skaičių. Buvo uždaromi priėmimo, akušerijos skyriai, nes tą Vyriausybės įpareigojo daryti, patvirtinę restruktūrizavimo etapus. Dabartinė valdžios siūloma reforma pasako: „tie, kurie atsakingai vykdė praeitų Vyriausybių patvirtintus restruktūrizavimo planus, lieka kvailio vietoje ir bus priversti užsidaryti“.
Gali taip atsitikti, kad nemaža dalis rajoninių ligoninių 2020 m. pradžioje užsidarys. Išliks tik tos, kurios turės chirurgijos, terapijos, akušerijos, pediatrijos skyrius? Dažnos rajonų ligoninės šių skyrių jau atsisakė, tad šansų išlikti turi nedaugelis. Rajonai turės tik slaugos skyrius ir dienos chirurgiją. Žmogus su savo bėda liks vienas, be valstybės pagalbos.
Pati Sveikatos apsaugos ministerija ligoninių neuždarinės. Jai to nereikės daryti, nes šią prastą žinią visuomenei bus priversti pranešti naujai išrinkti merai ir naujos rajonų savivaldybių tarybos. Jei gydymo įstaiga neatitiks numatytų kriterijų, kurių dar niekas nežino, nes jie bus tvirtinami ministro, jau priėmus įstatymus, ligonių kasos su rajonine ligonine nepasirašys sutarčių ir pačios ligoninės (ar jų steigėjai – savivaldybės) priims sprendimą ligoninę naikinti. Nebeturint terapijos ar chirurgijos skyrių, neilgai trukus, neliks ir priėmimo skyriaus (kai kurios ligoninės jau neturi). Užburtas ratas: nėra pinigų – nėra ir paslaugos.
Rajoninės ligoninės virs slaugos ligoninėmis. Planuojama didinti slaugos lovų skaičių, nors tokio poreikio rajonuose nėra. Slaugos lovų stygius – didmiesčių problema ir ją reikia spręsti, nemažinant kaimiškų vietovių žmonių galimybių arčiausiai namų gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Didesnė senstančios visuomenės dalis – seni, pensinio amžiaus žmonės, taip pat daugiausiai rajonuose. Dažnai palikti vieni, nes jų vaikai emigravę, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui, todėl terapinių skyrių uždarymą galima įvardinti kaip tautos genocidą.
Uždarius Lietuvoje 10 ar 15 ligoninių, tikėtinas ar laukiamas efektas bus 10-15 proc., o žmogui problemų ir finansinių išlaidų padaugės. Valstybės teikiamų viešųjų paslaugų prieinamumas kaimo žmogui kris. Didžiosios ligoninės nesiųs konsultantų į rajonus, nes gydytojų trūksta ir ten. Tad rajonų ligoninės „išmirs“ savaime ne vien dėl pinigų, bet ir dėl gydytojų stygiaus.
Negailestinga Lietuvos statistika rodo, kad mūsų visuomenė ne tik spėriai sensta, bet ir serga. Pagal Europos Sąjungos šalių sveikatos rodiklius, lyderiaujame ligonių skaičiumi ne vienos ligos skalėje. Namų ūkio išlaidos sveikatos priežiūrai, lyginant su kitomis Europos šalimis, pas mus taip pat per didelės. Tai dar vienas rodiklis, išryškinantis sveikatos sistemos silpnąsias vietas. Todėl visi sprendimai, susiję su žmogaus sveikata, turi būti gerai apgalvoti, pasverta ne tik ekonominė nauda, bet įvertinti ir socialiniai aspektai, realūs žmonių poreikiai, paslaugos pasiekiamumas ir derama ligų prevencija bei jos finansavimas.
Be prevencijos ir sveikos gyvensenos natūralaus atėjimo į šeimas, sergančiųjų skaičius išliks, tad išliks ir ligoninių lovų poreikis. Ar neatsitiks taip, kad po vadinamos „reformos rajonuose“, gydymo lovos bus steigiamos apskričių centruose, o rajonuose liks didesnio poreikio neturinti slauga ir suprastėjęs medicininis aptarnavimas. Ne tik pilietis turi saugoti savo sveikatą, bet ir valstybė savo piliečio sveikatą. Todėl jau dabar reikia plėsti ambulatorijų tinklą kaimo vietovėse. Turėtų būti taip: paslauga suteikiama reikiamoje vietoje, reikiamu laiku ir reikiamo specialisto.
Nereikia pamiršti, kad, uždarius rajonines ligonines, žmonės neteks darbo. Čia tokia regionų „plėtra“. Juk visi suprantame: nėra darbo vietų, nėra ir plėtros.
Susidariusi padėtis verta diskusijos. Svarbi visuomenės nuomonė, nes geriau sustabdyta pertvarka nei gydymo paslaugų negavęs žmogus. Siūlau apsvarstyti galimybę:
- tiksliai apibrėžti sąvoką, kas yra mažoji rajono ligoninė;
- didesnį dėmesį ligoninėse skirti ligonio būklei, o ne ligos kodui, kaip yra šiuo metu;
- rajonų ligoninėse stiprinti terapiją ir geriatriją. Gydytojų geriatrų paruošiama nepakankamai, o specialistų poreikis senstančioje visuomenėje yra didelis;
- skatinti pažangių paslaugų teikimo formų plėtrą ir efektyvinti paslaugų ir lėšų pasiskirstymo gydymui struktūrą;
gal verta globą ir slaugą rajonuose jungti į vieną sistemą. Slauga ir ilgalaikė globa galėtų būti kartu su diferencijuota sveikatos priežiūra.
Turime dar daug neatsakytų klausimų. Kad užtektų laiko pasitarti su visuomene ir ją išgirsti, turime nukelti vėlesniam laikui galutinį rajoninių ligoninių pertvarkos terminą. Valstybei turi būti svarbūs žmogaus poreikiai, jo sveikata ir gyvybė.