Kamilė Šeraitė. Kodėl Vilniui reikia modernaus žydų istorijos muziejaus?

2005 m. Jungtinių Tautų sprendimu sausio 27 d. minima, kaip Tarptautinė holokausto aukų atminimo diena. Ši diena kasmet mums primena apie masines civilių Europos gyventojų žudynes ir Lietuvos žydų kančias. Holokausto tragedija pasaulio istorijoje lėmė tai, kad Lietuva neteko beveik visos žydų tautinės bendrijos, o ta dalis, kuri išgyveno, dar penkis dešimtmečius buvo suvaržyti po geležine uždanga ir neturėjo galimybės nei rašyti, nei pasakoti apie tai, kas iš tikrųjų įvyko ir, deja, dauguma jų taip ir nespėjo paliudyti savo išgyvenimų.

Tačiau lietuviškame istoriniame pasakojime spraga jaučiama ne tik kalbant apie holokaustą, bet ir žydų bendruomenės Lietuvoje gyvenimo istoriją ir kultūrą bendrai. Nederėtų pamiršti, kad Vilniuje gyvenusi žydų bendruomenė buvo įtakingiausia ir veikliausia izraelitų diasporos grupe nuo Babilono ir viduramžių Korbodos laikų, o Vilnius ligi šiol vadinamas Šiaurės Jeruzale. Todėl būtent čia, Vilniuje turi atsirasti žydų istorijos ir kultūros muziejus, kuris reikalingas ne tik čia gyvenantiems ar iš čia išvykusiems žydams, bet ir mums visiems, kad galėtumėme ne tik pažinti savo istoriją, bet ir ją nuolat prisiminti. Prisiminti ne tik tai, kaip žydų tauta nyko iš mūsų istorijos puslapių, bet ir tai, kaip ši tauta kūrė mūsų valstybę. Juolab, kad prisiminti yra ką.

Svarstymai apie Lietuvos žydų kultūros muziejų nėra naujiena. 2017 m. prasidėjo kalbos žydų istorinį muziejų kurti vietoje buvusių Vilniaus sporto rūmų, tačiau šios idėjos buvo, deja, atsisakyta, motyvuojant tuo, kad Vilniuje veikia Vilniaus Gaono muziejus. Tačiau šis muziejus atliepia tik menką žydų kultūros ir istorijos dalį ir net neturi techninės galimybės pademonstruoti visų muziejaus archyvuose saugomų meno kūrinių, nuotraukų, dienoraščių ir kitų litvakų istoriją įamžinančių eksponatų. Taip pat muziejus negeba priimti vis didėjančio lankytojų srauto, o vizija plėstis kituose Vilniaus senamiesčio pastatuose gali būti nepraktiška ir nepatraukli lankytojams, galiausiai stokoti tinkamo išpildymo.

Tuo metu Varšuvoje 2014 m. lankytojams atvėrė duris Lenkijos žydų istorijos muziejus POLIN, pasakojantis apie Lenkijos žydų bendruomenės istoriją. Šiame muziejuje per ketverius metus apsilankė beveik pusantro milijono lankytojų. Muziejaus išskirtinumas slypi tame, kad jis pasakoja ne tik tragišką holokausto istoriją ir liudija mirtį. Varšuvos muziejuje didžiausia nuolatinės muziejaus ekspozicijos dalis skiriama pasakojimui apie tūkstantmetę žydų gyvenimo istoriją Lenkijoje, nes, anot muziejaus kūrėjų, holokausto tragedijos mastų paprasčiausiai neįmanoma iki galo suprasti nežinant turtingos ir ilgaamžės Lenkijos žydų bendruomenės praeities.

Šis muziejus Lenkijoje tapo ne tik lankytojų iš viso pasaulio traukos objektu, bet ir istorinių tyrimų centru. Muziejuje reguliariai pristatomos naujos laikinosios teminės ekspozicijos bei pildoma nuolatinė paroda. Dėka žydų istorijos ir kultūros muziejaus Varšuvoje buvo susisteminti ir atskleisti bei visuomenei pristatyti mažiau žinomi Lenkijos žydų istorijos etapai, tokie kaip, pvz., pokario metai. Kitaip tariant, buvo užpildytos ne tik istorinio pasakojimo spragos, bet ir suteiktas stimulas naujiems tyrimams ir diskusijai apie žydišką kultūrą ir jos sklaidą Lenkijoje.

Dėl to, kad Lietuvoje susiduriame su panašiais iššūkiais, su kuriais susidūrė lenkai, tikiu, kad būtent šiuo pavyzdžiu galėtų sekti ir Lietuva, o ypač savo, kaip daugiakultūrio miesto tapatybę norintis atskleisti Vilnius, kuriame prieškariu gyveno didžiausia žydų bendruomenė šiaurinėje Europos dalyje. Modernus Lietuvos žydų istorijos muziejus būtų ne vien turistų traukos centras ar vis iškylančio santykio su Lietuvos žydų kultūra klausimo sprendimas. Tai visų pirma būtų paskata mums visiems toliau gilinti žinias apie esamų ir jau išėjusių bendrapiliečių gyvenimą, kultūrą ir istoriją.