Kritikai suskubo priekaištauti premjerui, kad jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes atkeliavo tarnybiniu transportu, lydimas apsaugos bei patarėjų.
Rusnėje jis dėvėjo kandidato į prezidento, o ne premjero kepurę, tad visas išlaidas turėtų padengti pats premjeras arba „valstiečių“ rinkimų kampanija, o ne valstybės biudžetas. Rusnės atvejis nebus vienkartinis, neabejotina, kad ateityje Skvernelis naudosis savo tarnybine padėtimi, tad jis turėtų atsistatydinti.
Savo ruožtu premjeras nemato jokio kriminalo, kelionė į Rusnę ir kandidatūros paskelbimas esą nebuvo rinkimų kampanijos dalis. Ir kuo jis prastesnis už prezidentę D. Grybauskaitę, kuri nepasitraukė iš prezidento posto, kai siekė antros kadencijos?
Skvernelis liks savo pareigose, naudosis premjerui suteikiamomis lengvatomis ir paslaugomis. Kai kurių jis tiesiog negali atsisakyti, pvz., keliauti be apsaugos. Jis mėgins rinkiminei agitacijai suteikti valdišką atspalvį, ir jei neperžengs kai kurių raudonųjų linijų, jis galės tą ramiai daryti. Visur pasaulyje valdžia suteikia privilegijų.
Kai praeitą vasarą JAV vyko neregėtai pikta konfrontacija tarp demokratų ir respublikonų partijų dėl B. Kavanaugh kandidatūros į Aukščiausiąjį teismą, respublikonų senatorius L. Graham pakartotinai pabrėžė, kad rinkimai turi pasekmių, respublikonai laimėjo daugumą Senate, tad jie lems, kas bus skiriamas į Aukščiausiąjį teismą.
Ypatingų sąlygų pasinaudojimas nebūtinai yra piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. O jei būtų, tai Skvernelis nėra vienintelis piktnaudžiautojas. Į prezidentus kandidatuojantys Seimo nariai gali Seime surengti spaudos konferencijas, apie kurias pranešinės žiniasklaida, kaip ir apie jų rinkiminius vojažus į provinciją.
Jie sulaukia šio dėmesio, nes yra Seimo nariai, o ne dėl to, kad turi ką nors ypatingo pasakyti. Kiek suprantu, A. Juozaitis jau yra surengęs apie du šimtus susitikimų su rinkėjais įvairiose Lietuvos vietovėse. Kiek jų sulaukė pagrindinės, o ne tik vietinės žiniasklaidos dėmesio?
Pasikliauta sofizmu su kaupu, siekiant paaiškinti, kuo Skvernelio padėtis skiriasi nuo prezidentės prieš penkerius metus.
E. Gentvilas tvirtino, kad Skverneliui nekorektiška save lyginti su D. Grybauskaite. „Prezidentas dirba prezidento darbą, ir kandidatuoja į prezidento postą. Premjeras dirba premjero darbą, ir kandidatuoja į kitą postą”. Be to, kai Grybauskaitė paskelbė, kad kandidatuos antrai kadencijai, buvo aišku, kad ji laimės.
Nesuvokiu, kodėl priimtina kandidatuoti į tą patį postą, o ne į kitą. Negana teigti, kad yra skirtumas, reikia jį pagrįsti. I. Šimonytė, A. Maldeikienė yra Seimo narės, bet joms nepriekaištaujama, kad kandidatuoja į prezidentus.
Ar Skvernelis nusidėtų, jei nutartų kandidatuoti į Europos parlamentą, taigi siektų kito posto? Ar, jei contra factum nebūdamas Seimo nariu, premjeras siektų būti išrinktas į Seimą?
Dar priekaištaujama Skverneliui, kad būdamas kandidatu negalės visų jėgų skirti premjeravimui, tad ko gero nukentės Vyriausybės veiksmingumas.
Cinikai galėtų teigti, kad toks laikinas atsiribojimas gali būti šaliai naudingas, nes bus išvengta klaidingų sprendimų ar nutarimų.
Be to, jei Skvernelis pasitrauktų iš pareigų, naujojo premjero paieškos bei naujos Vyriausybės sudarymas užimtų daug laiko, per kurį Vyriausybės darbas tikrai trepsėtų vietoje. Daugelyje šalių premjerai kandidatuoja į įvairius postus, ir nesijaudinama dėl neigiamo poveikio šalies valdymui. Kodėl Lietuva ir Skvernelis išimtys?
Vis dėlto priekaištai turėjo poveikį. Skvernelis pažadėjo per rinkimų kampaniją imtis nemokamų atostogų, nesinaudoti nei Vyriausybės pastatais, nei oficialiu darbo laiku, skirti pirmenybę oficialioms pareigoms. Skvernelis ko gero persistengė, siekdamas įtikti kritikams. Jis premjeras, ne gatvės elgeta, neturi slėpti, kur jis dirba.
Nemanau, kad jis būtų nusižengęs tarnybinės etikos principams, jei jis būtų paskelbęs apie savo kandidatūrą Vyriausybės rūmuose, kaip ir R. Šimašius nepiktnaudžiautų tarnybine padėtimi, jei Vilniaus savivaldybėje surengtų spaudos konferenciją, kurioje aiškintų, kaip gyvenimas Vilniuje pagerėjo per paskutinius ketverius metus?
Skvernelio žingsniai, skirti kritikams nuraminti, neišspręs pagrindinės problemos, būtent, jog nėra aiškios, neginčytinos takoskyros tarp veiksmų, priskirtinų Skverneliui premjerui ir Skverneliui kandidatui.
Antai, kiekvieną kelionę į provinciją galima pristatyti kaip susitikimą su vietos bendrove, mėginimu susipažinti su jų rūpesčiais, bei progą papasakoti, kaip Vyriausybė sprendžia jų problemas. Reikia tik vengti žodžių – balsuokite už mane.
Nežinia, kiek Skvernelis pasinaudos šiuo dvipramiškumu. Dabar jo norai geri, bet kas bus, jei mėnesį prieš rinkimus, apklausos rodys, kad jis gerokai atsilieka nuo Nausėdos ir Šimonytės?
Mane glumina vis didėjantis opozicijos polinkis verkšlenti ir skųstis, pasikliauti kaltinimais ir badymu pirštais, pasiduoti politinio davatkizmo vilionėms.
Jei manai, kad „valstiečiai“ ir Skvernelis yra nekompetentingi ir negeba tarnauti šalies interesams, mėgink konkrečiais argumentais ir duomenimis įtikinti rinkėjus, užuot šnibždėjus apie galimus rinkimų taisyklių pažeidimus, kito posto siekimo nekorektiškumą.
Jei siekiama įrodyti galimą korupciją, tai nemekenkite, kad jį lydi valstybės lėšomis išlaikomi apsaugos darbuotojai, bet ištirkite jo ryšius su D. Gudeliu.
Jei Skvernelis toks baisus, kaip siekiama jį vaizduoti, neturėtų būti sunku atskleisti tuos trūkumus.