Su tais, kas skaito daugiau, nei vieną pastraipą, pakalbėkime rimtai.
Kokių paieškų daugiausia lietuviškuose socialiniuose tinkluose? Žmonės ieško darbuotojų.
Gerų padavėjų restoranai ieško praktiškai su ašarom akyse, kas savaitę uždegdami žvakelę bažnyčioje šv.Oficiantui, restoranų globėjui.
Geriems virėjams moka atlyginimus, kaip chirurgams, ir bučiuoja jiems rankas, kai jie sutinka ateiti į darbą. Taksi vairuotojų sostinėje jau reikia taip, kad gauna darbą net nekalbantys lietuviškai, ir greitai jį gaus net nemokantys vairuoti.
Jei nors truputį moki ką nors dirbti ir gali atsikelti ryte, įsijungęs žadintuvą, tavęs laukia šimtai darbų ir į tave praktiškai mėtys banknotų gniūžtes bei visokias sporto klubo narystes, nemokamą kavą, itališką mineralinį vandenį ir gal net masažus darbo vietoje.
Darbuotojai žino, kad net išsidirbinėjančių ir ožius rodančių iš darbo, greičiausiai, neatleis, nes ką priims atleidę?
Šeimininkas negali patiekalų nešioti restorano svečiams, nes jis jau užimtas: virtuvėje skuta bulves.
Kodėl? Nes mokantys skusti bulves prašo dviejų tūkstančių eurų per mėnesį, o jaunimas, vadinamieji milenialai, nemoka skustuvo rankoje laikyti (duosi - susižeis), be to, jiems toks darbas netinka, jiems reikia tokio, kuris juos įprasmintų, atskleistų ir padėtų realizuoti save.
Ir tuo pačiu metu yra didžiulė minia žmonių, kurie kartoja, kad jokių darbų Lietuvoje nėra, o jeigu yra, tai tik už minimumą. Pakalbėjus su jais, paaiškėja, kad jiems net minimumo nesiūlė, nes jie nesugeba absoliučiai nieko, ko reikėtų darbo rinkai.
Daugelis jų turi diplomus, kurie nemažai kainavo jų tėvams ir mokesčių mokėtojams. Gal ir yra tokių darbų, kuriuos jie teoriškai galėtų atlikti (valytojo, kroviko, indų plovėjo), bet nenori, o apie kitus darbus jie sako, kad niekada nebandė, bet galėtų pabandyti, nes teoriškai neturėtų būti sunku.
Aš tokių sutikau programuotojų, dizainerių ir pardavimo specialistų, kurie visiškai teigiamai žiūrėjo į savo galimybes darbo rinkoje, nepaisant to, kad nėra niekada nieko dirbę (nei to darbo, į kurį siūlėsi, nei jokio kito), apie darbą nesupranta absoliučiai nieko ir yra įsitikinę, kad viskas bus gerai, nes matė per YouTube motyvaciją, kuri įkalbėjo juos patikėti savim.
Bėda tik ta, kad jie vieninteliai savim patikėjo. Visi aplinkiniai mano, kad jie yra netikę niekam, kaip pigiausi makaronai: maisto iš jų neišvirsi, labdarai nepaaukosi, atrodo prastai ir net pati pakuotė dažniausiai prairusi, todėl net iki šiukšliadėžės nunešti sunku.
Tuos potencialius darbo rinkos dalyvius atskirsi renginiuose: jie ten kartais savanoriauja ir yra pasodinami prie staliuko dalyviams registruoti.
Viskas, ką jie turi daryti - rasti dalyvio pavardę popieriaus lape, pažymėti, kad atvyko, ir duoti jam pakabuką, bet ir tai jiems sekasi sunkiai.
Abėcėlę jie lyg ir žino, bet ne mintinai, o paiešką atlikti be kompiuterio, kuris dar ir taisytų jų klaidas, jie nesugeba. Žiūri į juos ir supranti, kad visos istorijos apie milenialus, kurie nebemoka atsidaryti tuno skardinės, jei reikia naudoti senamadišką atidarytuvą, yra neišgalvotos. Viena prietranka Niujorke per eksperimentą sugadino du atidarytuvus, o skardinė liko uždaryta. Jei jai duotum oro balionėlį (jau pripūstą) ir adatą, turbūt ji sugadintų adatą, bandydama balionėlį pradurti.
Tie žmones, jei jiems duodi ledo gabaliukų ir paprašysi įmesti į stiklinę su kola, paklaus, ar mesti pro viršų, ar pro stiklinės apačią.
Kai jiems liepia pasikrapštyti nosį, jie turi pažiūrėti YouTube, kaip tai daroma. Jei vis tiek nepavyksta, jie juokdamiesi nusifilmuoja save, uždeda antraštę „Nosies pasikrapštyti nepavyko!” ir įkelia į YouTube, kur filmukas surenka daug „patinka” iš tų, kas nemoka ryte atsikelti, nusivilkti chalato arba užvirinti virdulio ir irgi kuria apie tai filmus. Problemos nebūtų, jei jie turėtų dešimtis tūkstančių sekėjų (galėtų ką nors reklamuoti), bet dabar yra daugiau nosis krapštančių ir tai filmuojančių, negu norinčių apie tai žiūrėti filmukus.
Žinoma, ne visi tokie: daugelį tėvai išauklėjo teisingai, ir jiems gyvenime puikiai sekasi (juolab, kad visiškų besmegenių yra tiek, kad net su pusine porcija smegenų galima labai daug pasiekti, ir aš pats esu puikus to įrodymas - norite sėkmės, paklauskite manęs, kaip ją pasiekti). Bet daugiau yra tokių, kieno tėvai jau nuo 1990 metų skalambija, kad turi du diplomus ir kas iš to. Tie tėvai negalėjo vaikų normaliai išauklėti, nes patys buvo ir liko beviltiški.
Tai susumuokim. Prisimenate, kaip buvo sakoma „Sekundės” banko laikais? „Reikia pinigų? Pinigų yra!”. Tas pats dabar su darbais, tik be jokių suktybių. Reikia darbų? Darbų yra. Kiekvienas, kas Lietuvoje šiandien nesugeba užsidirbti, yra arba tinginys, arba piktybinis išlepėlis ir ištižėlis, arba tiek nesugebantis orientuotis aplinkoje, kad jo nereikėtų išleisti į lauką: tokie žmones nesugeba net tuščio butelio įkišti į taromatą, įkiša ranką, galvodami, kad laimės prizą, ir susižeidžia.
Ir paskutinis klausimas: kodėl straipsnio pradžioje parašiau, kad maudau šuniukus Kalifornijoje? Nes buvo pernelyg gera nuotrauka, kad galėčiau jos nepanaudoti. Bet ne kiekvienas juk skaitys iki galo: milenialams užtenka kantrybės tik antraštei. Ir tai yra dar viena priežastis, kodėl tiek daug jūsų neturi darbų ir tebegyvena su tėvais.