Tačiau metai bėgo ir mokyklos reikšmė, jos autoritetas ėmė smukti. O tai jau nebebuvo natūralu. Švietimo problemų vajus tiek paaštrėjo, kad apie 2010 metus buvo pasiekta „kritinė riba“. Tiesa, tada iš esmės prasidėjo ir demografinis Lietuvos nuosmukis.
Ką daryti?
2018 metų pradžioje pagaliau prabilta apie „mokytojo prestižą“. Surengtas net žiniasklaidos konkursas, o liūdnos atminties švietimo ir mokslo ministrė viešai ir retoriškai paklausė: „Kodėl Lietuvai būtina pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programa?“ Ir šou biznį primenanti žiniasklaida trinktelėjo: „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“.
Šis prestižas baigėsi mokytojų profsąjungų nariams sulipus pro ministerijos langus ir pasiekus, kad ministrė-reformatorė būtų atstatydinta.
Nusitaikyta į Vilniaus edukologijos universitetą
Vilniaus edukologijos universitetas, ši prestižinės profesijos kalvė, prijungtas prie Kauno Vytauto Didžiojo universiteto. Tai bent reforma. Naujo darinio pavadinimas įspūdingas: Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija. Suglausminta, o realiai sunaikinta švietimo esmė.
Švietimo žinovams aišku: profiliniuose, mažesniuose universitetuose yra geriausios galimybės parengti konkrečios srities specialistus. Tuo tarpu mūsų šalis, atsisakiusi rengti mokytojus specializuotoje aukštojoje mokykloje, dabar nubloškiama į „daktaravimo“ sąlygas, o iš esmės — į trečiojo pasaulio šalių tarpą.
Edukologijos universitetas sudraskytas į skutelius.
Kaip šitai galėjo nutikti? Kokios jėgos to pasiekė?
Pirmu ideologiniu smuiku užgrojo Laisvosios rinkos institutas. O vėliau — ir Pramonininkų konfederacijos šulai. Veikta Lietuvoje įprastu būdu: iš pradžių „paleista“ žiauri žiniasklaidos kampanija. Jos tikslas buvo toks: Vilniaus edukologija ruošia nepakankamai gerus specialistus. Antras veiksmas: Švietimo ir mokslo ministerija apkarpo finansavimą, tad universitetui pritrūko finansų netgi dėstytojų algoms. Žiniasklaidoje purvų drabstymas sutirštėjo, edukologijos analfabetai ėmė mokyti universitetą kaip reikia dirbti. Net Lietuvos Prezidento patarėja pataikavo žiniasklaidai.
Sisteminio požiūrio trūkumas reformuojant šalies švietimą
Edukologijos universiteto giljotinavimas yra ne kas kita, o brutalus, precedento neturintis smūgis mokytojo profesijos prestižui. Liūdniausia, kad visi esminiai pokyčiai vykdomi stichiškai, neatlikus jokios išsamios kokybinės švietimo analizės, prognozių, nematant strategijos. Todėl ir „klasės krepšelis“, ir etatinis apmokėjimas, ir tinklo optimizavimas — visa tai ne moksliniais tyrimais, realiais poreikiais, o biudžeto padėtimi paremtos reformos.
Pemjeras S. Skvernelis viešai pareiškė, kad būtina optimizuoti mokyklų tinklą, nes apie 2000 mokyklų Lietuvai esą per daug. Tuo tarpu statistika skelbia, jog iš 2311 bendrojo lavinimo mokyklų, buvusių 2000-2001 mokslo metais, šiandien likę tik 1125. Taip panašiai improvizuojama ir skaičiuojant mokytojus. Premjeras teigia, kad esama 50 tūkstančių mokytojų. O iš tikrųjų po daugiau nei 20-ies metų reformų Tėvynėje liko tik 28 tūkstančiai mokytojų.
Štai ir gyvena pedagogų bendruomenė nuolatinėje įtampoje ir net baimėje. Švietimo sistema nuosekliai stumiama į netvarką ir chaosą.
Šaliai būtinų specialistų valstybinis užsakymas atrodo jau net nebeįmanomas.
Laimė, pasirodė naujas ir patyręs šios srities ministras Algirdas Monkevičius. Tikėtis sveiko proto? Kas mums belieka.