Mykolas Majauskas. Kodėl už gramą „žolės“ internetu gresia 10 metų kalėjimo?

Lietuvoje buvo sugriežtintos bausmės už narkotinių medžiagų turėjimą, platinimą ir jų kontrabandą, bei panaikinta galimybė taikyti bausmės atidėjimą už sunkius nusikaltimus. Nors siekis kovoti su narkotikų paplitimu ir yra neabejotinai kilnus, tačiau lazda buvo gerokai perlenkta.

Šiandien turime paradoksalią situaciją, kuomet asmeninio naudojimo tikslais įgyjamas smulkus narkotinės medžiagos kiekis užtraukia visiškai skirtingas pasekmes priklausomi nuo to, ar gatvėje ar užsisakant internetu ir gaunant pašto siuntą iš užsienio.

Tai palikimas mąstymo, jog visa, kas yra laikoma narkotikų kontrabanda, yra vilkikais per sieną gabenamos tonos kokaino, tuo tarpu visos „smulkmės” platinimas vyksta iš rankų į rankas gatvėje. Taip, narkotikų kontrabanda niekur nedingo: Muitinės departamento duomenimis, narkotikų kontrabandos skaičiai 2017-2018 metais išaugo net 30 procentų, tačiau visiškai pasikeitė jos „veidas“. Absoliuti dauguma jos atvejų yra pavienių, niekada neteistų jaunų žmonių vykdomas smulkaus kiekio siuntimasis internetu asmeniniam naudojimui.

Visais globalaus pasaulio privalumais mokantis naudotis jaunimas, kone kasdien kažką perkantis ar parduodantis internetu, nemato didelio skirtumo tarp prekių įsigijimo prekybos centre ar internete – įskaitant ir tam tikrus narkotikus.

Pirmuoju atveju, norėdamas pabandyti kanapių ir įsigijęs jos gramą naktiniame klube, jaunas žmogus būtų baudžiamas už disponavimą nedideliu kiekiu narkotikų, ir didžiausia jam gresianti bausmė būtų areštas. Tačiau jei tas pats asmuo būtų pagautas identišką kiekį šio narkotiko besisiunčiantis iš užsienio, švelniausia jam gresianti bausmė būtų 3 metai kalėjimo.

Pagal galiojančius įstatymus, visa narkotikų kontrabanda, neatsižvelgiant nei į jų pavojingumą, nei kiekį, nei į gabenimo aplinkybes, yra sunkus nusikaltimas. Tokiems nusikaltimams nebegalima taikyti nei atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės esant laidavimui, nei bausmės atidėjimo (lygtinio paleidimo). Įstatymo raidė tokiais atvejais nurodo tik vieną bausmę – realų laisvės atėmimą nuo 3-jų iki 10-ies metų. Taigi, nors abiem atvejais būtų padarytas panašaus pavojingumo nusikaltimas, nusipirkęs narkotikų gatvėje jaunuolis galėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės, teistumo ir su tuo susijusio stigmatizavimo, tuo tarpu laukiantis siuntos turėtų būti tupdomas už grotų ir verčiamas pačia tikriausia grėsme visuomenei.

Lietuvos teismuose atsidūrusios narkotikų kontrabanda kaltinamų žmonių bylos leidžia pagrįstai abejoti tokios situacijos teisingumu. Teismai priversti nagrinėti smalsių moksleivių, jaunų studentų ar paprastų piliečių, iš desperacijos ar dėl psichologinių problemų ieškančių išeities iš sudėtingų situacijų, bylas. Kalėjimas gresia net ir onkologiniams ligoniams, iš užsienio pirmą kartą besisiuntusiems itin mažą kiekį draudžiamų medžiagų, skirtų išimtinai tik asmeniniam naudojimui medicininiais tikslais.

Laisvės atėmimo bausmė tokiais atvejais visiškai sugriautų visais kitais atžvilgiais tvarkingų piliečių gyvenimus, reputaciją ir galimybes gyventi socialiai pilnavertišką gyvenimą, panaikintų galimybes kitais būdais ieškoti išeities iš tų padėčių, dėl kurių jie ir bandė gauti narkotikų.

Paradoksalu, tačiau už mažiau pavojingų narkotikų „kontrabandą” nubausti asmenys kalėjimuose rizikuotų pradėti vartoti ir tapti priklausomais nuo kur kas pavojingesnių medžiagų, paplitusių įkalinimo įstaigose. Tokiu būdu pats bausmės taikymas kur kas labiau pablogintų situaciją, negu, kad padėtų ją spręsti.

Tai parodo ir pastarųjų metų teismų praktika. Tokio ir panašaus pobūdžio kontrabandos bylose kaltinamiesiems, kurie turėtų sėsti į kalėjimą, pavyksta to išvengti dėl vieno teisinio saugiklio. Teismai išskirtiniais atvejais gali pritaikyti Baudžiamojo kodekso išimtį, teigiančią, jog jeigu konkretaus straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas savo nuožiūra gali paskirti švelnesnę bausmę.

Taikydami šią išimtį teismai dažnai pabrėžia, jog gresiančios bausmės taikymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, reikštų nehumaniškos, neteisingos ir aiškiai per griežtos bausmės paskyrimą ir nepašalintų neteisėto elgesio priežasčių, neigiamai veiktų kaltinamųjų elgesį, požiūrį į teisę, moralės normas ir tuo grindžiamus jų socialinius ryšius. Tokios bausmės skyrimas atitiktų tik pačio nubaudimo, bet ne bausmės skyrimu siekiamą tikslą.

Nors tokiu išimties taikymu ir yra siekiama didesnio teisingumo, dažnas to darymas rodo, jog įstatymuose numatytos bausmės yra objektyviai per griežtos, nepadeda apsaugoti visuomenės ar net tam trukdo. Jei įstatymo sulaužymo užtraukiama bausmė beveik niekada nėra taikoma, yra akivaizdu, kad tokios bausmės egzistavimas neturi prasmės.

Siekiant racionalios bausmių politikos, teisinio aiškumo, teismų darbo palengvinimo ir teisingumo principo įgyvendinimo yra būtina pakeisti bausmių už narkotikų kontrabandą politiką. Bausmė už nedidelio kiekio narkotikų įsigijimą asmeniniam vartojimui internetu turėtų būti artima bausmei numatytai už tokio pačio kiekio įsigijimą gatvėje. Tam užtektų vieno sąlyginai smulkaus pakeitimo: nedidelio ar artimo jam narkotinių medžiagų kiekio prilyginimo dopingo kontrabandai, o dabar galiojančias laisvės atėmimo bausmes paliekant galioti tik dideliam ar labai dideliam kiekiui.

Tai leistų asmenims, baudžiamiems už smulkaus kiekio narkotikų kontrabandą išvengti kaltinimo sunkiu nusikaltimu. Besisiunčiantieji smulkų kiekį narkotikų darytų apysunkį nusikaltimą, o tai leistų taikyti teisingumo principą atitinkančias bausmes bei kitas teisines procedūras, tokias kaip atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės esant laidavimui, bausmės vykdymo atidėjimą ar baudžiamojo įsakymo taikymą, leidžiantį tokias bylas išnagrinėti per septynias dienas, nekviečiant proceso dalyvių.

Tai nėra radikali idėja. Minėti pakeitimai nepažeistų ir atitiktų pamatinius dokumentus, kuriais yra grindžiama tiek Lietuvos, tiek tarptautinė kovos su narkotikų platinimu praktika, leistų nuo neadekvačios, traumuojančios baudžiamosios atsakomybės apsaugoti visuomenei nepavojingus žmones, bei leistų sutaupyti daug visos teisinės sistemos laiko ir finansų – resursų, kurie galėtų būti skiriami kovai su išties pavojingu organizuotu nusikalstamumu.