Negi nėra akivaizdu, kad JIE yra kenkėjai, parazitai, moka tik griauti, bet ne kurti. JIE klastingi, todėl turime būti budrūs ir griežtai reaguoti, kai mus bando įvelti į diskusijas, sukelti abejones. Mes juk turime tvirtų įrodymų, kad JIE nėra nuoširdūs, bet turi neabejotinos naudos iš to, kad gina būtent tokią poziciją. JIEMS moka žydai, masonai, liberalai, gėjai, Kremlius, Vatikanas arba konservatoriai.

Kiek patikimi mūsų informacijos šaltiniai? Ar tikrai vien tai, kad kažkuris laikraštis paskelbė savo versiją jau yra pakankamas pagrindas tai skelbti kaip neginčijamą tiesą? Šalin abejones. Viešumoje pasirodžiusi pamėklė labai greitai tampa „savo akimis matytu“ arba „iš visiškai patikimo šaltinio girdėta“ dogma. Kai ji pakartojama dar keliolika kartų, jau pradedama kalbėti, kad tokių įvykių yra net ne vienas, kad tai masinis reiškinys. Paskui jau draugiškai visas socialinis „burbulas“ pradeda rėkti gaisras ir nebesvarbu, kas uždegė degtuką ir ar jis apskritai buvo.
Nusišypsoti, o ne klykti, įsiklausyti ir neskelbti diagnozės, neskubėti smerkti ir būti ypač atsargiam, kai esi daugumos pusėje, nes lengva supainioti galią ir tiesą. Visa tai – partizaninis karas prieš pamėkles.
Andrius Navickas

Ar pamėklių įsigalėjimo epochoje dar įmanoma rimta diskusija ir susikalbėjimas? Labai norisi atsakyti, kad taip. Tačiau tai ypač sudėtingas uždavinys, nes tenka konkuruoti su pamėklėmis – politikais, kurių tikslas kuo garsiau rėkti, kuo labiau dramatizuoti situaciją ir hiperbolizuoti tikras ar net tik menamas grėsmes. Tokie politikai nesunkiai atranda pasekėjus. Stebėtojų demokratijoje pasipiktinimas tampa populiariausiu veiksmu. Na, o kai politikai-pamėklės dar turi energijos diriguoti pasipiktinusių, nusivylusių, suirzusių žmonių chorui, populiarumas garantuotas.

Tuo labiau, kad lengvai įsisuka ydingas ratas: žurnalistams patogu suteikti eterį politikams-pamėklėms, nes jų riksmas pritraukia auditoriją. Nemaža dalis politikų tai priima kaip žinią: platesnę auditoriją gali pasiekti tik klykdamas ar skelbdamas sąmokslo teorijas. Vieni stebėtojai, nosis priploję prie TV ekranų, rėkia kartu su rėksniais, kiti – piktinasi tuo, kas rėkiama, ir galiausiai paskelbia, kad „visi jie ten tokie“. Abiem atvejais pamėklės savo misiją įgyvendina – primeta mums visiems savą darbotvarkę ar net parūpina medžiagos pasipiktinimui. Juk sukeltas visuomenės erzelis tik kaupiasi ir save reprodukuoja.

Na ir kas, net jei pamėklių vėliau viešai išsižadama. Jos jau atliko savo darbą – sujaukė diskusiją, nustūmė ją į pelkę, kur nėra į ką galima būtų atsiremti.

Nežinau greito recepto, kaip galima pakeisti situaciją. Be abejo, informacinis raštingumas kažkiek galėtų padėti. Kaip ir atsitraukimas nuo principo, kad tikslo galima siekti bet kokiomis priemonėmis, jei būtina, net ir tiražuojant patogias pamėkles. Dar padėtų didesnis rūpestis savo pareigomis, o ne piktinimasis tuo, kad JIE yra ne tokie, kaip mums norėtųsi.

Tikrovė nėra nei labai patogi, nei dvispalvė. Tiesa, jos pustoniai ir unikalumas atsiskleidžia tik tada, kai joje dalyvauji, o ne tada, kai stebi ją tik per televizorių ar kompiuterį.

Motina Teresė, viena ryškiausių XX a. asmenybių, kartojo: „Net tada, kai tau atrodo, jog nieko negali pakeisti, nusišypsok ir įsitikinsi, kad net, regis, maži dalykai turi didelę galią“.

Nusišypsoti, o ne klykti, įsiklausyti ir neskelbti diagnozės, neskubėti smerkti ir būti ypač atsargiam, kai esi daugumos pusėje, nes lengva supainioti galią ir tiesą. Visa tai – partizaninis karas prieš pamėkles. Mano įsitikinimu, tai vienintelis būdas išlikti tikrovės ir žmogiškumo pusėje. Nes vien per tą laiką, kol rašiau šį tekstą, buvo parašyti šimtai pamėklinių anoniminių komentarų, kurie ką nors prakeikė, niekino, tyčiojosi, pateikė „tikrą informaciją“, kad JIE kelia mirtiną grėsmę Lietuvai. O gal kam nors net kilo geniali mintis surengti TV žiūrovų balsavimą, „ar leisime JIEMS iš mūsų tyčiotis“, ir rytoj politikai-pamėklės jau turės naują impulsą rėkti ir tvirtinti, kad atstovauja daugumos žmonių nuomonę.

Labai norėčiau tekstą baigti viltingai. Tačiau puikiai suprantu, kad, net jei tunelio gale matosi šviesa, šiuo tuneliu gali tekti eiti ilgai ir kantriai.