Faktas yra tas, kad Lietuvoje, ir ypač Vilniuje savivalda yra per stambi. Lyginant su Vakarų Europos savivaldybių sistemomis, administracinėmis struktūromis Lietuvos savivalda yra labiausiai nutolusi nuo žmogaus ir akivaizdžiai per didelė.
Apie tai prieš gerą dešimtmetį labai išsamiai ir argumentuotai kalbėjo Lietuvos mokslininkai. Turiu galvoje prof. dr. Jurgitos Mačiulytės ir dr. Petro Ragausko darytus tyrimus.
Mano vizija Vilniui yra paremta idėja, kad Vilniaus miesto savivaldybė turėtų būti ne viena, bet kelios. Turėtų būti ne viena „mega savivaldybė“, bet penkios atskiros, savarankiškos savivaldybės: Šiaurės Vilniaus, Pietų Vilniaus, Rytų Vilniaus, Vakarų Vilniaus ir centrinės Vilniaus dalies savivaldybės.
Kai kas skeptiškai pasišaipys, kad kelios savivaldybės Vilniuje jau buvo sovietmečiu. Taip vadinamosios Liaudies deputatų tarybos su atskirais Vykdomaisiais komitetais – Lenino rajono vykdomasis, Spalio rajono vykdomasis ir pan. Nežinau. Negyvenau tuomet Vilniuje ir tokiais dalykais nesidomėjau. Aš remiuosi ne sovietmečio praktika, bet Vakarų valstybių, Vakarų Europos didmiesčių ir sostinių patirtimi, dabar ten veikiančiomis administracinėmis savivaldos sistemomis.
Berlyne, po 2001 metais atliktos administracinės reformos, yra 12 administracinių vienetų – miestelių (Bezirk). Kiekvieną miestelį valdo taryba (Bezirksamt), turinti penkis tarybos narius (Bezirksstadträte) ir apylinkės merą (Bezirksbürgermeister). Apylinkės tarybą renka apylinkių asamblėja (Bezirksverordnetenversammlung). Apylinkių vyriausybių galia yra ribota ir pavaldi Berlyno senatui. Miesto merai sudaro merų tarybą (Rat der Bürgermeister), vadovaujamą miesto mero, kuris pataria Senatui.
O štai Briuselyje, Belgijos sostinėje, yra net 19 savivaldybių. Kiekvienos savivaldybės vyriausybė yra atsakinga už vietos lygmens pareigas ir paslaugas, mokyklas bei kelius ir jų tvarkymą, teritorijų priežiūrą. Savivaldybių administracijai taip pat vadovauja meras, yra taryba ir atskira vykdomoji valdžia.
Londone sistema dar kitokia. Ten yra vienas meras ir 32 savarankiškos savivaldybės, atskiros tarybos, kurios atsakingos už savo rajoną. Pavyzdžiui, Reading City Council, Kingston City Council ir pan.
Dar gi Anglijoje yra įdomu tai, kad ten įstatymais numatytos net 5-6 skirtingos sistemos, skirtingi savivaldos modeliai, kuriuos gali pasirinkti kiekviena savivaldybė pagal savo poreikius. Pavyzdžiui, vienoks savivaldos modelis tinka milijoniniam miestui, o kitoks – vos kelių tūkstančių gyventojų mažai gyvenvietei. Protingas, praktiškas, pragmatiškas, ūkiškas sprendimas.
Švedijos sostinėje Stokholme taip pat yra kelios savivaldybės. Stokholmo miestas suskirstytas į keleto rajonų tarybas, kurios atsakingos už mokyklas, socialines paslaugas, laisvalaikio ir kultūros renginius ir pan. Stokholme yra trys pagrindinės dalys: Innerstaden (Stokholmo centras), Söderortas (Pietų Stokholmas) ir Västerort (Vakarų Stokholmas).
Smulkesnė ir gyventojams artimesnė kelių lygių savivaldos sistema yra taikoma ne tik Vakarų Europoje, bet ir daugelyje Rytų bei Centrinės Europos sostinių ir miestų. Štai, pavyzdžiui, Vengrijos sostinėje Budapešte yra 23 atskiri rajonai. Vengrijos sostinė turi savitą dvigubą savivaldos sistemą. Budapešte yra centrinė savivaldybė ir dar kiekvienas iš dvidešimt trijų rajonų turi savo atskiras valdžias, vadinamąsias rajono vyriausybes, išrinktus savo merus ir atskiras tarybas, rinktas gyventojų.
Kokią naudą duoda smulkesnė ir arčiau žmonių esanti savivalda? O gi labai akivaizdžią ir praktišką naudą. Visų pirma, taip ūkininkaujama, šeimininkaujama mieste daug efektyviau. Nėra apleistų, užmirštų mikrorajonų. Jie tarpusavyje varžosi. Jie geriau supranta ir išmano atskiro mikrorajono, atskiros teritorijos specifines problemas, bėdas, iššūkius ir juos sprendžia.
Vilniuje sukūrus penkių atskirų savivaldybių sistemą būtų sprendžiama aibė klausimų. Nuo transporto kamščių mažinimo, miesto tankinimo iki geresnės, gyvesnės gyvenamosios aplinkos atskiruose mikrorajonuose. Juk kreivomis-šleivomis čiuožyklomis, kokias meras R. Šimašius buvo išliejęs Vilniuje pernai, miegamųjų mikrorajonų neatgaivinsi.
Kai kas pasakys, kad tokia savivalda nenumatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir penkių savivaldybių įvedimas Vilniuje galimai galėtų būti Konstitucijos pažeidimu. Tam reikėtų gal net Konstitucijos pataisų ir tokia idėja yra nerealizuojama. Čia iškart norėčiau atsikirsti, kad Konstitucijoje nėra numatyta kiek savivaldybių turi būti sostinėje. Konstitucija nieko nesako apie savivaldos sistemas Lietuvoje.
Jei jau mojuoti Konstitucija, tai tuomet reiktų priminti, kad, pavyzdžiui, apskričių panaikinimas Lietuvoje buvo ir yra akivaizdus LR Konstitucijos pažeidimas, kurį visi teisininkai mato, tik niekas apie tai garsiai nekalba. Juk Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad „aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė“ (123 str.). Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme aiškiai pasakyta, kad „Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės“ (1 str. 3 dalis). Tačiau realiai apskričių juk nebėra. Apskričių administracijos panaikintos. Tai akivaizdus Konstitucijos pažeidimas, kurį visi toleruoja.
Tikiu, kad su „Penkių Vilnių“ idėja Konstitucijos nepažeisime. Tikiu, kad ši idėja gali būti įgyvendinta. Tikiu šios idėjos praktine, ūkine nauda. Jei tapsiu sostinės meru, tikrai „Penkių Vilnių“ idėja bus realizuota.