Kamilė Šeraitė. Vilnius – daugiau nei erdvė prekybai

Sostinė Vilnius neabejotinai yra miestas turintis geriausiai nupasakoti Lietuvos kultūrą, istoriją, reprezentuoti vietos gyventojų tapatybės savitumą. Miestas dėl savo architektūrinių paminklų kai kam primenantis Prahą ar Romą, dažnai vadinamas Šiaurės Jeruzale, jungiantis brandžius architektūros stilius nuo gotikos iki klasicizmo. Nepaisant to, kad Vilnius daug kartų pereidinėjo iš rankų į rankas, miestas visada buvo centru su nuosava kultūra, kurią formavo vietiniai gyventojai.

Apmaudu, kad šiandien apie tai galime perskaityti tik Vilnių įsimylėjusių autorių parašytų knygų puslapiuose, nes pats Vilnius gali papasakoti tik labai menką savo istorijos dalį. Sunku paneigti, kad miestą puikiai atspindi Vilniaus universiteto pastatų ansamblis ir pats universitetas, kuris nuo jo įkūrimo išliko svarbiausiu Vilniaus ir Lietuvos intelektualiniu centru, bažnyčios, sinagoga, cerkvės pasakojančios apie tai, kad Vilnius nuo pat Viduramžių buvo tiltas jungiantis skirtingas religijas, kurios ne tik taikiai sugyveno, bet ir formavo mūsų sostinės savitą bei unikalią tapatybę.

Taip pat senamiestis, kuriame glaudėsi visi nuo sovietinio blokinio „paveldo“ ir betono norėję pasislėpti vilniečiai, puikiai atspindi mūsų didžio miesto istoriją. Tačiau ar mes turime tik tiek?
Tiesa, dar turime gėdos jausmą keliantį paminklą Petrui Cvirkai, kuris lyg būdamas gyvas, vis dar skaldo ir nepalieka ramybėje visuomenės, lyg jau savo laiku nepadarė pakankamai. Susidaro įspūdis, jog Vilnius pasakoja, kad „niekšų – bet savų“ atminimą gerbiame labiau nei Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų ar Lietuvos Prezidentų, partizanų, nusipelniusių kompozitorių, poetų ar rašytojų. Ką jau kalbėti apie tai, kad Lietuvai prireikė 100 metų įamžinti mūsų tautos tėvo dr. Jono Basanavičiaus atminimą.

Vieši simboliai apibrėžia žmonių tapatybę ir jai būdingus bruožus bei skirtumus su kita grupe, todėl viešosios erdvės užpildymas yra vienas iš instrumentų formuoti kolektyvinę tapatybę ir tai yra neginčytina taisyklė nuo, ko gero, civilizacijų pradžios. Deja, tenka konstatuoti, kad totalitarinės ideologijos pėdsakai viešosiose erdvėse pristabdė jau seniai turėjusią įvykti metamorfozę iš sovietinės respublikos sostinės į nepriklausomos ir europinės Lietuvos sostinę.

Sostinėje taip pat turime muziejų, tačiau neturime nei vieno, kuris papasakotų Vilniaus ir jo krašto istoriją nuo pat jo įkūrimo ligi šių dienų – lyg neturėtumėme, ką papasakoti Vilnių aplankantiems svečiams bei patiems vilniečiams, kuriems rūpi jų miestas. Bendrai kalbant, kultūra, istorija ir tapatybė Vilniuje yra stumiama į pašalius, nes bandoma formuoti požiūrį, kad Vilnius tėra tik ekonominių santykių erdvė, todėl tinkamas rūpestis miesto kultūra ir jo istoriniu pasakojimu yra vertinamas, kaip trečiaeilis, neracionalus ir nepagrįstas.

To pasėkoje trūksta vieningos miesto kultūros ir istorijos politikos. Tačiau taip elgdamiesi nejučia stumiame tradicinį pasaulį, kuris per amžius Vilniuje puikiai sugyveno su šiuolaikišku, į pakraščius. O nustumdami tradicijas, formuojančias miesto savitą tapatybę, galutinai rizikuojame nepripažinti, kad Vilnius yra daugiau nei provincijos centras ir lietuvių sostinė.

Kurdami tik tai, kas nauja rizikuojame negrįžtamai vieną po kitos prarasti miesto tradicijas, daugiakultūrę ir daugiakalbę dvasią. Deja, bet turime pripažinti, kad nesugebėjome išsaugoti Vilniaus žydiškos kultūros ir jidiš kalbos, o gi kadaise Vilniuje gyvenusi žydų bendruomenė buvo įtakingiausia ir veikliausia izraelitų diasporos grupe nuo Babilono ir viduramžių Korbodos laikų, o pats Vilnius – judaizmo centru. Be galo apmaudu, kad žydiškoji Vilniaus kultūra taip ir liko tūkstančių žydų mirties šešėlyje.

Prie miesto „nususinimo“ prisidėjo ir mūsų neprieteliai. Po antrojo pasaulinio karo prasidėjo tragiškiausias dvasios ir tapatybės niokojimo laikotarpis Vilniaus istorijoje. Nepaisant to, kad sovietai uždarė daugumą bažnyčių, sugriovė Didžiąją sinagogą ir miestą apnuodijo socialistinio stiliaus statiniais – Vilnius vis vien nebuvo panašus į kitus tipiškus sovietinius miestus. Vilnius išliko paskutine Vakarų pasaulio sostine. Nors miestas ir gyvavo po geležine uždanga į jį vis vien sugebėjo prasiskverbti meninės bohemos atplaišai, verčiantys visus – Vilniaus lietuvius, lenkus ir žydus priešintis marksistinėms dogmoms ir siekti išsivadavimo.

Tačiau sostinės didybė taip ir nebuvo galutinai atstatyta. Štai ir šiandien kalbant apie poreikį remti ir vystyti vilnietišką kultūrą bei formuoti miesto tapatybę per jo viešąsias erdves, dažnai susiduriama su, ypač tarp valdančiųjų, paplitusiu požiūriu, kad viešoji erdvė privalo likti, paprastai tariant, tuščia.

Postmodernizmas plačiai paskleidė supratimą, kad viešoji erdvė turi būti „atvira, nuolat kintanti, pati save kurianti ir t. t“. Tai atnešė tuščių erdvių arba abstrakčių, nieko nereiškiančių ir kiekvieno individualiai interpretuojamų skulptūrų vajų.

Dabartinė Vilniaus savivaldybės kultūros politika apsiriboja tik „tradicinių“ švenčių rengimu. Tačiau net ir jos visiškai neatspindi Vilniaus miesto istorijos ir dvasios. Kas sietino ir artimo Vilniaus istorijai yra Kaziuko mugėje? Kaimiškos trobos ir dalyje tų trobų pardavinėjamos kiniškos, rusiškos ir ne tik su Vilniumi, bet apskritai su Lietuva nieko bendro neturinčios prekės arba maistas? Ne ką geresnė situacija ir su kitomis šventėmis. Pavyzdžiui, Sostinės dienose negalėtume išvysti nieko sietino su Vilniaus miesto istorija.

Toks požiūris nėra toli nuvedantis, nes kultūros ir istorijos politikos svarba, kaip kolektyvinę tapatybę formuojančių objektų samprata niekur nedingo ir net postmodernios Vakarų valstybės ir toliau stato paminklus svarbiausiems jų istorijos veikėjams ar rengia autentiškas šventes skirtas istoriniams įvykiams pažymėti. Kultūra, istorija, unikali tapatybė yra ne tik valstybės ir tautos, bet ir miesto tapatybinis ramstis, ilgojoje perspektyvoje lemiantis miesto gerovę, jo išskirtinumą bei patrauklumą gyventojams ir svečiams – juk užsidirbę pinigų žmonės visada ieško kažko daugiau...