Metas įvardyti, ką Karbauskio-Skvernelio valdžia laiko didžiausiu savo priešu. Ne, ne konservatorius. Naisių klikai didžiausi priešai yra žurnalistai, o ne opozicija. Iš tiesų, kam kariauti su konservatoriais, kai jų Kernagis pasirašo po Naisių popierium jo net neskaitęs?
Jau 13 mėnesių žiniasklaida – jų priešas Nr.1. Nuo tada, kai Jakilaitis pateikė 24 klausimus Karbauskiui.
Komisija LRT finansinei veiklai tirti žlugo. Nieko tokio. Pakeis LRT įstatymą. Kuris pakeis LRT valdymą. Bet to jiems per maža. Lenkiškas Kaczynskio variantas jų netenkina. Ir štai Skvernelis paskelbia, kad žurnalistas Tapinas rengia valstybinį perversmą. Baltos kumelės sapnas? Taip, bet tas sapnas atskleidžia didįjį tikslą – žūtbūt sunaikinti kritikus, o pradėti reikia nuo stipriausių.
Taikinį Nr. 1 išduoda net smulkmenos. Seimo valstiečiai blokuoja žurnalistų feisbuko profilius. Kaip antai Seimo Gaižauskas (gerų fruktų policijoje būta) – Miliūtę. Karas su žurnalistų profiliais – ar būna kvailiau? O kas gali būti durniau už nėjimą į Miliūtės, Jakilaičio ir kt. laidas?
Tai – asmeninio politinio neįgalumo pripažinimas. Jei negali nė 15 min. eteryje prieš Miliūtę atsilaikyti, o jos FB profilio baidaisi kaip karvė helikopterio, kaip tu valstybę valdysi? Negali.
Kai neįgali valdyt, lieka karas. Su tais, kurie tą tavo neįgalumą įvardija. À la geurre comme à la guerre.
Kol kas tas karas dar atrodo kaip prisimatavimai. Bet pirmosios dvi 2019-ųjų žaliūkų salvės neleidžia suabejoti: siuvinio tikslas – pagrabinis rusiško kirpimo kostiumas valdžios kritikams.
Naujieji dar nė neprasidėjo, o ant Seimo varstoto jau guli įstatymo projektas, draudžiantis skelbti informaciją, kurioje „skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“.
Po tokia formuluote galima pakišti viską. Tiksliau, ką valdžia norės, tą ir pakiš. Pradedant Jakilaičio klausimais Karbauskiui, rašiniu apie jovalo vietoj maisto per Dainų šventę sąsajas su Verygos ir 300 000 Lt kazino sugebėjusio prašvilpti Klaipėdos ekspolicininko Mažrimo vyriškos meilės jėga.
Ką jau kalbėti apie Tapino viešą kreipimąsi į premjerą paneigti paskleistą šmeižtą. Skatina žiaurų nepasitenkinimą. Ypač, kai esi tas, kuris įsivaizduoja, kad Vyriausybė – tai aš.
Ką tai primena? Pirmąją Putino kadenciją. Kai didžiausias priešas buvo ne Dūmos opozicija, o NTV ir J. Kiseliovas, kiti iškilūs Rusijos žurnalistai. Kur jie dabar?
„Šiame Andriaus Tapino šou premjeras nedalyvaus“, kaip kirviu nukirto premjero atstovas spaudai po to, kai Tapinas paragino Skvernelį paneigti nesąmones apie perversmą.
Kas būtų suabejojęs? Prieš 13 mėnesių Karbauskis dar bent žadėjo atsakyti į Jakilaičio klausimus, bet galiausiai nusimuilino su atsakymais. Supratęs, kad neturi ką pasakyti, pabandė Jakilaitį nutildyti. Skvernelis taiko aukščiau. Demonstruoja, kad valstiečių valdžia tokia stipri ir amžina, kam jam net ir teismas nieko nepadarys jau.
Skvernelis, kurį galima laikyti problemų susikūrimo sau pačiam per laiko vienetą matu, nubrėžė kolchozo fronto liniją ir užduotį: valstieti, daugiau nė žingsnio į teisinę ir demokratinę valstybę.
Kiek piliečio yra viename skvernelyje? Lietuvą nuo Rusijos skyrė pirmiausia tai, kad Rusijoje valdo visas galias sutelkęs valdovas, o Lietuvoje įstatymas vis dar buvo aukščiau už valdovą. MP atstovo pareiškimas rodo nebeslepiamą pretenziją į tai, kad galią turintysis – aukščiau įstatymų.
2019-ieji bus metai, kurie parodys, kiek Rusijos, tiksliau, Maskolijos, yra Lietuvoje. Kiek Rusijos yra viename karboskvernelyje? Kai tie du ponai kalba apie grėsmes Lietuvos valstybei, išlenda vaizdas iš „Raudonkepuraitės“ – tas, kur Vilkas vaidina senelę.
Didžiausia grėsmė valstybei yra, kai Karbauskis ir Skvernelis, net primygtinai klausiami, nieko nekalba apie pasipelnymą iš nešvarios rusiškos salietros importo apeinant ES muitus ir masinį ariamos žemės užgrobimą apeinant Lietuvos įstatymus.
Kai kalbama apie grėsmes valstybei, kurias Lietuvai kelia Rusijos propaganda, ir kovą su ta propaganda, net ir vakarietiški mūsų intelektualai bei politikai nelabai suvokia, kad didžiausias pavojus Lietuvai yra užsižaisti ir pačiai per tą kovą pavirsti Rusija.
Toks pavojus realus. Jei tik bus priimtas įstatymas, skelbiantis, kad bus „draudžiama skelbti informaciją, kurioje skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“, tai reikš, kad Lietuva laisvės gynimo pretekstu pati tapo laisvės priešu. Pavirto Maskolija, kurioje tik caras ir jo opričnikai à la LRTK komisijos pirmininkas, sprendžia, kas kenkia, o kas ne valstybei.
Apskritai „kova“ – ne tas žodis, kurį turėtume vartoti, kai kalbame apie užkardą Kremliaus propagandai. Raktinis žodis čia turėtų būti „darbas“.
Vakarų demokratijose žmonės, išskyrus kairiųjų, dešiniųjų ir žaliųjų radikalus, dirba ir džiaugiasi gyvenimu, o ne kovoja. Kasdienis kantrus politinis darbas. Reagavimas ir atsižvelgimas į kritiką, kad ir kokia nemaloni ji valdžios ponams būtų, yra geriausias atsakas Putino propagandai.
Beviltiškas etatinio apmokėjimo projektas, paskubomis numestas į mokyklas, yra ambrozija Rusijos propagandai. Niekinantis premjero požiūris į mokytojus ir gydytojus rezidentus („varykit lauk, jei nepatinka“) yra blogiau už rusišką propagandą. Arogantiškas Skvernelio atsakymas, kad jis „Tapino šou nedalyvaus“, yra pati tikriausia Putino stiliaus propaganda.
Skvernelio ir Karbauskio kova su žurnalistais, nesibaigiantys bandymai apriboti valdžios kritiką, yra Kremliaus propaganda praktikoje. Jokia Kremliaus propaganda nepadarė tiek žalos Lietuvai, kiek Karbauskio kiemionys, kaip antai Jakeliūnas, varydamas ant Skandinavijos bankų, ar Puidokas – ant mūsų sąjungininkės Norvegijos, kad ta nepatikima valstybė.
Rusijos meška nėra tokia pavojinga kaip Vilkas, kuris, užsidėjęs senelės akinius, iš Seimo ir Vyriausybės rūmų kabina kovos su Rusijos propaganda makaronus Lietuvos Raudonkepuraitei, kad kuo greičiau galėtų ją praryti.
Tie, kurie kūrė kovingą Nacionalinio saugumo strategiją, nesuprato, kad apie skaistybę, blaivybę ir sveiką mitybą fariziejiškai skiedžiančiam Karbauskio-Skvernelio pasakos vilkui su senelės akiniais jie suteiks ginklą Lietuvos užvaldymui.
2019-ieji parodys, ar tai jiems pavyko. Parodys, kiek Lietuvoje Maskolijos. Ne tik dėl to konkretaus įstatymo, kuris bet kokią valdžios kritiką padarytų negalima. Kad ir kokia bloga ši užmačia, tai tik vienas kolchozinio rožančiaus narelis. Dar vienas prisimatavimas. Kuriuos iki šiol pavyko sulaikyti.
Jų tikslas – valstybės prezidento postas. Gegužės 12-oji parodys, kiek lietuvyje yra piliečio. Taip išeina, kad Lietuvoje dar nebuvo tokių svarbių prezidento rinkimų, kaip šitie. Ant kortos pastatyta viskas, ką davė Kovo 11-oji ir 1992-ųjų Konstitucija.
Karbauskis ir K ne be reikalo pagret su spaudos ir žodžio laisvėmis gerą pusmetį krapštė Konstituciją. Prisimatuoja. Po to, kai užspaudžia valdžios kritikus, paskutinioji ateina ir valdžių atskyrimo principui, ir teismų nepriklausomybei nuo valdžios. Iš laisvės lieka tik keturi maišeliai bulvių Maskvos carui.