Kaimuose, kurie dieną atrodo gyvi ir išpuoselėti, išblizginti ES lėšomis, naktį dega tik kas trečio namo langai. Kiti skendi tamsoje ir supranti, jog gyvybės ten nėra ir nebus. Tik automobilio šviesos išplėšia niekam nebereikalingus milžiniškus kultūros namus, renovuotas ir uždarytas mokyklas, naujai pastatytus vietinės reikšmės paminklus.
Statistikos departamento duomenimis, vien per metus (nuo 2017 m. liepos iki 2018 m. liepos) iš Lietuvos išvažiavo daugiau nei 23 tūkstančiai žmonių.
Tai kiek daugiau nei gyventojų Varėnos savivaldybėje (beje, 2001 m. čia gyveno 31 137 žmonės). Pagal šiuos skaičius tyrais turėjo likti 221 800 hektarų, tiek su visais miškais ir laukais užima ši savivaldybė.
Palyginimui, „Agrokoncernas“ dirba daugiau nei 30 tūkst. hektarų.
Tai, kad nepaisant valstybės klestėjimo (čia ne pasišaipymas, ekonomiškai gyvename geriausiai per kelis šimtus metų) žmonės toliau miniomis bėga iš Lietuvos pamatė net politikai.
Prieš pat šventes jie griebėsi garsiais priešrinkiminiais šūkiais spręsti emigracijos problemą.
Daugiau nei 20 valdančiajai dauguma priklausančių Seimo narių pasiūlė įpareigoti Vyriausybę iki kitų metų vidurio parengti įstatymą, kuriame būtų numatytos detalios ir veiksmingos priemonės emigrantams susigrąžinti.
Projekte teigiama, kad Lietuvos piliečių išvykimas dirbti ir gyventi į užsienį daro nepataisomą žalą šalies ekonominei, socialinei ir kultūrinei raidai.
Jame konstatuojama, kad būtina įstatyme numatyti emigrantų grįžimo ir perkvalifikavimo išlaidų kompensavimą, sudaryti galimybes lengvatinėmis sąlygomis įsigyti ar dvejiems metams išsinuomoti būstą, pasirūpinti efektyvia iš užsienio sugrįžtančių asmenų vaikų integracija į ugdymo sistemą.
Tokie pareiškimai ir įpareigojimai panašūs į Vilniaus miesto valdžios kovą su miegamuosius rajonus užkimšusiais automobiliais.
Kai pagausėja skundų, kad viena ar kita gatve nebeįmanoma pravažiuoti, miesto valdžia neieško, kaip tobulinti parkavimo sistemą, o tiesiog pastato ženklą „stovėti draudžiama“. Automobiliai dingsta. Tiksliau persikelia į gretimas gatves. Problema akių nebeplėšo, vadinasi, jos nebėra.
Keisti ir valdžios vyrų bei moterų reikalavimai grįžtantiems emigrantams kurti išskirtines sąlygas, kurių neturi čia kantriai dirbanti ir vis didesne mokesčių našta apkraunama „mokestinė bazė“ – visi neemigravę.
Tačiau nieko nekalbama apie elementarius dalykus, kuriuos turėtų atlikti tie patys politikai – pagaliau sutvarkyti biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimus, kad žmonės, atokesnėse savivaldybėse, kur biudžetinės įstaigos pagrindinis darbdavys, pagaliau galėtų tiesiog gyventi iš savo algos.
Paskui biudžetinį sektorių pajudės ir privatus, nes kol aplinkui vieni varguoliai, mokėti didesnių algų tiesiog nėra prasmės. Pigių darbuotojų, kurie negali išvažiuoti, nes juos laiko socialiniai ryšiai – sutuoktiniai, seni tėvai, maži vaikai, paskolos – dar pakanka. Kurti ilgalaikes regionų plėtros perspektyvas visgi ne verslo, o valdžios pareiga.
Kalbant apie emigrantus, grįžti nori pakankamai daug žmonių, tačiau daugumoje Lietuvos savivaldybių jiems paprasčiausiai nėra ką veikti.
Vietose, kur yra darbo ir kiek padoresni atlyginimai, kaip grybai po lietaus dygsta naujos kotedžų gyvenvietės. Pagal statistiką, gyventojų daugėja Vilniaus mieste, Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajonuose bei Nidoje ir Palangoje.
Išimtis galbūt tik Elektrėnai, kuriuose per metus gyventojų padaugėjo net 13 (trylika).
Įdomu tai, kad šiuose regionuose žmonių daugėja ne dėl mistinių politikų reikalavimų „parengti strategiją“. Tiesiog čia yra darbo. Kaune statomos naujos gamyklos, sostinėje kuriami nauji biurai, į Klaipėdos rajoną traukia žmonės iš miesto, nes ten gyvenimo kokybė geresnė.
Tačiau kol kas mes vietoj to, kad realiai išspręstume problemas, save liūliuojame pažadais ir rinkiminiais šūkiais bei rinkiminiais pabarstukais.
„Kas yra „milijardas milijonui“ per 3 metus? Tai yra vidutiniškai 27 eurai per mėnesį, o tai įspūdžio jau nebedaro.
Daug metų mėginu akcentuoti, kad valdžia mėgsta pasakyti, ką ji duos, bet ne tai, ką prarasime. Tai yra ciniškas dviveidiškumas ir nesąžiningumas visuomenės atžvilgiu. Jei valdžia sakytų, kad turėsite mažesnius mokesčius, bet vis daugiau mokėsite iš savo kišenės už sveikatos apsaugą, už švietimą, žmonės tada kitaip reaguotų į tą „milijardą milijonui“. 27 eurai per mėnesį iš esmės gali būti išleisti vienai korepetitoriaus valandai, ir tas mokesčių mažinimas visuomenei gali išlįsti per gerklę, jei pabaigsime griauti viešąjį sektorių, kuris ir taip gana nustekentas.“
Tačiau ne viskas beviltiška. Kol kylame ir pinigus švaistome kiek lėčiau nei juos renkame, galime tikėtis ir gerų žinių. Vienas iš regionų, kuris turėtų pakilti per keletą artimiausių metų – Marijampolė. Bus įdomu stebėti, kaip savivaldybę pakeis 1000 vietų gamykla su padoriais atlyginimais. Tai realiu laiku vykstantis socialinis – ekonominis eksperimentas, kuris parodys, ar regioną geriau gaivina su įvariomis lengvatomis ir nuolaidomis prišaukti stambūs investuotojai, ar tie patys pinigai, kurie visiems po truputį išdalinami rinkimiškai teisingai.