Nes visiško kvailumo požymis yra garsiai ir ryškiai daužytis ir triukšmauti, reiškiant tokiu būdu savo emocijas.

Panašiai durnos mergos prisidažo špakliaus ir ryškaus makiažo iš pat ryto, lyg jos būtų indėnų kariai, išsiruošę į karą. Taip jos signalizuoja durniems patinams, kad su jomis nebus sudėtinga susipažinti.

Jei žmogus mėgsta pašaudyt fejerverkų, arba juos žiūrėti, tai gali būti tikras, tam žmogui atrodo labai smagu garsiai bezdėti ir jis moka išraugėti visą abėcėlę.

Jo toks pasiekimas. Ir jam patinka Naujųjų Metų naktį daužyti tuščius vyno butelius Katedros aikštėje. Jo tėvai irgi daužė.

Panašiai tam tikrose Artimųjų Rytų bendruomenėse per masinius fanatikų susibūrimus yra geras tonas pleškinti į orą iš automatinių ginklų. Jie taip reiškia savo meilę Dievui, Tėvynei ir artimui.

Kuo daugiau šaudai, tuo labiau tave gerbia aplinkiniai ir pats geriau jautiesi.

Kuo skurdesnis šeimos biudžetas, tuo daugiau mišrainių ir karpių drebučiuose ant stalų, kad paskui galima būtų pusę visko išmesti. Ubagams geras tonas švaistyti pinigus dalykams, kurie paskui bus išmesti. Visi giminės išeina persivalgę ir stenėdami: nieko, šeimininkai galės paimti greitųjų kreditų ir kitą kartą vėl ištaisyti balių.
Andrius Užkalnis
Geriausia išvis apsiraišiot sprogmenimis ir eiti ištaškyti kokį autobusą su moterim ir vaikais. Tai tobuliausia šventės išraiška.

Aš jums pažadu, kad tie patys žmonės, kuriems smagu petardos ir fejerverkai, taip pat randa džiaugsmą pabliauti iš tribūnų per sporto varžybas ir pamojuot vėliavom, išvertę pilvus ir apsivynioję trispalviais šalikais.

Ir jiems yra labai tinkamas pavadinimas: sirgaliai. Nes ligoniai.

Kuo skurdesnė visuomenė, tuo labiau jiems patinka leisti savo menkas lėšas nereikalingiems, ryškiems ir triukšmingiems dalykams. Kai žmonės sako: “niekas Lietuvoje neturi pinigų, bet prie prekybcentrių eilės”, jie nesuvokia, kad būtent taip ir yra - tai varguoliai marinuojasi eilėse prie parduotuvių, kad išleistų turimus pinigus barachlo ir chlamui, po ko jie tikrai nebeturi pinigų ir gali laukti kitos algos, skųsdamiesi ir niurzgėdami.

Kuo skurdesnis šeimos biudžetas, tuo daugiau mišrainių ir karpių drebučiuose ant stalų, kad paskui galima būtų pusę visko išmesti. Ubagams geras tonas švaistyti pinigus dalykams, kurie paskui bus išmesti. Visi giminės išeina persivalgę ir stenėdami: nieko, šeimininkai galės paimti greitųjų kreditų ir kitą kartą vėl ištaisyti balių.

Ubagų valdžia Lietuvoje panašiai neranda pinigų gatvėms tvarkyti, bet užtat kasmet atsiranda krūva pinigų negražioms Kalėdų eglutėms arba, kai atvyksta popiežius, klojam pinigus beprasmiams miestų dailinimams nestabdydami, nes reikia pasirodyti prieš svečius, kad mes čia ne bet kas, o galim pasistengt iš paskutiniųjų.

Tegu mato Šventasis Tėvas, kad mes, kaip ir kiti varguoliai visame pasaulyje, šluojamės ir tvarkomės tik prieš atvykėlius. Taip pat sovietų kariuomenėje kareiviai dažydavo žolę žaliai prieš generolui atvykstant į dalinį.

Fejerverkus šaudantys negali paaiškinti, ar jiems nuo to šaudymo linksma. Kaip klijus uostantys irgi nežino, ar jiems būna smagiau pauosčius. Jų protas tiek toli nesiekia.

Fejerverkų durniai net nežino, kada jiems linksma (nebent pažvengia, kai kam nors kitam nutraukia pirštą, svarbiausia, kad ne jiems). Nes jie kaip avys: jei visi eina šaudyt, tai ir aš pirksiu ir šaudysiu ir sprogdinsiu. Kitų idėjų jie neturi.

Fejerverkų tauta yra lengvai valdoma ir nuspėjama: jiems patinka buki džiaugsmai, kokios nors mugės arba miesto sienos, ir kuo daugiau žmonių ten grūdasi, tuo jie laimingesni: jei tiek daug atėjo ir kitų dundukų, reiškia, renginys teisingas.

Jiems patinka važiuoti į Palangą tada, kai ten labiausiai prisigrūdę poilsiautojų. Jiems patinka masiškumas ir primityvumas, minioje jie jaučiasi gerai ir saugiai, nes ten nereikia galvoti.

Fejerverkai yra užmigusio ir į komą sušalusio proto nevalinga ejakuliacija, naktinė poliucija - patys nesuprantam, kam to reikia, kam tai gražu ir kodėl turi garsiai liuobti sprogimas, bet visada taip darėm ir toliau darysim.

“Čia tokia tradicija”, sako jie. Taip, tradicija dažniausiai yra neracionalus ir nieko nesiekiantis veiksmas, kurio tikslų ir prasmės pats darytojas nesupranta. Kaip šakotis, kurio niekas nenori ir nemėgsta, bet visi perka ir vežioja po pasaulį ir deda ant stalų, na, nes kažkaip taip visada darėme, tai kaip dabar be šakočio.

Tie, kam patinka fejerverkai, yra tie patys žmonės, kurie atidarinėja putokšlio butelius, šaudami kamštį į lubas arba kam nors į akį.

Jei jums smagu tokie dalykai, tai turbūt esate, kaip ta didelė beždžionė Čikagos zoologijos sode, kurią stebėjau gal kokią valandą. Ji krapštė nosį, sukdavo iš iškrapštytų snarglių rutuliukus ir juos apžiūrinėdavo.

Gerų jums metų. Tegu 2019 bus metai be fejerverkų.