Sirija ir Afganistanas toli, o dar vieno JAV administracijos nario pasitraukimas tūlam lietuviui gali atrodyti, kaip amerikiečių vidaus politikos reikalas, mūsų neliečiantis ir nesvarbus.
Tačiau tikrovėje viskas yra žymiai rimčiau ir pavojingiau.
Paskutinio aukšto JAV pareigūno - Gynybos sekretoriaus Jameso Mattiso atsistatydinimas protesto forma akivaizdžiai liudija, kad Donaldas Trumpas iš tikrųjų keičia „žaidimo taisykles”. Ką besakytų ir kaip bepatartų geriausi šalies profesionalai apie JAV strateginius interesus Artimuosiuose Rytuose, kovą prieš tarptautines kovines teroristų grupuotes bei džihadistų judėjimą „Islamo valstybė”, strateginę konkurenciją su Kinija ir Rusija, santykių su NATO sąjungininkais svarbą, Trumpas, kaip vyriausias karinių pajėgų vadas, priima jam geriausiai suprantamus sprendimus. Tai pakerta ilagalaikę, po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusią tradiciją, kai JAV įsitraukimas į pasaulio reikalus, dažnai vadintas „Pasaulio policininku”, nustoja galioti.
Europiečiai, JAV sąjungininkai Artimųjų Rytų regione, kaip ir vadinamasis JAV „istablishmentas”, šokiruoti tokių sprendimų, neišvengiamai turėsiančių ilgalaikes neigiamas pasekmes kovoje prieš tarptautinį terorizmą ir nusistovėjusias geopolitinius principus. JAV atsitraukia, o Rusijos ir Irano įtaka šiame regione tik dar labiau stiprės. Turkijai atrištos rankos kariniams veiksmams prieš kurdus Sirijoje, kurie ilgą laiką buvo vieni svarbiausių JAV sąjungininkų kovoje prieš ISIS/Daesh.
Savo ruožtu, D. Trumpas tokį sprendimą pateisins jau įtvirtintu naratyvu: „America First”- „visų pirma Amerika“ ir tai, kad Amerika daugiau neatliks „Artimųjų Rytų policininko” vaidmens. Tai jis patvirtino ir savo „Twitter” paskyroje: „Rusija, Iranas, Sirija ir kiti yra ISIS vietiniai priešai. Mes dirbome jų darbą. Laikas grįžti namo ir atsigauti”.
Tai vienas iš svarbiausių ir ryžtingai teisingų sprendimų, kurį padarė D. Trumpas. Derybos su Talibanu tik prasidėjo ir dėl patiriamų lyderių aukų, kurias sukėlė tikslinės JAV specialių pajėgų operacijos. Per ankstyvas JAV karių atitraukimas demotyvuos Talibano lyderius deryboms dėl taikos. „Kam derėtis, jei JAV ir taip išeina”- dominuos talibų argumentuose.
Paprastų JAV rinkėjų amerikiečių akyse D. Trumpo autoritetas gali tik pakilti, nes žmonėms rūpi ekonomika, kuri šiuo metu toliau auga. Trumpalaikiu laikotarpiu įvesti tarptautinės prekybos barjerai, mokesčių mažinimas, investicijos į dujų ir naftos gavybą, pasenusios infrastruktūros atnaujinimas – visa tai kuria naujas darbo vietas, realios pajamos kyla, BVP auga. Žmonės patenkinti, kad užjūrio problemos paliekamos spręsti kitiems.
Artimieji šv. Kalėdų išvakarėse išgirsta, kad jų kariai grįš iš pavojingų karo zonų. Kokia dar geresnė žinutė gali juos pasiekti prieš Naujųjų metų šventes? Donaldas Trumpas, priešingai nei daugelis, įtikinėjo kitaip, daro tai, ką žadėjo per rinkiminę kampaniją. Manau, turime labai rimtą pagrindą tikėtis, kad 2020-aisiais jis bus perrinktas JAV prezidentu. Ir su juo mums teks toliau dirbti.
Kokios pamokos ir išvados Lietuvai ir jos dabartiniams bei būsimiems vadovams?
Pirma, kad ir kaip būtų nepatogu, turime pripažinti, kad JAV vadovaujant Trumpui negalime priimti to, kad JAV laikysis NATO įsipareigojimų ir kilus grėsmei gins sąjungininkus. Iki šiol raminančios žinios iš mūsų draugų Vašingtone- „vertinkite JAV ne pagal tai, ką rašo D. Trumpas „Twitter”, o tai, kokius sprendimus priima JAV Administracija ir patyrę karvedžiai” - ateityje kels daug mažiau pasitikėjimo.
Chaotiškoje tarptautinėje aplinkoje mums ypač svarbu, kad pasaulis sugrįžtų prie tarptautinės tvarkos paremtos taisyklėmis ir tarptautiniais susitarimais. Lietuva viena to nepadarys. Tik sąveikoje su sąjungininkais, visų pirma, Europos Sąjunga, mes galime apginti savo nacionalinius interesus. Dar aktyvesnis dalyvavimas formuojant bendrus ES užsienio ir saugumo politikos pozicijas, aktyvesnis dalyvavimas ES gynybinių pajėgų kūrime atitinka mūsų nacionalinius interesus.
Turėtume aktyviau paremti bei siekti Lietuvos karinių pajėgų dalyvavimo Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel bendru siūlymu kuriamoje „Europos gynybos iniciatyvoje”. Joje dalyvauja ir Brexit dramą pergyvenanti Jungtinė Karalystė. Taip mes prisidėtume prie ES ginkluotųjų pajėgų kūrimo, skatinant europiečius didesniems įsipareigojimams Baltijos šalių saugumui ir gynybai. Būdami sprendimų priėmimo centre, užtikrintume, kad ES gynybinės pajėgos ne konkuruoja, o papildo NATO. Jei Estija gali dalyvauti Europos kariuomenės kūrimo ištakose, kodėl Lietuva ne?
Trečia, JAV yra ir dar ilgą laiką išliks galingiausia karine jėga. Nors ekonomikoje po 10-15 metų Kinija lenks visus. Mums istoriški santykiai su JAV yra ir išliks be galo svarbūs, kas bešeimininkaus Baltuosiuose rūmuose ir kokius tik „Twitterius“ besiųstų. Koalicijoje su ES, su mūsų regiono - Šiaurės ir Baltijos - valstybėmis bei savarankiškai turime stiprinti ryšius su JAV politikais, siekti didesnio faktiško JAV įsitraukimo regione, net ir stebint izoliacines dabartinės administracijos tendencijas, kuriomis siekiama mažinti įsipareigojimus pasaulio politikai.
JAV - tai ne Rusija. JAV veikia demokratija, valdžių padalijimo principas, kur ne tik prezidentas, bet ir Kongresas, viešoji nuomonė turi poveikį sprendimams. Todėl mums svarbu nuosekliai ir ramiai didinti politines lobizmo pastangas su tikslu užsitikrinti nuolatinį JAV karių kontingento buvimą Lietuvoje, kuris ypatingai svarbus mūsų valstybės teritorinei gynybai.
Parodydami suinteresuotumą ir prioritetinę svarbą santykiams su JAV bei tuo metu, kai matome izoliacinius D. Trumpo sprendimus, pasekime Vokietijos pavyzdžiu ir paskirkime Specialų pasiuntinį santykiams su JAV. Tuo metu, kai Europos sostinėse šoko apimti politikai ieško receptų, kaip toliau konstruoti santykius su JAV, parodykime, kad mes pasitikime ir ieškome kaip juos sutvirtinti. Vyriausybė galėtų paskirti, pvz. autoritetingą, amerikiečių žinomą esamą ar buvusį Seimo narį, kuris strateginiame lygmenyje prisidėtų stiprinant ryšius su JAV politikais, o veikdamas išvien su „Investuok Lietuvoje“, skatintų JAV investicijas Lietuvoje.
Ketvirta, šiandieniniai Kremliaus veiksmai, griaunantys tarptautine teise grįstą Europos saugumo architektūrą, kelia grėsmę mūsų regiono Lietuvos saugumui. Siekdami didesnio JAV, NATO ir ES sąjungininkų palankumo mūsų teritorinės ir nekonvencinės gynybos tikslams, turime toliau didinti išlaidas gynybai ir jas tikslingai panaudoti ne tik karinės technikos įsigijimui, bet ir mūsų gynybos pramonei vystyti, inovacijoms, informaciniam atsparumui, žvalgybai ir tyrimams. Sugrįžtu prie siūlymo, kad Lietuvos gynybos finansavimas jau 2024 m. pasiektų 2,5% BVP, o mažiausiai 3% nuo KAM finansavimo būtų skiriami inovacijų kūrimui bei diegimui. Tačiau tai įgyvendinama tik pasiekus ekonomikos proveržį ir dvigubai didesnį šalies BVP augimą, nei yra šiandien.
Penkta, manau bet kuris kandidatas, išrinktas prezidentu, tęs nuoširdžią ir nuoseklią paramą Ukrainai. Šios šalies saugumas yra ir mūsų bei visos Europos saugumas. Būsimas šalies prezidentas turės pasisveikinti ir su kaimynais. Kokie nepatogūs ar nemalonūs jie bebūtų. Santykiai su Baltarusija, šalimi, su kuria mus sieja šimtmečiai bendros LDK istorijos negali būti susiaurinti vien Astravo AE problematika.
Taip, turime dėti pastangas, kad rinkos situacija padarytų Astravo AE neperspektyvia, o jos statyba, bet kuriuo atveju, atitiktų griežčiausius saugos reikalavimus, taikomus ES. Savo ruožtu, mes turėtume remti aktyvesnį Vokietijos inicijuotą ES įsitraukimą santykiuose su Baltarusija. Mūsų interesas yra siekti, kad Baltarusija netaptų Rusijos dalimi, šalyje būtų gerbiama demokratija, laisvės ir teisė, o Lietuvos verslas galėtų saugiau dirbti ir uždirbti. Kad Klaipėdos uostas išliktų svarbiausiais Baltarusijos vartais į jūras ir vandenynus.
Na, o jautriausias, emocionaliausias puslapis laukia naujo valstybės vadovo santykiuose su Rusija. V. Putinas yra ir išliks šios valstybės vadovas dar ilgą laiką. Jo režimas kelia pavojus. Tačiau, kaip būtų nemalonu, su kaimynu teks kalbėti vien tik tam, kad išvengti tolesnės santykių eskalacijos ar, neduok Dieve, konflikto dėl nesusipratimo. Skubėti nėra reikalo. Tačiau ramiai, profesionaliai diskusijai apie realią situaciją ir nuotaikas Rusijoje, apie santykių su šia šalimi ilgalaikes perspektyvas, mūsų nacionalinius interesus, pavojus ir galimybes tikrai pribrendo laikas. Vien tik tam, kad naujam valstybės vadovui pasiūlyti strategines alternatyvas paremtas faktais, argumentais, ne vien emocijomis.