„Supaprastinti“ reiškia atsisakyti išplėstinių, ilgesnių nei trys-keturi žodžiai sakinių, skyrybos (kabutės, brūkšniai, dvitaškiai, skliausteliai esą skirti ne tam, kad būtų suprantama, o atvirkščiai: painioti ir klaidinti!), specialių terminų ir tarptautinių žodžių (ne tokių kaip „apriorizmas“ ar „pseudofedrinas“, o tokių kaip „antropologija“, „aspektas“ arba „kontekstas“: kas juos vartoja – taip daro tik todėl, kad esą nori pasipuikuoti savo erudicija prieš vargšus, nežinančius ir atsisakančius sužinoti, nes nieko panašaus jiems juk neprireikia kasant bulves arba pardavinėjant žuvį), metaforų ir palyginimų (išskyrus labiausiai nuvalkiotus: „politinė virtuvė“, „prisivirė košės“, „susiveržkime diržus“ ir pan.). O svarbiausia – teiginių tikslinimo, pagrindimo argumentų.

Darant prielaidą, kad (bet kurio viešumoje skelbiamo) teksto funkcija yra tiesiog „įmušti“ paskelbimu ir pakartojimu kokią nors primityvią žinutę: kam reikėjo rašyti tokį ilgą straipsnį, jei galėjote pasakyti paprasčiau (pvz., „diskriminacija – blogai“, „būkime tolerantiški“, „visi vagys“, „nemėgstu R. Karbauskio“ arba „gelbėkime vaikus“)? Nejau gali būti, kad norėjote ir galėjote pasakyti ką nors kita?! Nejau svarstymas yra kažkas daugiau negu ilgas šūkis, diskusija – daugiau nei „man tu nepatinki“, o analizė – kažkas kito nei tuščias ir beprasmis žongliravimas sudėtingais išvedžiojimais?

Iš principo, apskritai? Ir būtinai, būtinai pamokoma apie „genialumo apraiškas trumpume“ (genialiausia, pagal šį kriterijų, būtų tokia Eločka Ščiukina, kurios žodyną sudarė septyniolika žodžių).
Deramai suprimityvinus viešą erdvę, privertus arba įtikinus visus, joje veikiančius, elgtis kuo „paprasčiau“ – rimtu veidu pasiūlyti humanitarinio išsilavinimo reikalingas sritis patikėti dirbtiniam intelektui, nes kuo tas „paprasčiau“ rašantis humanitaras skiriasi nuo boto?
Nida Vasiliauskaitė

Niekas, regis, iki šiol nesiėmė pačios šios temos ir nepaklausė, ką ji reiškia: kas iš tiesų vyksta, kas tokie ir kokiais interesais vedini ją įgarsina? Juk vyksta šis tas įspūdingo: „liaudies“ vardu atkaklus formavimas įspūdžio, kad pastaroji yra nepajėgi ir priešiška viešai komunikacijai, neredukuojamai į šūkius ir komandas. Pastanga diskredituoti patį viešą samprotavimą, jo erdvę – agorą, ir jo virtuozą – humanitarą, kuris nesusipranta tapti idėjų pardavėju ir drįsta galvoti, kad jis ne vienas mąsto.

Kuris „taip negerbia“ savo auditorijos, kad vargina ją sudėtingesniu nei Eločkos kalbėjimu ir netgi drįsta daryti prielaidą, kad, pvz., rašant apie politiką nebūtina pereiti prie kaimiškos leksikos (tiesą sakant, visos tos „košės“, „šakės“, „srėbalai“ ir „pasiutpolkės“ aptinkamos ne kaime, o žiniasklaidoje ir tik joje) – taip negerbia, kad atsisako ją laikyti neraštinga ir ekstremaliai kvaila.

Kai kurie, įsiklausę į „paprastumo“ reikalavimą, iš tiesų „susimažina“ iki įsivaizduojamų tamsuolių, kuriems kažkodėl rašo, kol būtent patys tokiais ir tampa, nes kitaip nebemoka, net jeigu kadaise mokėjo (tik nepastebi, vis dar mano, kad „susimažina“ – kad turi, ką mažinti – kad ne jų pačių kalba ir mąstymas tokie skurdūs, o kitų, prie kurių, esą, prisitaiko; kad ne jie rašo taip, jog džiaugiasi ir skaito išties tik etatiniai kvailiai, rinktinė mažuma, kuria apsisupo, o tiesiog „žmonės tokie“).

Klasikinis klausimas: kam ši viešo mąstymo apie res publica, ir visuomenės kaip tokios, diskreditacija naudinga? Kažkam juk naudinga, jei vyksta. Ir vyksta tikrai ne todėl, kad etatiniai savimi patenkinti mažaraščiai, laiką save „visuomene“, vienoje iš formaliai labiausiai išsilavinusių šalių metai iš metų kaskart susiorganizuoja į agresyvų žygį prieš tai, ką paskaitė ir nesuprato, nes raidžių per daug (tokie taip nedaro – tokie tiesiog neskaito).

Gal, pvz., jų reikia, idant visuomenė – mąstanti, išsilavinusi populiacijos dalis – palengva įtikėtų, jog gyvena klaikios „tamsuomenės“ apsupty? O tada vis drąsiau pagalvotų, kadgi neprotinga tokiems kvailiams patikėti sudėtingus ir subtilius valstybės valdymo reikalus, ir išvis, kad komunikacija tarp „elitų“ ir „visų likusių“ negalima (priminsiu: tikėjimas šios komunikacijos galimybe ir reikalingumu yra esminė epochos, vadinamos modernybe, sukūrusios šiuolaikinį pasaulį, prielaida).

O tada – deramai suprimityvinus viešą erdvę, privertus arba įtikinus visus, joje veikiančius, elgtis kuo „paprasčiau“ – rimtu veidu pasiūlyti humanitarinio išsilavinimo reikalingas sritis patikėti dirbtiniam intelektui, nes kuo tas „paprasčiau“ rašantis humanitaras skiriasi nuo boto? Niekuo. Bet ne todėl, kad dirbtinis intelektas – toks pat protingas kaip reporteris, žurnalistas, analitikas ar literatas, o todėl, kad pastarieji pasitraukė arba pasistengė tapti tokiais... paprastais.

Todėl bemaž noriu įvesti naują socialinį paprotį, arba nerašytą elgesio taisyklę: replika „galima trumpiau“, kaip reakcija į argumentuotą sudėtingos pozicijos išdėstymą, laikytina ne nuomone, kritika ar pasiūlymu, o beprasmiu boto automatizmu.

Pasakęs kažką tokio (vadinasi, pasiūlęs atsisakyti argumentų, pagrindimo, paaiškinimų, patikslinimų – drįsęs redukuoti tekstą į šūkį – drįsęs pareikšti, kad pozicijos tam tikru klausimu esmė yra viso labo „pritariu/nepritariu“, o ne „kodėl taip“ ir „tiksliai kaip“), pasako kažką neinteligibilaus ir todėl yra trolis, elfas, botas arba žmogiškasis pastarojo analogas.

Šalintinas iš vietų, kur skaitoma ir mąstoma. Pradedant socialiniais tinklais.