Gyvenant Vilniuje, atrodo natūralu didžiuotis jo ilga ir garbinga istorija, grožėtis į UNESCO paveldą įtrauktu Vilniaus senamiesčiu. Širdį džiugina, kai mus vadina puikiąja Šiaurės Jeruzale ir jau rečiau bet vis vien širdį paglostančiai – Šiaurės Atėnais. Tačiau akivaizdu ne visiems mums vienodai svarbūs prioritetai, kuriais pristatome Vilnių.

Paklausus, koks yra Vilniaus apibūdinimas, sostinės merui Remigijui Šimašiui iš lūpų sprūsta ne šiauriausio senojo žemyno baroko lizdo, bet Europos G taško epitetai.

Deja, ta pati tendencija matosi ir skirstant lėšas. Jei vaizdingojo G taško kampaniją administruojančiam VšĮ „Go Vilnius“ skiriama per 2,5 mln. Eur. per metus, tai istoriniam paveldui išsaugoti – vos 0,5 mln.

Nors R. Šimašius gan dažnai puikuojasi savo vadovaujamos savivaldybės vizitine kortele – Vilniaus senamiesčiu, tačiau ne savivaldybė, bet paveldo priežiūra susirūpinę bendrapiliečiai vis dažniau senamiesčiui išsaugoti siekia pasitelkti UNESCO ekspertų „gaisrų gesinimo“ misijas vis garsiau mušdami pavojaus varpais.
Kiek kainavo Gedimino pilies kalno sutvarkymas Vilniaus m. savivaldybei iš didelio „vargo“ tesukrapštančiai 0,5 mln Eur. visam Vilniuje esančiam kultūros paveldui ir kiek šio kalno avarinės būklės likvidavimui buvo skirta visų mokesčių mokėtojų pinigų?
Audrius Skaistys

Apskritai, analizuojant Kultūros ministerijos dabar pateikiamus duomenis, akis bado Vilniaus valdžios nemeilė kultūrai, o ypač – kultūros paveldui. Pagal kultūros paslaugų finansavimą Vilnius patenka į mažiausiai lėšų tam skiriančių savivaldybių grupę (mažiau nei 28 Eur. gyventojui). O Valstybinės kultūros paveldo komisijos duomenimis, kultūros paveldo išsaugojimui meras su komanda 2017 metais skyrė nepilnai 1 eurą vienam sostinės gyventojui.

Norisi tiesiog palyginti, kad iš didžiųjų miestų, Kaunas skiria 2,6 Eur./ gyventojui, o Klaipėda net 15,4 Eur. Manau, kad tai yra kiekvieno miesto savigarbos ir savivertės reikalas. Juk tai ne tik Vyriausybės, bet ir savivaldybės kompetencijos klausimas.

Todėl keistai atrodo mero apsižodžiavimai su Vyriausybe ar Seimu dėl skurdžių lėšų Gedimino kalnui gelbėti. Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Kartais miesto vadovas su savo svita galėtų patys prisiimti atsakomybę: tiek moralinę, tiek ir finansinę.
Savivaldybių veikla kultūros paveldo apsaugos srityje

Tačiau jiems smagiau, kai vietoj to - 40 etatinių VšĮ „Go Vilnius“ darbuotojų administruoja keletą investicijų pritraukimui skirtų projektų ir reklaminiais filmukais įsivaizduoja kuriantys viešąją nuomonę, dažnai egzistuojančią tik virtualioje realybėje arba iš oro baliono skrydžio perspektyvos pagražintame Vilniuje. Tačiau nusileidus ant žemės šis virtualus spindesys, deja, virsta skurdo vakariene.

Neaimanuosime nurodydami visus Vilniuje susikaupusius ir besikaupiančius kultūros paveldo srities skaudulius, pinigai skiriami šiai sričiai iš Vilniaus m. savivaldybės biudžeto kalba už save. Kiek kainavo Gedimino pilies kalno sutvarkymas Vilniaus m. savivaldybei iš didelio „vargo“ tesukrapštančiai 0,5 mln Eur. visam Vilniuje esančiam kultūros paveldui ir kiek šio kalno avarinės būklės likvidavimui buvo skirta visų mokesčių mokėtojų pinigų?

Tai retorinis klausimas. Neprašau atsakymų. Tikiu, kad kada nors bus pateikta išsami kalno gelbėjimui panaudotų lėšų ataskaita ir nereikės dar vienos tyrimo komisijos Seime.

Visgi, palinkėsiu, kad ir šiais metais, paskelbtais Europos kultūros paveldo metais, ir 2019 metams sostinės valdantieji skirs adekvatų finansavimą kultūros srities paslaugoms, o tuo pačiu ir kultūros paveldui. Kitu atveju, rinkėjai 2019 metais „įdarbins“ Vilniuje tokią valdžią, kuri ne tuščiomis reklaminėmis idėjomis mylės savo miestą, bet realiomis investicijomis puoselėjančiomis mūsų visų, o kartu ir UNESCO pasauliniame kultūros paveldo sąraše esantį Vilniaus senajį miestą.