Niekas nedraudžia norėti. Bet nei mitingai, nei demonstracijos ir streikai, nei geranorių gyventojų aukos, nei konservatorių partijos parama neturės lemiamo vaidmens.
Priežastis paprasta ir apie ją buvo galima paskaityti žinių agentūros žinutėje prieš kelias savaites. Pagal Eurostato duomenis, mokesčių dalis Lietuvos BVP išlieka viena mažiausių ES.
Surenkamų mokesčių, įskaitant ir socialines įmokas, santykis su šalies bendruoju vidaus produktu (BVP) pernai sumažėjo ir išliko vienas mažiausių Europos Sąjungoje (ES). Lietuvoje šis rodiklis 2017 metais buvo 29,8 proc. BVP – 0,2 punkto mažiau nei 2016 metais, kai jis buvo 30 proc.
Mažesnė mokesčių dalis nuo BVP pernai buvo tik Airijoje (23,5 proc.), Rumunijoje (25,8 proc.) ir Bulgarijoje (29,5 proc.). Nežinau, kodėl Airijoje surenkama tiek mažai mokesčių, bet Bulgarija ir Rumunija yra skurdžiausios ES šalys. ES vidurkis yra 40,2 proc., Latvijoje - 31,4 proc. Estijoje – 33 proc., Lenkijoje – 35 proc. Prieš kokį dešimtmetį padėtis buvo panaši.
Lietuvoje mokesčiai buvo tik apie 30,5 proc. BVP, ir tik trys ES šalys perskirstydavo mažesnę BVP dalį per savo biudžetą negu Lietuva.
Galioja beveik geležinė taisyklė: maži mokesčiai, skurdi valstybė, menki viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai, kuklios viešosios paslaugos.
Kaip jau minėjau, demonstracijos ir streikai to nepakeis. Tad neturėtų stebinti tai, kad Lietuva – vienintelė iš Baltijos šalių, kurioje vidutinis mėnesio darbo užmokestis iki mokesčių yra mažesnis negu 1000 eurų.
Baltijos šalių nacionalinių statistikos tarnybų duomenimis, vidutinis paskaičiuotas mėnesio atlyginimas „popieriuje“ liepą-rugsėjį Lietuvoje buvo 936 eurai, Latvijoje – 1006 eurai, Estijoje – 1291 euras.
Taigi, Lietuvoje darbo užmokestis buvo 7 proc. mažesnis nei Latvijoje, 27,5 proc. menkesnis nei Estijoje.
Ne vien valdžia atsakinga už kuklius lietuviškus atlyginimus. Prisideda ir privataus sektoriaus darbdaviai. Baltijos šalių ir Lenkijos ūkiai ganėtinai panašūs – visos trys šalys priskirtinos vidutinio ekonominio pajėgumo grupei.
Bet Lietuva mažiausią dalį naujai sukurto turto skiria darbo užmokesčiui ir pensijoms, tad darbininkai ir pensininkai gyvena prasčiau.
Nors nebuvo lemta, kad Lietuva bus skurdi valstybė, nuo nepriklausomybės atgavimo priimami sprendimai, kurie paklojo pamatus minimalios valstybės kūrimui.
Veiksnių būta įvairių, bet vienas didžiausių – elito nutarimas iki minimumo sumažinti mokesčius ir įtvirtinant regresinę mokesčių sistema. Buvo pasikliaujama madinga neolibertarinė ūkio teorija, pagal kurią kuo mažesni mokesčiai, tuo spartesnis ūkio augimas, kuris savo ruožtu didina įplaukas į biudžetą.
Teorija gana absurdiška - sumažinus mokesčius iki nulio, iš vis nebus įplaukų.
Lyg šiol kiekviena valdžia laikosi panašių nuostatų, tad susidaro įspūdis, kad abejingumas socialiniam neteisingumui tapo Lietuvos elito genetinio kodo dalimi.
Pasiūlymas pagerinti mažiau pasiturinčiųjų būklę dažnai sulaukia kritikos, nes jie esą neįgyvendinami, kenks ūkiui, atsiduoda populizmu ir t. t.
Paprastai Lietuva traktuoja Tarptautinio valiutos fondo (TVF) rekomendacijas kaip nurodymus iš dangaus. Bet yra išimtis.
Ne kartą TVF siūlė apmokestinti nekilnojamąjį turtą ir automobilius, jos ekspertai aiškino, kad mokesčiai siūlomi atsižvelgiant į nedidelį gerovės apmokestinimą šalyje, jų įvedimas teisingiau paskirstytų mokestinę naštą bei užtikrintų įplaukas į biudžetą. TVF raginimai nebuvo paisomi.
Ilgus metus buvo vengiama įvesti progresinius mokesčius. Buvo tenkinamasi didinti neapmokestinamų pajamų dydį (NPD).
Vaikų pinigus didinimas nuo 30 iki 50 eurų papildomai reikalaus 130,2 mln. eurų, o tai reiškia, jog šiuos pinigus nebus galima kitaip panaudoti.
Savotiškas lūžis įvyko, Seimui nutarus įvesti dviejų pakopų – 20 proc. ir 27 proc. - progresinius gyventojų pajamų mokesčius (GPM). Kai kuriais atžvilgiais tai yra tikrų progresinių mokesčių imitacija – aukštesnis mokestis bus taikomas tik tiems, kurie uždirba apie 130,000 eurų per metus, taigi itin mažam žmonių skaičiui.
Tačiau žadama po kelerių metų taikyti tarifą uždirbantiems apie 56,000 eurų, nors atsisakoma įvesti tris pakopas. JAV yra septynios pakopos – 10%, 12%, 22%, 24%, 32%, 35%, ir 37%. Svarbiausia, kad jau yra progresiniai mokesčiai, tad ledai pralaužti. Ateityje bus sunkiau priešintis pastangoms praplėsti mokesčių apimtį ir paversti dabartinę imitaciją tikru dalyku.
Neegzistuojančių pinigų negalima skirstyti. Duosite daugiau mokytojams, liks mažiau gydytojams, gaisrininkams, dėstytojams. Ir atvirkščiai.
Nuo 2001 m. moksleivių skaičius apytikriai perpus sumažėjo, tada buvo apie 604 tūkst. moksleivių, dabar apie 300 tūkst. Mokytojų etatai nebuvo panašiai mažinami. Nuo 2006 m. mokymo išlaidos išaugo net 53 proc., proporcingai mokytojų atlyginimams išleidžiama daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Daug iš to pinigo negauname. Lietuvos mokinių pasiekimai vieni prasčiausių visoje ES.
Suomijos, Pietų Korėjos ir Singapūro moksleiviai yra tarp pažangiausių visame pasaulyje. Šiose šalyse vaikų mokymui skiriamas ypatingas dėmesys. Mokytojais gali tapti tik tie žmonės, kurie baigė universitetą geriausiame trečdalyje. Jiems mokami puikūs atlyginimai. Vidutinis gimnazijos mokytojo Suomijoje atlyginimas yra apie 4,000 eurų per mėnesį. Singapūre mokyklų direktoriai gauna stambius priedus, jei moksleiviams sekasi. Jei egzaminų rezultatai prasti, jie atleidžiami.
Ilgainiui reikės rinktis – daug mažai uždirbančių mokytojų, arba mažiau gerai uždirbančiųjų. Ir reikės imtis sudėtingų sprendimų, antai, kurias profesijas labiau, kurias mažiau palaikyti. Ar toliau didinti NPD arba vaikų pinigus.
Per pastaruosius metus mokesčiai sudaro vis mažesnį procentą BVP, tuo atžvilgiu valstybė buvo skurdinama.
Net jei būtų nutarta pasukti kitu kursu, ženklesnio pagerėjimo greit nematysime.
Viešojo sektoriaus darbuotojai turi suprasti, kad bus bergždžia reikalauti didesnių atlyginimu, jei tuo pačiu metu jie nereikalaus surinkti daugiau mokesčių ir pertvarkyti jų darbo sferas, kad jos atitiktų dabarties reikalavimus ir demografiją.