Kelias dienas Lietuva gyveno keistoje atmosferoje. Politikai garsiai šūkavo iš tribūnų ir pro išdaužytus valdžios institucijų langus, naujienų portalai griuvo neatlaikę lankytojų srauto, tūkstančiai piliečių, sausio 16 - ąją mitinguoti užplūdę Seimo prieigas, keikė valdžią.
Iš pradžių taiki akcija, kuria siekta stabdyti kai kurias valdančiosios koalicijos vykdomas reformas, apie 100 jaunuolių pastangomis peraugo į neramumus. Jų metu sužeisti 34 mitingo dalyviai ir keli pareigūnai. Seimo atstovų duomenimis, žala gali siekti iki 2 mln. litų (apie 600 tūkst. eurų). Pareigūnai teigia, jog riaušės buvo organizuotos.
Atvykę ugniagesiai nuplovė naujos Seimo posėdžių salės fasadą, tačiau viršutiniai jos langai dar kurį laiką liko padengti žalių kiaušinių mase
Po to sekė teismo procesai, ekonominė krizė, emigracijos banga. Valdžia užsakė papildomų antiriaušinių priemonių ir autobusiukų – jie buvo gaminami prie Vilniaus, tad, galima sakyti, paremtas vietos verslas.
Kaip tik tuo metu gimė gan greitai išblėsusi viltis – gal pagaliau ir Lietuvoje atsiras pilietinė visuomenė, kuri kaip veršelis neis paskui bandos vedlius, o išdrįs pareikalauti to, ką privalo daryti tautos tarnais ir teisėtai išrinktaisiais save vadinantys politikai.
Nes iki šiol galioja nuo sovietmečio susiformavusi taisyklė – politikui leidžiama viskas – melas, pusiau legali korupcija, nepotizmas, valstybės milijardų švaistymas savo ir savo partijos interesams, tačiau jo rinkėjui privalu laikytis visų priimtų, netgi kvailiausių, įstatymų ir būti teisinga „mokestine baze“.
Po to sekė keli taikūs mitingai ir tada kilo mintis, kad žmonės pagaliau išmoks protestuoti. Teisėtai, palaikydami vieni kitus.
Tam, kad parodytum savo jėgą, nereikia mesti plytos ar kiaušinio į policininką, kuris taip pat mielai išsakytų savo pageidavimus ministrui ir primintų jam pažadus didinti atlyginimus. Valdžią susikūprinti priverčia ir visiškai taikios akcijos.
Šių metų kovą žurnalisto Andriaus Tapino organizuotas protestas prie parlamento. Mitingo idėja kilo po nepavykusios Mindaugo Basčio apkaltos ir, nors politikas pranešė, kad Seimo nario mandato atsisakys, mitingas vis tiek įvyko.
Mitinge dalyvavo daugiau nei 6 tūkstančiai žmonių. O ant scenos lipo politikai ir mušėsi į krūtinę dėl visų įmanomų nuodėmių, tačiau buvo nušvilpti. Laimei, ašarinių dujų ir bananų, neprireikė. Nebuvo nė vieno incidento. Žmonės tiesiog išsakė savo nuomonę.
Organizuoti mitingą irgi neužtruko. Vos per kelias dienas šis protestas socialiniame tinkle „Facebook“ sulaukė tūkstančių žmonių palaikymo.
Beveik 10 tūkstančių žmonių proteste planuoja apsilankyti, dar daugiau, nei 28 tūkstančiai, šiuo renginiu yra susidomėję.
Tačiau tai, kas galėjo pradėti judinti visuomenę, atrodė, gana greitai išsikvėpė. Tai ne atsitiktinumas ar lietuvių išskirtinis bruožas.
Valdantieji – nesvarbu kokios spalvos partija tuo metu buvo valdžioje – puikiai suvokia, kad viena iš didžiausių jėgų, galinčių juos priversti atsitraukti ir savo interesus bent iš dalies paaukoti vardan visuomenės, tai profsąjungos.
Daugelyje šalių jos milžiniška jėga, galinčios kaip lygios derėtis su vyriausybėmis ir didžiausiomis korporacijomis. Tačiau ne Lietuvoje.
Pas mus tai organizacijos, kurių narių skaičius metai po metų mažėja, jų lyderiai lengvai pasiduoda įvairiausioms valdžios malonėms ir mielai priima dovanėles.
Organizacijų narių skaičius tūkst.
Tik retkarčiais šios organizacijos leidžia sau nuveikti kažką, kas nepatiktų valdžiai. O kai kurių lyderiai įsigudrino taip „atstovauti“ savo ginamuosius, kad įmonių direktoriai jais džiaugiasi labiau nei organizacijų nariai, o pats vadovavimas profsąjungai tapo gana neblogu versliuku, sočiai peninčiu patį lyderį ir artimuosius. Kąsti į maitinančią ranką nesinori.
Gal todėl išimtis tik viena kita smulkesnė profesinė sąjunga, kuri leidžia sau tokį smagumą, kaip šis mokytojų streikas. Protestas, greitai tapęs didžiojo politinio žaidimo dalimi, įdomus ne dėl to, kad jis kilo.
Nepasitenkinimo pūlinys sirpo seniai ir buvo tik laiko klausimas, kas ir kada jį prapjaus. Įdomiau tuo, kad valdžia patyrė šoką – kaip tai, kad su profsąjunga negalima susitarti. Nunešei pyragą, o jie vis tiek nesiskirsto.
Juk praktiškai visos profsąjungos kaip kačiukai – paglostyk, duok skanumyną ir pamurks bei pasiglaustys prie kojų.
Mokytojai vis dar gyvena ministerijoje, kurios vadovės galva nulėkė kartu su kitų trijų ministrų ir toliau reikalauja padidinti atlyginimus, nors jų kolegos iš kitų šakinių organizacijų pasirašinėja sutartis su valdžia.
Kalbama, kad mokytojai pažeidė teisės aktus ir taip elgtis, kai okupuojama dalis ministerijos negražu, nekultūringa, nepedagogiška ir nepolitkorektiška. Dėl to kaltieji jau traukiami atsakomybėn – išeinanti ministrė atleido ministerijos sargą.
Politikams kažkodėl vaidenasi, kad praktiškai vienintelė problema ministerijoje įsikūrę mokytojai. Jei juos iš ten išmesi, bėdos pasibaigs.
Jau ilgiau nei savaitę Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) budintys streikuojantys mokytojai trečiadienį nusprendė užverti Kolegijų salės, kurioje budi, duris. Žurnalistai į vidų nebeįleidžiami. Tai išeinančios ministrės dovana žmogui, kuris iš jos perims ministeriją.
Palikti protestuojančius mokytojus ir juos paversti kankiniais yra stiprus viešųjų ryšių žingsnis. Bet kokiu atveju profsąjunga jau laimėjo daugiau nei gali prarasti.
Tačiau šis streikas galbūt pagaliau privers vis bręstančią ir iki galo nesubręstančia visuomenę suprasti, kad arba maitini lobistus ir politikus, arba kauniesi už savo interesus. Tai daryti galima teisėtai, priemonių daugiau nei pakankamai.
Tai irgi kelias ir pakankamai efektyvus. Tačiau deleguoti to, kuris eitų ir kovotų už tave, nepavyks. Deleguotieji paprastai tampa politikais ir tyliai kaunasi jau už savo interesus.
Galime palyginti dvi visuomenes, kuriose atskiros visuomenės grupės pasiekė skirtingų rezultatų. Lietuvoje Seimas šią savaitę priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymo pataisas, kuriomis nutarta nuo kitų metų sausio 1 d. didinti atlyginimus apylinkių teismų teisėjams.
Pasak pasiūlymo iniciatorių, įstatymo projekto rengimą paskatino tai, kad apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos dydis yra neproporcingas, atsižvelgiant į teisėjams keliamus kvalifikacinius reikalavimus, jų darbo krūvį.
Vidutiniškai atlyginimas didės apie 260 eurų per mėnesį. Streikuoti neprireikė. Niekas net nepyptelėjo.
Prancūzijoje „Geltonųjų liemenių“ judėjimas, kilęs vyriausybei padidinus degalų akcizus, sukėlė ilgalaikę sumaištį ir neramumus.
Protestai visoje šalyje tęsėsi kelias savaites, buvo blokuojami keliai, degalų saugyklos, sandėliai. Valdžia atsitraukė ir paskelbė, kad akcizai, kaip buvo planuota, nebus didinami. Pripažinta, kad tai politinis, ne ekonominis, protestas.
Mūsų valdžios problema, kad ji kol kas nesupranta diskusijos ir nori bendrauti įsakmia forma. Tai iš seno susiklosčiusi tradicija, kurią formuojant buvo gerokai padirbėta.
Tikėkimės, kad negrįšime prie ašarinių dujų ir išdaužytų langų, tačiau, jei kalbėtume metaforiškai, norėtųsi, kad simbolinės ašarinės dujos, simbolizuojančios kovą ir praktinį veiksmą, pagaliau pasklistų ir priverstų pajudėti.
Tačiau didžiausias pavojus, kad judėjimo priešakyje, kaip jau ne kartą buvo, stos politikai ir perkami visuomenininkai, kuriems reikia tik rinkėjų balsų, ir vėl niekas nepasikeis. Pakis tik kelios pavardės Seimo narių sąrašuose.