Gaila, bet pareigas paliekanti Švietimo ir mokslo ministrė pareiškė, kad Lietuvai nereikia 6 tūkstančių mokytojų. Suprantu ministrės jausmus, norą paaiškinti, bet Jurgita Petrauskienė neteisi.
Senstanti Lietuvos visuomenė yra ne tik iššūkis, bet ir galimybė keistis visai švietimo sistemai, o drauge – ir mokytojų bendruomenei. Todėl jau šiandien galiu konstatuoti – Lietuvai trūksta, o ateityje dar labiau trūks Mokytojų!
Klasės turi mažėti
Šiandien mokytojai gyvena ilgalaikio nerimo nuotaika. Tas nerimas net ne dėl etatinio apmokėjimo reformos. Reforma tik suerzino. Mažėja vaikų ir mokytojams natūraliai kyla baimė dėl savo ateities. Todėl šis protestuojančių mokytojų siūlymas yra tinkamas ir savalaikis – išties reikia mažinti klases.
Tai strateginis ilgalaikis sprendimas, kurio privalome imtis dėl mokytojų ir vaikų. Mažos klasės, mažesni krūviai taip pat puikiai dera su valstiečių ir žaliųjų sąjungos nuostata dėl kaimo mokyklų. Nes kaimo mokyklos yra bendruomenės pagrindas. Tai savo ruožtu dera su visos dienos mokyklos koncepcija. Ji net labiau reikalinga mieste nei kaime. Beje, būtent ministrė Jurgita Petrauskienė pradėjo visos dienos mokyklos eksperimentą – ačiū jai!
Bet šią praktiką reikia plėsti visoje Lietuvoje ir kuo greičiau. Tam tikslui reikės labai daug mokytojų, jų padėjėjų, kitų švietimo darbuotojų. Su geromis algomis. Mokytojui reikia žmogaus pagalbos atliekant būtiną „popierizmą“, nes mokytojas turi susitelkti į darbą su vaikais. Jei manote, kad tai per brangu, skaičiuokite kiek sutaupysime per sveikatos, vaikų užimtumo, teisėtvarkos ir socialinės apsaugos biudžetus. Būtent tuo turi užsiimti nauja Švietimo ministrė-politikė.
Pedagogai turi tapti andragogais
Regionuose smarkiai mažėja vaikų, bet lieka suaugę. Kai kurie iš tų suaugusių neturi tinkamų bendrųjų kompetencijų, nemoka burtis į grupes, bendrauti kolektyve, siekti savo interesų, neišmano įstatymų, tiki sąmokslo teorijomis. Suaugę, kurie mielai FB dalinasi trolių „postais“, bet nedalyvauja nevyriausybinių organizacijų veikloje, nelanko kursų, nestreikuoja, neskaito ir neaptarinėja gerų knygų.
Europos komisija mums nuolat baksnoja, kad suaugusiųjų švietime esame Europos atsilikėliai ir rodikliai blogėja.
Privalome išnaudoti didžiulį moksleivių nesulaukiančių mokytojų potencialą, pilietiškumą, raštingumą ir suteikti jiems galimybę ir atsakomybę dirbti su suaugusiais. Talentingas pedagogas gali labai lengvai persikvalifikuoti ir dirbti andragogu. Beje, tam jau parengiau Suaugusių švietimo įstatymo projektą, kurį netrukus pristatysiu Seime.
Oponentai sakys, kad nėra pinigų? Melas. Mokymosi visą gyvenimą programos dosniai finansuojamos iš ES lėšų – šimtais milijonų eurų! – tik kodėl mes už jas vis dar remontuojame tuštėjančias patalpas, o ne protus?
Suomijos pavyzdys – kokybiška vieša mokykla
Valstybė privalo stabdyti slenkantį švietimo privatizavimą. Negalime pritarti stereotipui, neva privačios mokyklos teikia kokybiškesnį išsilavinimą. Kodėl tėvai svajoja apie privačias mokyklas? Nes jaučiasi bejėgiai prieš sistemą. Todėl reikia įtraukti tėvus ir bendruomenes dalyvauti viešų mokyklų gyvenime ir valdyme, tobulinti švietimo metodikas, ieškoti inovatyvių ugdymo sprendimų. Vienas iš sektinų pavyzdžių – Valdorfo mokykla.
Suomija laiku pastebėjo ir užfiksavo, kad brangios privačios mokyklos elitui ir prastos mokyklos likusiems yra pražūtingas neoliberalus visuomenę skaldantis kelias. Galbūt tinkamas JAV, bet ne Šiaurės Europai.
Lietuvos viešoje erdvėje banaliai reklamuojamas vieno politiko šeimos mokyklų ir darželio tinklas elitui. Šis politikas ir privataus švietimo „oligarchas“ aplankė ministerijoje apsigyvenusius mokytojus ir atvežė jiems kavos. Tik ar jis padėkojo streikuojantiems, kad daugelį metų valstybės biudžetas dosniai remia jo šeimos verslą?
Solidžioje diskusijoje nesiūlau nutraukti finansavimo privačioms mokykloms, tačiau tuo pat metu jų finansavimas negali iškreipti balanso. Valstybės reguliavimas turi užtikrinti, kad visos viešos mokyklos būtų kokybiškos ir nebūtų dirbtinai auginama privačių mokyklų paklausa.
Streikuojantys mokytojai jau laimėjo
Normalus socialinis dialogas prasideda susitarus dėl smulkių dalykų ir pamažu einant prie didelių. Kai situacija prie ministerijos paskutinį lapkričio penktadienį tapo nevaldoma, su mokytojos Lilijos Bručkienės pagalba ėmiausi iniciatyvos ir pradėjau kalbėtis su protestuojančiais. Ir... kaip netikėta! Aistros pradėjo rimti. Bet buvau atviras su jais – situacija sudėtinga. Tačiau neieškojome pigaus populiarumo. Net ir nelikus ministrės, švietimo sistemos drama tęsiasi. Nestandartiškai streikuojantys mokytojai surengė gyvą pamoką ir egzaminą vadžiai, žiniasklaidai, kitoms profesinėms sąjungoms ir, žinoma, patys sau. Nes įstatymas išties draudžia protestuoti valstybės įstaigose.
Kalbėdamas su protestuojančiais prie stalo pasiūliau pakviesti prie pokalbio kitų profesijų žmones, kad jie ne tik tyliai reikštų savo pritarimą ar nepritarimą, bet taip pat kalbėtųsi. Mes turime gerbti tuos, kas rašo raštus, peticijas, dalyvauja darbo grupėse, taikiai protestuoja. Jie neužima ministerijų, todėl nesąžininga kalbėti tik su tais, kas kalba jėgos kalba.
Pokalbio metu šeštadienį nuskambėjęs ministrės pasiūlymas didinti švietimui finansavimą socialinių darbuotojų sąskaita atrodė keistai. Analogiškai ir tiesmukas nakvojančių ministerijoje mokytojų beveik 300 mln. eurų sumos reikalavimas neišvengiamai palies kitus sektorius.
Manau, kad Premjeras pirmadienio derybose pateikė racionalų pasiūlymą, kaip išeiti iš susidariusios situacijos – būtent ilgalaikis visų partijų, profsąjungų remiamas susitarimas dėl viešojo sektoriaus finansavimo gali sudaužyti šį užburtą ratą.
Reikia nedelsiant raštu susitarti dėl viso viešojo sektoriaus algų didinimo. Tačiau derybos turi vykti jau ne su Švietimo, o su Finansų ministru. Mokytojų streikas gerokai pagerino viešojo sektoriaus derybines pozicijas. Palengvintas streiko organizavimas nebėra vien sausa naujo Darbo kodekso nuostata, o realybėje išbandyta kovos už savo teises forma. Jau dabar turime derėtis dėl 2020 metų. Ekspertai siūlo susitarti dėl bazinės algos indeksavimo mechanizmo, kaip jau padarėme dėl minimalios algos ir pensijų. Bazinės algos dydis turi būti smarkiai padidintas ir toliau augti kartu su BVP ir infliacija. Tada atlyginimai ženkliai augs visiems, taip pat ir mokytojams.
Turime skatinti šakines derybas sektoriuose, kaip jau padarėme švietime, sveikatos sistemoje ir teisėsaugos institucijose. Socialiniai darbuotojai taip pat turi šakinę sutartį, bet vis dar per mažai prie jos prisijungusių. Tiems atvejams, kai dalis profsąjungų nepasirašo sutarčių ir kylą toks profsąjungų interesų konfliktas, kai vieni streikuoja, o kiti įgyvendina reformą (būtent tokia situacija šiandien švietime), turi būti sukurtas mechanizmas, kaip ieškoti kompromiso.
Pasaulyje yra daug praktikos, tik viskam reikia lako ir noro kalbėtis. Gerbiant vieni kitus ir matant pagrindinį tikslą – efektyvią ir lanksčią, visuomenės kaitą atliepiančią, švietimo sistemą.