Man kažkodėl pasisekė labiau nei senjorams – turiu du mažamečius vaikus ir nuo liepos turėčiau būti apdovanotas kuponų dosnumu. Šeimoje labiausiai mėgstame svieste ir sūryje apkeptus kalafiorus. Auga jie ir Lietuvoje, tad ūkininkai irgi turėtų džiaugtis patekę į kuponų programą ir paskleidę savo produkciją per mažųjų parduotuvėlių tinklus.

Noriu eiti lažybų su Premjeru S. Skverneliu iš abiejų mudviejų liepos mėnesio kuponų (jis kaip mažamečio tėvas irgi tokius gaus) – esu įsitikinęs, kad kalafiorai bus pigesni didžiuosiuose prekybos tinkluose negu mažosiose parduotuvėse, kuriose juos pirkti galėtume net ir su 20 proc. nuolaida.
Grubiai tariant, jei vidutinis lietuvis už savo algą 2007 galėjo nusipirkti 100 kalafiorų, tai dabar jis įperka 140 kalafiorų, o anglas, airis ir italas tiek pat, kiek prieš 10 metų.
Simonas Gentvilas

Manau, ši Vyriausybės kuponų akcija bus fiasko – visos kuponinės prekės bus pigesnės didžiuosiuose prekybos tinkluose, negu dirbtinai kuriamuose kuponiniuose kooperatyvuose. Kodėl? Tokia prekybininkų logika – privilioti klientą žemomis bazinių produktų kainomis, o užsidirbti iš papildomų žmonių pirkinių.

Kuponai skatins ir sukurs neefektyvumą jau milžinišką efektyvumą pasiekusiame prekybos verslo sektoriuje. Už mano ir Premjero mažamečių šeimų kuponų nuolaidas mokės niekuo nekalti kiti mokesčių mokėtojai, pavyzdžiui, senjorai. Galiausiai, kuponai neatpigins pačių prekių.

Kuponų nereikia. Premjero 16 priemonių planas, kaip padėti smulkiam-vidutiniam verslui atskleidžia kitą tiesą. Valdžia yra užlipusi smulkiajam verslui ant galvos, nors jis turėtų būti regionų pasitikėjimo ir emigracijos stabdymo stuburas. Visos priemonės kalba apie valstybinių higienistų, aplinkosaugininkų ir savivaldybių sukurtus barjerus verslui. Valdžiai reikėtų nulipti verslui nuo galvos.
Problema yra valstybė, kurios Premjeras jau 4 metus nepateikia aiškios vizijos regiono gyventojams ir valstybės tarnautojams, kaip jie aplenks natūralią kainų pasiutpolkę.
Simonas Gentvilas

Vyriausybė trimituoja: „Premjeras S. Skvernelis: Vyriausybės sprendimai užkirs kelią nesąžiningam kainų kėlimui“. Premjere, ar tikrai kainos buvo keltos nesąžiningai? Ar čia jūs sprendžiate, kas sąžininga, kas ne? Kainos Lietuvoje kilo žymiai lėčiau negu auga mūsų atlyginimai. Nuo 2007 metų, anot OECD, iki dabar Lietuvos gyventojų atlyginimai augo 40 proc. lyginant su prekių ir paslaugų infliacija.

Vidutinis lietuvis per dešimtmetį gali nusipirkti net trečdaliu daugiau negu, pavyzdžiui, britai, airiai ar italai, kurių algas suvalgė kainų augimas. Grubiai tariant, jei vidutinis lietuvis už savo algą 2007 galėjo nusipirkti 100 kalafiorų, tai dabar jis įperka 140 kalafiorų, o anglas, airis ir italas tiek pat, kiek prieš 10 metų.

Problema yra kita. Globaliai konkuruojantys verslai ir didmiesčių gyventojai žengė žymiai sparčiau, nei valstybės tarnautojai ir provincijos darbuotojai, kurių atlyginimai jau dešimtmetį užšaldyti. Kaltę S. Skvernelis verčia prekybos centrams, nors būtent pats turėtų pasižiūrėti į veidrodį.

S. Skvernelis nuo 2014 metų tapo vidaus reikalų ministru, atsakingu tiek už regioninę plėtrą, tiek už valstybės tarnybos konkurencingumą, rinkimus laimėjo su regionų gelbėtojo aureole. Per 4 metus Lietuvoje gyventojų sumažėjo visu Alytaus miestu, valstybės tarnautojų padaugėjo nuo 58 300 iki 60 500, o skirtumai tarp regionų ir miestų tik paaugo.

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų profesionalai seniai nebesidomi kalafiorų ir kuponų kainų skirtumais. Jie jau seniai gyvena Europos atlyginimų viltimi. Problema yra valstybė, kurios Premjeras jau 4 metus nepateikia aiškios vizijos regiono gyventojams ir valstybės tarnautojams, kaip jie aplenks natūralią kainų pasiutpolkę. Tam reikia investicijų regionuose, realių reformų valstybės tarnyboje ir smulkaus verslo skatinimo.

Premjere, ar einat lažybų?