Kitaip tariant, tokios sutartys sudaro normatyvinį pagrindą vėlesniems teisiškai įpareigojantiems dokumentams, todėl pritarimas joms turi būti apsvarstytas vadovaujantis Lietuvos ekonominio, socialinio ir nacionalinio saugumo kriterijais, taip pat turi būti sulaukta plataus politinio pritarimo, prieš tai išsamiai informuojant visuomenę.
Svarbu yra suprasti ir tai, kodėl dauguma svarbiausių Lietuvos užsienio politikos valstybių – sąjungininkių, tokių kaip JAV, Lenkija, Izraelis, Estija ir kitos Europos Sąjungos valstybės šiam susitarimui nepritaria. Tačiau Vyriausybės atstovai šių „namų darbų“ neatliko ir pateikė tik arogantiškus paaiškinimus apie mistinį minėtų valstybių politikų „paklydimą“. Tuo tarpu itin iškalbinga ir atskiro aptarimo verta valstybių, pritariančių šiam susitarimui, kompanija, kurią sudaro nuo demografinio perviršio ir nepritekliaus kenčiančios Afrikos, Artimųjų rytų bei Azijos šalys, o tarp jų ir Rusija.
Norint suprasti Rusijos intencijas, verta prisiminti, nuo ko prasidėjo Vokietijos lyderystės ir asmeniškai kanclerės Angelos Merkel nuosmukis Europoje. Vokietijos kanclerės pareiškimas (nesvarbu tikras, ar tik neteisingai interpretuotas), kad Vokietijoje visi pabėgėliai yra laukiami, uždegė žalią šviesą naujiems migrantų srautams.
Pabrėžtina, kad A. Merkel teiginiai nebuvo koks nors įpareigojantis teisės aktas ar sutartis, tai buvo politinė žinia, kurią kaip mat išgirdo trečiojo pasaulio bendruomenės ir šešėliniai prekeivių žmonėmis tinklai.
Privalu pabrėžti, kad didelė imigracija kelia kultūrinius ir socialinius iššūkius. Garsaus amerikiečių politikos analitiko Roberto Putnamo teigimu, daugiakultūriškumas skaldo visuomenę.
Analizuodamas JAV atvejį, mokslininkas pastebi, kad tose vietovėse, kuriose gyvena daug skirtingų etninių grupių, tiek tarpusavyje, tiek pačių etninių grupių viduje yra mažesnis pasitikėjimo vienų kitais lygis nei labiau homogeniškose bendruomenėse.
Kaip pastebi informacinio saugumo ekspertas Vytautas Keršanskas, Kremlius vykdydamas savo užsienio politiką siekia ryškinti skirtį tarp visuomenės ir valdžios bei valstybės institucijų, bando naudotis visuomenių susvetimėjimu, skatinti protesto nuotaikas.
Nekontroliuojama imigracija, kol Vakarų pasaulis neranda šių uždarų bendruomenių tvaraus integracijos į visuomenes recepto, kuria tokiam Kremliaus vykdomam skaldymui palankią terpę. Tą jau pripažįsta net ir politinės kairės lyderiai. Štai Hillary Clinton neseniai pareiškė, kad Europos lyderiai privalo susitvarkyti su migracija, nes ji tik pila žibalo į liepsnas:
„Žaviuosi dosniais ir gailestingais veiksmais, kurių ėmėsi Europos lyderiai su A. Merkel priešakyje, tačiau yra sąžininga pasakyti, kad Europa jau įvykdė savo įsipareigojimus ir todėl Europa privalo pasiųsti labai aiškią žinią: „mes nesame pajėgūs suteikti daugiau pagalbos“. Jei nesusitvarkysite su migracijos problema, ji ir toliau kels politines įtampas“, – teigė žymi JAV Demokratų partijos politikė.
H. Clinton pareiškimai rodo, kad nepaisant nesutarimų su JAV prezidento Administracija, kuri pati pirmoji paskelbė pasitraukianti iš Jungtinių Tautų migracijos sutarties, nevaldomos migracijos keliamos problemos tampa akivaizdžios ir Demokratų lyderiams.
Jungtinių Tautų Pasaulinės saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos sutartis padalino pasaulį į dvi civilizacines puses: euroatlantinę (įskaitant Australiją), kurios valstybės ilgainiui turės prisiimti sutarties nuostatų vykdymą ant savo pečių ir trečiosios šalys, kurios tuo naudosis.
Privalome aiškiai įvardinti, kad tai yra politinis dokumentas, kuris reiškia politinį valstybės įsipareigojimą, todėl ateityje ši sutartis įrankiu daryti politinį spaudimą įsipareigojusiai valstybei. Pritarimas sutarties teiginiams yra tarsi savanoriškas lipimas antrą kartą ant to paties grėblio, o Lietuvos užsienio politikos perspektyvoje – akivaizdi parama Rusijos interesui silpninti ir skaldyti Europą.