Mokslininkai, ministerijų atstovai svarstė dvišalių santykių ir regioninio saugumo bei bendradarbiavimo peripetijas. Lietuvos ir Lenkijos santykiai neišgyvena renesanso, tačiau matomas politinis ir akademinis atšilimas bei bendrų vardiklių ir abipusės naudos ieškojimas. Artėjantys Lietuvos prezidento ir Europos Parlamento rinkimai neišvengiamai kels klausimus apie Lietuvos vietą regione ir santykių su kaimynais būklę ir perspektyvas.

Santykis su JAV, ES raidos kryptys, Rusijos veiksnys, Rytų kaimynystė, Baltoskandijos formatas ir, žinoma, Lenkija, bus pagrindinės užsienio politikos temos. Ekspertų ir mokslininkų nuomonės normatyviškai stengiasi rasti konfliktų eliminavimą ar švelninimą. Tai yra tam tikro lygio idėjinė diplomatija. Politikai, deja, ne visada atsižvelgia į ekspertus. Natūralu, nes politikų pagrindinis tikslas yra rinkimai ir kartais konfliktų akcentavimas leidžia rinkti politinius taškus net gerų santykių sąskaita.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra veikiami kelių nepakeičiamų veiksnių: kaimynystė, istorija ir galių skirtumas. Iki šiol santykių su Lenkija dinamika pasižymėjo jei ne šaltuku, tai inerciniu bendradarbiavimu didesniuose formatuose kaip ES ir NATO. Dvišaliams santykiams yra erdvės vystytis ir nebūtinai kitų šalių sąskaita. Galima sutarti su valstybėmis, su kuriomis sutampa užsienio politikos vertybės ir randami bendri interesai.

Rusija, V. Putino „dėka“ nei ryt nei poryt nebus demokratinė ir teisės viršenybės šalis. Tai suprantame ir mes, ir lenkai, ir dėl to liestinių didesniam bendradarbiavimui apstu. Nepamirškime, jog esame mažoji valstybė, kurios resursai bei galimybės yra ne tokie, kokių norėtume.
Mindaugas Jurkynas

Kaimynų nepasirinksi - mes ar jie neiškeliaus į Madagaskarą ar pažadėtąją žemę. Lenkija Lietuvai yra ir bus pirmu svarbių krypčių pasirinkimu.

Transporto ir logistiniai keliai, infrastruktūros ir energetikos jungtys, prekyba ir ...apsipirkimas Suwałki mieste. Užtektų paklausti, ar norime sienos su Lenkija ir į klausiantįjį nukryptų suraukti antakiai. Istorija yra įdomesnis, bet daug jautresnis variantas. Ji - kaip vynraštis, iš kurio galima rinktis.

Jei norime pyktis, galime nuolat teigti, jog Lucjano Żeligowskio kariniai veiksmai ir Vilniaus krašto aneksija, kai kurie Armija Krajowa veiksmai Lietuvoje ar net Abejų Tautų Respublikoje vyraujantis Lenkijos politinis, kalbinis ir kultūrinis vaidmuo buvo nepalankūs Lietuvos suverenitetui ir visuomenės raidai.

Jei norime draugauti, žvelgiame į tos pačios Gegužės 3-iosios Konstitucijos (antrosios pasaulyje ir pirmosios Europoje!) pažangą, Lenkijos svarbą mums NATO formate, bendrų grėsmių iš Kremlius užkardymo bendradarbiavimu, kultūros ir politinius veikėjus bei tautines bendruomenes jungiančias abi valstybes į bendradarbiavimo, o ne problemų aštrinimo paieškas.

Kiekviena šalis neegzistuoja vakuume. Ji vysto santykius su kaimynais ir tarptautinėmis organizacijomis. Jų ir mūsų keliai čia gali skirtis.

Tai dažniausiai nulemia politinės spalvos vyriausybėje. Niekam ne paslaptis Lenkijos diskusijos, o kartais ir nesutarimai su Europos Komisija, kuri prižiūri ES sutarčių laikymąsi ar nepalankūs Lenkijai Europos Teisingumo Teismo sprendimai - pacta sunt servanda.

Nepaisant skirtingų politinių jėgų išsidėstymo, mūsų valstybės yra ir bus kaimynės, ES ir NATO partnerės jautrioje geopolitinėje situacijoje.

Rusija, V. Putino „dėka“ nei ryt nei poryt nebus demokratinė ir teisės viršenybės šalis. Tai suprantame ir mes, ir lenkai, ir dėl to liestinių didesniam bendradarbiavimui apstu.

Nepamirškime, jog esame mažoji valstybė, kurios resursai bei galimybės yra ne tokie, kokių norėtume. Dėl šios priežasties mažos valstybės, kaip rodo tarptautinių santykių raida, kliaunasi taisyklėmis, aktyvumu, bendradarbiavimu ir dalyvavimu regioninėse ir tarptautinėse organizacijose.

Mažos valstybės gali turėti didesnį empatijos lygį. Kitų šalių problemų suvokimas ir noras prisidėti prie tų problemų sprendimo padidina mažų valstybių statusą ir reputaciją.

Kaip pavyzdį galima prisiminti buvusį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų, kurio asmeninis dėmesys santykių su Lenkija gerinimui ir tarpininkavimas Europos Sąjungoje tarp Lenkijos ir didžiųjų ES valstybių parodė, jog turime gebą suprasti kaimynus ir padėti jiems, kai reikia.

Taip Lietuva sulaukia pripažinimo, kaip galinti prisidėti prie solidarumo ir problemų sprendimo. Tam nereikia nei didelių ekonominių resursų, nei didelės kariuomenės.

Supratimo ir politinės empatijos reikšmė gali padėti Lietuvai kaimyniniuose santykiuose ir už jų ribų. Nereikia pamiršti, jog Lenkijos romantinė-kultūrinė nostalgija ir simpatija mažai Lietuvai yra neišnaudotas potencialas dvišalių santykių gerinimui.

Samuelio Becketto pjesėje „Belaukiant Godo“, pastarasis niekada neatvyksta. Neverta laukti Godo – dvišaliai santykiai savaime nepagerės. Ar eisime santykių gerinimo kryptimi neskaičiuodami siaurų vidaus politinių interesų ir konfliktiškų nacionalistinių nuostatų XXI amžiuje – aktualus klausimas abejose šalyse.