Tai bus pripažinta kiemo leksika, kuri balansuoja ties etikos ir moralės riba. Dėl ko griežtai pasisakė žurnalistams Seimo skiriama etikos inspektorė. Pavyzdžiui, negalima 56 Seimo narių, kurie sako, kad vaikus mušti galima, vadinti modernios Lietuvos puidokais ir dagiais.
Kiemo leksika mūsų toliau už briuselius pažengusioje pagoniškai katalikiškoje visuomenėje su iš pakiemių surinktu Seimu ir kiemiomims tarnaujančia žurnalistų etikos inspektore yra netoleruotina.
Seimo paskirta žurnalistų cenzūros tarnyba gauna vis daugiau Karbauskio pasubinotų skundų dėl neapykantos skatinimo. Išvertus iš valdiškos į lietuvių kalbą – dėl valdžios kritikos. Bet dėl vaikų mušimo irgi gauta daug skundų?
Nebegaus. Vaikus mušti galima ir reikia, nė vienas neužaugom nelupti, o, va, net į Seimą patekom. Bet nešiurkščiai. O kaip yra šiurkščiai? Šiurkščiai yra tada, kai sumėtai vaikus per sausio speigus į šulinį, kaip Saviečiuose. Arba kai - visiems kukliai nusisukus – uždubasini namuose. Kaip keturmetį Matą Kėdainiuose. Ant kurio kapo ministras Kukuraitis daugiau nesimels.
Ką žurnaliūgoms teisingai ir nurodo valdžios paskirta cenzorė: „Didelį populiarumą turintys apžvalgininkai negali nesuprasti, kad jų pasirinkti stiliai ir žodžiai, skiriami kritikuojamiems politikams, bus vartojami kitose erdvėse. Tiek anoniminiuose portalų komentaruose, tiek socialiniuose tinkluose. Šios erdvės Lietuvoje ir taip tampa neapykantos skatinimo priemonėmis.“
Naisių tijūnų kova su vis dar pasitaikančiais leksikos trūkumais verčia pasitikslinti. Taigi įstatymu leistomis priemonėmis kalti valstiečių teologę, siekiančią suvalstybinti visuomeninį transliuotoją, negražiai pavadinti amžinai meluojantį rusiškų trąšų stumdytoją, meluojantį premjerą ir 56 Seimo narius, kurie sako, kad vaikus mušti galima, bus per šiurkštu, netgi amoralu?
Būtent. O leisti mušti vaikus, siūlymas įstatymu įtvirtinti viduramžių teisę, yra moralu, nekursto neapykantos anei patyčių? Būtent taip. Mušti vaiku Lietuvoje galima, tai etiška ir moralu.
Lietuvoje galima tyčiotis iš ugniagesių, kurie dirba už centus, o valdžios neaprūpinami net būtina tokiam darbui apranga. Jei esi vidaus reikalų ministras Misiūnas, gali tyčiotis iš ugniagesių, pliaukšdamas per teliką niekus apie savo sportinius triusikus, kurių skalbimo principus privalo perimti ugniagesiai. Ką, negali išsiskalbti aprangos, su kuria po to lįs į ugnį? Aišku, gali.
Lietuvoje negalima nieko statyti, jei šalia gyvena aplinkos viceministrė Brandišauskienė ar kitas valstietis. Ir priešingai, Valstybinės kultūros paveldo komisijos nariu galima tapti tik po to, kai tavo žmona tampa aplinkos viceministre. Arba esi jos kaimynas. Tada gauni svarbias pareigas Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje. Kurią netyčia kuruoja ta pati viceministrė.
Jei esi Ministras Pirmininkas, Lietuvoje galima oficialiai reketuoti prekybos centrus. Pvz., gali reikalauti, kad prekybos centrai bent trumpam, kol vyks Prezidento rinkimų kampanija, smarkiai ir vienašališkai sumažintų maisto produktų kainas ir taip apmokėtų brangiai kainuojančią rinkimų kampaniją, kad premjeras penkeriems metams taptų Prezidentu su 7 178 eurų mėnesine alga.
Kriminalinė policija, o ypač STT tokį veikėją turėjo paimti, uždėti antrankius ir vežioti iš vienos bjaurios areštinės į kitą, kaip jie moka, kad tas greičiau prisipažintų. Nes tai atviras turto prievartavimas už valdišką stogą reikalaujant iš ūkio subjektų kokio 100 mln. eurų bendrai.
Drauge su premjeru po bjaurias areštines turėtų būti vežiojamas ir žemės ūkio ministras. Kuris grasina prekybos tinklams, kad jei tie nesumažins kainų, Vyriausybė pradės kabinėtis prie ilgalaikių sutarčių, pagal kurias jie parduotuvėms nuomojasi iš valstybės žemę. Taip pat Vyriausybė, pažeisdama Konstituciją ir įstatymus, grasina kištis į prekybininkų sutarčių su miltų, mėsos, sūrio, mielių ir lietuviško alaus tiekėjais sudarymą.
Nemokėsi duoklės – susirink žaislus ir nešdinkis. Galima prekybos centrus mėgti, galima jų nekęsti, tačiau kas tai, jei ne primityvus reketas? Kuriuo prieš ketvirtį amžiaus užsiimdavo ne tik organizuotų nusikaltėlių gaujos, bet ir dalis policininkų? Kuo tai skiriasi nuo „arba mokėsi mums tokį procentą nuo apyvartos, arba tavo kioskas sudegs, o „Žiguli“ susprogs“?
Galiausiai nukentės pirkėjai? O kam rūpi tie pirkėjai. Apakusiems nuo valdžios spindesio rūpi tik tai, kiek žmonių galima apkvailinti tariama kova su augančiomis maisto kainomis ir ant tų kvailių sprandų atjoti į Prezidentūrą, merijas ir Europos Parlamentą.
Jei turi Seimo daugumą ir Vyriausybę, Lietuvoje galima meluoti. Galima dieną naktį tyčiotis iš sveiko proto, rinkos principų, savo kritikų ir net Konstitucijos – iš ko tik nori.
Lietuvoje ir anksčiau buvo galima tyčiotis iš mokytojų. Bet dabar patyčios iš mokytojų yra įteisintos ir pavadintos etatiniu apmokėjimu. Vieniems mokytojams garantuota teisė dirbti iki nukritimo, kitiems, kur mokinių nėra ir nebebus, – iki nukritimo iš lubų prirašinėti darbus, o uždarbis visiems mokytojams bus vienodas – pagal valdžios išgales.
Dar Lietuvoje galima tyčiotis iš ligonių, atimant jų vaistus. Bet dar labiau galima tyčiotis iš gydytojų ir slaugytojų. Už paros budėjimą ligoninėje gydytojui galima numesti 8 eurus. O kai tas ima piktintis, valdžia, visai nebijodama būti apkaltinta balansavimu tarp etikos ir moralės, visus gydytojus išvadina kyšininkais. Arba, jei nepatinka, gali varyti lauk iš Lietuvos, kaip pasakytų premjeras.
Lietuvoje galima tyčiotis iš gydytojo, įsakant jam jau po Naujųjų priimti ne tiek pacientų, kiek jis gali kvalifikuoti padėti, o tiek, kiek įsakys Prezidentė ir Seimas. Visi politikai, matyt, yra baigę mediciną, todėl gydytojai tenedrįsta net pagalvoti, kad prezidentinis guminės Hipokrato lovos įstatymas yra kvailių pergalė prieš paskutinius sveiko proto likusčius mūsų sveikatos apsaugoje.
Tačiau Lietuvoje tu negali tyčiotis net iš tokių politikų, kurie didmenomis tyčiojasi iš ugniagesių, mokytojų, gydytojų, profesorių, bibliotekininkių, aktorių ir režisierių, kuriuos jie, kaip amžinąatilsį Nekrošių, prisimena tik tada, kai jie numiršta be laiko.
Seimo nariai ir Vyriausybė Lietuvoje yra šventa karvė, kuri turi teisę tuštintis televizijos ekrane ir gatvėje, o kiekvienas priminimas, jog š.... ant galvų kitiems žmonėms yra negražu, Seimo apmokamų šventeiviškų kiemionių inspektorių bus iškart panaudotas prieš patį kritiką.
„Ar kiemo leksika būtina visuomenei? – šluosto graudžią ašarą žurnalistų etikos inspektorė. – Kokio tikslo siekiama? Nejau nesuprantama, kad tokie komentarai dar labiau skatina patyčias, neapykantos kurstymą, visuomenės kiršinimą?“
Suprantama, kaip čia nesuprasi. Kad su valdžios kritikais jie jums lieps kovoti iki paskutinio kraujo lašo. Krokodilo ašaromis. Melu. Demagogija. Taip, kaip už Lietuvą – Seimo Gražulis. Kuris juk nesityčiojo nei iš mažumų, nei iš savo vaiko motinos, nei iš savo vaiko. Kaip ir už teisę mušti vaikus. O ypač už premjero teisę reketuoti privačias bendroves prieš Prezidento rinkimus, kad tos nors trumpam sumažintų kainas ir leistų premmentui tapti Prezimentu.
Nė vienas valdiškas inspektorius, net kankinamas viduramžių metodais, nepasakys, kad toks valdžios elgesys ir yra tikriausios patyčios. Iš Konstitucijos, įstatymų, pačios demokratijos. Iš piliečių.
Lietuvoje negalima liesti aukščiau stovinčio. Gali tik nusilenkti, bučiuoti dvarponio ranką. O jei nebučiuoji, skatini patyčias ir kurstai visuomenę. Užtat drąsiai galima tyčiotis iš silpnesnio. Iš opozicijos. Mušamų ir prievartaujamų moterų. Tautinių mažumų. Gėjų. Bet ypač saugu tyčiotis iš vaikų.
Todėl muškime vaikus. Tik nešiurkščiai. Lietuvoje tai yra saugiau, o svarbiausia – tūkstančius, šimtus tūkstančių kartų, kaip mėgsta skaičiuoti Naisių ponas, etiškiau ir moraliau nei kritikuoti dagius, kibius ir puidokus. Ir, jau neduok tu, Dieve, užkabinti premjerą Skvernelį.