Vidmantas Martikonis. Kol pasaulis ruošiasi, Lietuvoje kasami sliekai

Atrodo, kad sliekų kasimas tapo svarbiausiu Lietuvos politikų užsiėmimu. Štai parlamentas, jau kurį laiką yra tapęs svarbiausia Lietuvos tyrimų labaratorija. Niekas jau turbūt nebesuskaičiuoja, kiek tyrimų Seime yra užgimę. Tiriama lietuviško verslo įtaka politikams, rusiško verslo įtaka Lietuvai, Kubiliaus įtaka pasaulinei ekonomikos krizei, nesvarbu, kad tai buvo prieš 10 metų. Ir dar daug kas tiriama arba ruošiamasi tirti.

Aišku, Seimas laisvas nuspręsti ką tirti. Galima dar ištirti didžiąją ekonominę depresiją prieškarinėje Amerikoje arba NEPĄ stalinistinėje Sovietų Sąjungoje ir dar daug ką. Bet mažų mažiausiai keistai atrodo entuziastingas Seimo tyrimas, kas labiausiai kaltas dėl prieš dešimt metų į Lietuvą atsiritusios pasaulinės ekonomikos krizės, kada geriausi ekonomikos ir finansų analitikai vis garsiau kalba apie artėjančią naują pasaulinės ekonomikos nuosmukio bangą.

Kai visų pažangių pasaulio valstybių Vyriausybės pasitelkusios geriausius protus sudarinėja būsimos krizės įveikimo planus, Lietuvoje ieškoma sliekų praeities dirvonuose. Gal taip įdomiau, tik viena aišku, kad ekonominė krizė užklups vėl nepasiruošusius.

Ypatingai svarbu pažymėti, kad naujausias Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktas tyrimas rodo, kad pusė Lietuvos gyventojų svarstytų trauktis į šešėlį pablogėjus situacijai. Ir tai yra didžiausias procentas lyginant su Latvija, Estija, Lenkija, Čekija ir Švedija. Kaip rodo tyrimas, jau dabar šešėlio mąstai mūsų šalyje yra milžiniški. Šeši iš dešimties apklaustų Lietuvos gyventojų per pastaruosius metus įsigijo prekių ir paslaugų žinodami arba įtardami, kad pardavimai nėra apskaitomi.

Ką tai reiškia mūsų valstybei? Kad milijonai eurų, kurie turėtų patekti į valstybės biudžetą, plaukioja šešėlyje. Kad tai reiškia mažesnius atlyginimus mokytojams, medikams, kultūros darbuotojams, tai reiškia ir mažesnes pensijas mūsų senjorams.

Galima labai įvairiai aiškinti, kodėl lietuviai linkę labiau kombinuoti už savo kaimynus. Bet čia matau labai aiškias dvi priežastis. Pirma, tai rodo labai didelį žmonių nepasitikėjimą savo valdžia, iš dalies ir bankais. Antra, Lietuvoje veikia paini ir sudėtinga aukštų mokesčių sistema. O tai reiškia, santykinai mažas žmonių pajamas ir aukštas prekių ir paslaugų kainas.

Ir čia patenkame į užburtą ratą, kuris mūsų mažai valstybei yra ypač pavojingas. Valdžia, siekdama užtikrinti vis labiau plečiamų viešųjų paslaugų finansavimą, ieško kaip surinkti daugiau mokesčių. Jau daugelis buvusių ir esamų Vyriausybių eina klaidingu keliu, didina esamus mokesčius, apmokestina naujas sritis. O tai dar labiau didina šešėlį ir mažina legalių mokesčių mokėtojų ratą. Juk pripažinkime, kad jeigu ne ES skiriami pinigai Lietuvai, mūsų valstybė jau būtų bankrutavusi.

Sumažinti žmonių nepasitikėjimą valdžia yra ilgalaikė užduotis ir greitai neišsprendžiama. Tai ekonominės politikos instrumentus reikia keisti nedelsiant. Bent jau norint sustabdyti emigraciją, šešėlio plitimą yra reikalinga esminė mokesčių sistemos pertvarka. Ji turi tapti paprasta, aiški, lengvai administruojama, žmogui suprantama. Tai gali užtikrinti vieningo, konsoliduoto mokesčio atsiradimas. Mokesčiai turi mažėti tiek žmonėms, tiek verslui. Tam, kad atsirastų didesnės ekonominės veiklos paskatos ir augtų vartojimas. Privalome pereiti prie principo, kad apmokestinti reikia visas žmogaus pajamas, o ne jo turimą turtą.

Radus valios įgyvendinti šiuos principus, turėtumėme efektyviai veikiantį instrumentą, kuriuo paskatintumėme ekonomikos ir žmonių pajamų augimą bei realiai pristabdytumėme šešėlinės ekonomikos mastų augimą. Pagaliau, tai būtų ir svarbus buferis, galimoms pasaulinėms ekonomikos krizėms amortizuoti. Bet tam reikia aiškių ir atsakingų politinių sprendimų, orientuotų į ateitį, o ne sliekų ieškojimo praeities dirvonuose.