Pasak ministro, visi sprendimai buvo padaryti iki naujosios įmonės valdybos darbo pradžios, t. y. iki įmonės perdavimo iš Teisingumo ministerijos į Susisiekimo ministerijos pavaldumą. Žurnalistams pateikus išsamesnį situacijos vaizdą, R. Masiulis, užsiminęs apie ministerijos auditą, nėrė į krūmus, o „Registrų centro“ vadovas Saulius Urbonavičius buvo priverstas pripažinti, kad anksčiau Lietuvoje likdavę pinigai dabar keliaus į estų bendrovę.
Kartu tapo akivaizdu, kad dėl skandalingos situacijos, kad ir kaip būtų stengtasi, demagogiškai apkaltinti ankstesnės socialdemokratų Vyriausybės šįkart tikrai nepavyks. Visi šie įvykiai prasidėjo „Registrų centrui“ 2017 metų pabaigoje tapus pavaldžiam Susisiekimo ministerijai.
Po Seimo rinkimų buvo suformuota nauja Vyriausybė, į ministerijas atėjo nauji žmonės ir politika pradėjo keistis. Iš pradžių „Registrų centro“ (kaip ir „Lietuvos geležinkelių“ bei Generalinės miškų urėdijos) atžvilgiu buvo sukelta milžiniška kritikos banga. Buvo dėtos didžiulės pastangos siekiant sumenkinti „Registrų centrą“, mesti korupcijos šešėlį, sukompromituoti ankstesnį jos valdymą. Tokia jau mūsų prasta politinė tradicija. Kaip dabar matome, tikslas buvo įmonę maksimaliai susilpninti ir dalį pelningų paslaugų perleisti privačiam verslui, kuris šito jau kurį laiką atkakliai siekė.
Mėginant užtikrinti skaidrumą (dabar jau drąsiai galima sakyti – tariamą) „Registrų centras“ iš Teisingumo ministerijos buvo perduotas Susisiekimo ministerijai, kuri įmonės valdybą be jokio konkurso sugebėjo suformuoti vos per vieną dieną, nors, vadovaujantis teisės aktais, valdybos formavimo procesas turėtų trukti bent mėnesį.
Valdybą sudarė penki asmenys – tris delegavo Susisiekimo ministerija, o kiti du turėjo būti nepriklausomi. Įdomu, ar Susisiekimo ministerijos auditas, apie kurį užsiminė ministras R. Masiulis, imsis aiškintis, kaip į „Registrų centro“ valdybą pakliuvo Eglė Radvilė, tuo metu dirbusi vadovaujamą darbą tai pačiai Susisiekimo ministerijai pavaldžiuose „Lietuvos geležinkeliuose“?
Faktai rodo, kad naujoji „Registrų centro“ valdyba iškart pradėjo veikti prieš savo įmonę. Apeliuojant į tariamą skaidrumą buvo sustabdytas elektroninio parašo įrangos pirkimas, o „Registrų centras“ įpareigotas ieškoti alternatyvių tiekėjų, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, tiesiog neegzistavo. Vietoj to, kad sistema būtų toliau tobulinama, modernizuojama, siekiant, kad paslaugos atitiktų aukščiausius saugumo standartus, viskas buvo tiesiog žlugdoma.
„Registrų centras“, buvęs šios srities lyderis, teikęs paslaugą, į kurios plėtrą buvo investuotos didžiulės mokesčių mokėtojų lėšos, savo pozicijas užleido privačiam verslui. Ir šis procesas dar nesibaigė. Kadangi dabar „Registrų centro“ klientų gerokai sumažėjo, tikėtina, kad didesnė finansinė našta teks tiems, kurie paslaugą vis dar gauna iš šios valstybinės įmonės.
Vadinasi, ateityje gresia dar didesnis valstybinės įmonės klientų sumažėjimas. Be to, norint naudotis estų įmonės siūloma technologija, reikalingas išmanusis įrenginys, mobilus telefonas ar planšetė. Tokiu būdu numatomas riebus kąsnis telekomunikacijų bendrovėms, tarp jų ir susisiekimo ministro brolio vadovaujamai privačiai bendrovei bei naujosios „Registrų centro“ valdybos pirmininko buvusiai darbovietei.
Ar šios aplinkybės sudomins Susisiekimo ministerijos auditą? Seimo Antikorupcijos komisija jau šią savaitę pradeda nagrinėti elektroninio parašo paslaugos netekimo aplinkybes. Tikėkimės, kad Susisiekimo ministerijos auditas taip pat pažvelgs į situaciją objektyviai. Tačiau vieną išvadą jau dabar galime padaryti – šiandien Lietuvoje labai trūksta tvirtos valstybinės politikos, kuri gintų viešąjį interesą ir užkirstų kelią tokiam piktnaudžiavimui.