„Gal kad čia – demokratija, ir debesų pagal prezidentų norus nešaudo?“ – atsakau jam.
Šis žmogus – iš Rusijos. Klausia manęs, kodėl mes, lietuviai, žiūrime į Rusiją priešiškai.
Sakau, kad ne į Rusiją, o į Kremliaus režimą.
„Tai ką, jums geriau Amerika?“ – dar paklausia. „Buvau ir Amerikoje, ir Prancūzijoje. Čia tokia paini rinkimų sistema. Ne, tikrai nenorėčiau tokios demokratijos“, – toliau tęsia jis, pasakodamas, kad labai norėtų atvažiuoti į Lietuvą, nes vaikystėje kasmet vasarą viešėdavęs kaime, kažkur prie Švenčionių.
Pakeliui į Paryžių iš JAV, A. Malkevičių sulaikė Amerikos pareigūnai ir apklausė. Apie portalą, nes pareigūnai turi informacijos, kad tai – ne portalas, o „trolių fabrikas“. Anot JAV, „USA Really“ turėtų registruotis kaip užsienio agentūra, o amerikiečių žurnalistai apie A. Malkevičių pašaipiai rašo, kaip šis įgyvendina Kremliaus pastangas šalia „Russia Today“ ir „Sputniko“ diegti naujus propagandos įrankius.
Japonų žurnalistas Eiji Furukawa, dirbantis Maskvoje, susirado „USA Really“ biurą. Apie Ameriką ir Amerikai tie, kas dirba portale, rašo iš Rusijos, o ne iš Amerikos. A. Malkevičius Amerikoje šį konkretų kartą buvo ne šiaip sau, o steigė vietinį skyrių. Su E. Furukawa kalbėjomės ir sunkiai galėjome suprasti, kaip žmogus, vadovaujantis „fake news“ portalui, publikuojantis netikras žinias, manipuliuojantis informacija, galėjo būti akredituotas kartu su žurnalistais.
Bet ne jis vienas toks sukinėjosi tarp būrio žiniasklaidininkų tris dienas Paryžiuje vykusiame Paryžiaus taikos forume – grandioziniame renginyje, skirtame atviroms diskusijoms svarbiausiais, opiausiais klausimais: klimato atšilimo, žmogaus teisių, prekybos karų, branduolinio nusiginklavimo, kibernetinių grėsmių ir daugybe kitų.
Paryžiaus taikos forume Ukrainos prezidento Petro Porošenkos interviu prie įėjimo laukė „Sputniko“ televizijos korespondentai.
E. Macronas, vertina ekspertai, nori imtis lyderio pozicijos Europoje, kai Kinija, Rusija ir JAV ne tik kalba, bet ir imasi agresyvių bei vienašališkų veiksmų, ir kol Didžioji Britanija bei Vokietija sprendžia savo vidaus reikalus.
Skambiose kalbose jis vieną po kitos vardija grėsmes, kas laukia Europos ir pasaulio, gąsdinasi ir gąsdina kylančia nacionalizmo banga, kaip manipuliuojama visuomenės sąmone, kišamasi į kitų valstybių politinius procesus.
A. Merkel jam pritaria: du didžiausius Europos karus sukėlė arogancija bei negebėjimas kalbėtis ir susitarti.
Tačiau kalbos sau, o gyvenimas sau. Ir gyvenimas – netgi labai pats sau.
Su E. Macronu eitynėse Eliziejaus laukais ėjo A. Merkel ir visas būrys pasaulio valstybių vadovų. Tačiau patys galingiausi, atvykę į Paryžių, turėjo asmenines programas.
Kai savo šukuosenas ir paltus lietuje sulydę po neiššaudytais debesimis visas būrys politikų palindo po specialiai jiems suręstu stogeliu, susėdo ir laukė oficialios ceremonijos atidarymo, tuščiomis Paryžiaus gatvėmis atvyko Donaldas Trumpas.
O tada visi laukė Vladimiro Putino. Paskutiniojo, be kurio negalėjo prasidėti ceremonija. Jis atėjo lyg niekur nieko, tačiau žinia pasauliui buvo nusiųsta labai aiški – jūs galite manęs nemėgti, netgi nekęsti, bet aš esu, ir jūs manęs laukiate.
Visas pasaulis, net ir D. Trumpas, laukė Vladimiro Putino. Paryžiuje.
Ir jei Paryžiaus taikos forumas, į kurį E. Macronas vėliau sukvietė pasaulio lyderius, sugužėjusius vėlgi visu būriu, turėjo sustiprinti Prancūzijos prezidento žinią pasauliui, tai pats forumas tik sustiprino nepatogumą, lydėjusį visas dvi oficialaus Pirmojo pasaulinio karo pabaigos minėjimo dienas.
Politika – sau, o gyvenimas – sau
Paryžiaus taikos forume akredituojasi Putino „troliai“, nes Rusijos nepriklausomi žurnalistai gyvena ne Rusijoje, ten jų beveik nelikę.
Patys pavojingiausi arba nutilo, arba vos spėjo išnešti sveiką kailį į Ukrainą, Baltijos šalis, JAV. Požiūris į žurnalistus kaip į priešus keistai sutampa Viktoro Orbano Vengrijoje ir Baltuosiuose rūmuose.
Strategiškai vėl suartėjusių Lietuvos ir Lenkijos valdantieji randa bendrą kalbą dėl to, kaip turėtų atrodyti nacionalinis transliuotojas. Lietuvos registrų centras ir Teisingumo ministerija galėtų pasikonsultuoti su Rumunijos valstybine duomenų inspekcija, kuri grasina Rumunijos žiniasklaidai milijoninėmis baudomis už žurnalistinius tyrimus.
Nereikia Indonezijos ar Filipinų, čia, mūsų akyse, žurnalistų darbas menkinamas, kritikuojamas, užverčiama skundais, o turint didesnių resursų, taip kaip Vengrijoje nepriklausomus žurnalistinius tyrimus suniveliuoja valdžiai artima žiniasklaida, užpildama kritika ir sąmokslo teorijomis.
„Kovoti su „fake news“ – mūsų pareiga ir tikslas“, – sako Paryžiaus taikos forume į diskusiją pakviestas ekspertas, tačiau aiškiai niekas nepasako, kad šiuo metu yra ta valstybė, kuri labiausiai ir tiražuoja „fake news“, manipuliuoja informacija ir siunčia „trolius“ net į Ameriką.
Kibernetiniam saugumui buvo skirta daug diskusijų, bet jose buvo kalbama apie tai, kaip socialinių tinklų platformos tampa karo šauklėmis ir kaip panaudojamos žmogiškumo nusikaltimams. Saugių rinkimų tema nepatogi net Paryžiui, nors Kremliaus „troliai“ buvo nusitaikę prieš E. Macroną lygiai taip pat, kaip dalyvavo JAV rinkimuose.
Kol didžiausių pasaulio organizacijų vadovai susirūpinę kalbėjo, kaip išvengti griūties į prekybos karą įsivėlus JAV ir Kinijai, kiekvienai iš didžiųjų valstybių paisant tik savo interesų ir vis dažniau imantis vienašališkų veiksmų, Rusijos valstybinio tarptautinių santykių instituto rektorius moderavo diskusiją apie naujas technologijas ir metodus diplomatijoje.
Po skambiu pavadinimu nebuvo nieko naujo, tik dar viena galimybė pritraukti kuo daugiau klausytojų ir žiūrovų, nes rusai į Paryžiaus taikos forumo diskusiją pasikvietė Irano diplomatijos mokyklos viceprezidentą ir skyrė laiko Rusijos požiūriui į Irano branduolinę programą ir kaip svarbu diplomatams palikti tai, ką jie moka geriausiai, – tartis dėl taikos.
Kai Sakartvelo žurnalistas uždavė nelabai patogų klausimą rektoriui, rusui į pagalbą šoko žavi blondinė. Kol rektorius formulavo atsakymą, ši pareiškė norą nusifotografuoti.
Po fotografijos akto, žinoma, laiko jau nebeliko ir diskusija baigėsi. Kolega Vaszha Tavberidze visą vakarą kėlė sau klausimą, iš kur atsirado toji fėja, nes ji turėjo tiek įžūlumo, kad net atėjo jo paklausti, o kodėl jis taip ant jos pykstąs.