Štai tokiame fone yra verta kalbėti apie Angelos Merkel paveldą, ne tik apie tai, kaip atrodys Vokietija ar Europos Sąjunga po Angelos Merkel. Angela Merkel, išlikdama Vokietijos Kanclere iki 2021 metų, turi galimybių šiame savo pavelde uždėti keletą naujų ryškių akcentų, kuriuos Europa pozityviai vertins ir atsimins dar ilgai.
Iki šiol Angelos Merkel lyderystę Vokietijoje ir Europos Sąjungoje nuo pat 2005 metų dažniausiai prisimename kaip jai sekėsi suvaldyti didžiąsias šio laikotarpio krizes: 2008-2012 laikotarpio didžiąją pasaulinę finansų krizę ir specifinį Graikijos kolapsą; 2015-2016 metų europietiškąją ir vokiškąją pabėgėlių krizę; ir, galiausiai, 2014 metais prasidėjusią Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Nors kiekviena iš šių krizių reikalavo kompleksinių veiksmų, nors kiekvienoje iš jų, o ypač pabėgėlių krizėje, Angela Merkel sulaukdavo priekaištų, kad ji veikė nepakankamai ryžtingai ar išmintingai, tačiau jau dabar galima pasakyti, kad suvaldant kiekvieną iš šių krizių Angela Merkel tyliai, bet efektyviai suvaidino tikro lyderio vaidmenį.
Tačiau vien tik kokios nors krizės suvaldymas nėra pats geriausias būdas įsirašyti į istoriją (iš savo patirties tą žinau). Angela Merkel turi visas galimybes įsirašyti į Europos istoriją ne tik su krizių suvaldymu, bet ir tokio pat mąsto geopolitinių pasiekimų paveldu, kokiais spindi Adenauerio ar Kohlio paveldas. Ir tai sieju su likusiu iki 2021 metų laikotarpiu ir tuo, kokias per šį laiką geopolitines iniciatyvas gali realizuoti Angela Merkel.
A. Merkel pati žino, kiek reikėjo jos asmeninių pastangų, kad būtų pasiekti Minsko susitarimai ir būtų sustabdyta atvira karinė Kremliaus agresija prieš Ukrainą. Nuo to laiko Angela Merkel sugeba išlaikyti Europos Sąjungą vieningą sankcijų Rusijai klausimu. Tačiau vien to neužtenka.
Ne vieną kartą esu rašęs, kad Vakarai, norėdami padėti Rusijai kada nors (po V. Putino) transformuotis į normalesnę valstybę, turi ne tik gintis nuo V. Putino agresijos naujomis sankcijomis ir naujais NATO pajėgumais mūsų regione, bet turi žymiai daugiau investuoti į Ukrainos sėkmę, taip kurdami sėkmės juostą palei Rusijos sieną. Tokios perspektyvos labiausiai bijo V. Putinas, nes tai labai stipriai pakirstų jo režimo legitimumą eilinių rusų akyse.
Ne vieną kartą rašiau, kad šią Vakarų strategijos spragą bandome užpildyti savo lietuviškomis tarptautinėmis iniciatyvomis: pradžioje „Maršalo planu Ukrainai“ (dar vadinamu ir „Europos planu Ukrainai“), o dabar ir nauja iniciatyva „Ukraina-2027“. Pirmąja iniciatyva stengiamės išlaikyti ukrainiečių motyvaciją reformoms, siūlydami jiems su reformų tęstinumu susietą didelį Vakarų investicinių lėšų paketą. Antrąja iniciatyva siūlome ukrainiečiams ir sau patiems bei mūsų partneriams Vakaruose (pirmiausia Lenkijai) mobilizuotis ir pasiekti, kad 2025 ir 2027 metais, kai Europos Sąjungai pirmininkaus Lenkija ir Lietuva, Europos Sąjunga priimtų esminius sprendimus dėl Ukrainos būsimos narystės Europos Sąjungoje ir paskelbtų Ukrainą kandidate į savo narius.
Taip sukurtume ilgalaikį motyvacinį instrumentą ukrainiečiams, kurio galią esame patys labai sėkmingai išmėginę, kai nuo 1990-ųjų pradžios ėjome europinių reformų keliu, nepaisant visų politinių pasikeitimų Lietuvoje. Nes ES, jau 1993 metais patvirtinusi Kopenhagos kriterijus, iš pradžių neformaliai, o vėliau ir formaliai parodė mums narystės perspektyvą. Vardan jos realizavimo ir stengėmės. Galų gale 2004 metais pavyko.
Kaip jau rašiau, pasitikėjimo, kad galime realizuoti antrąją iniciatyvą „Ukraina -2027“ suteikė ir neseniai, rugsėjo mėnesį Tbilisyje paskelbti labai svarbūs Angelos Merkel žodžiai: kad Sakartvelas ir Ukraina turi stipriausią europinės narystės perspektyvą, bet prisireiks ateinančių 10 metų, kad tolesniems žingsniams link šių šalių narystės būtų tinkamai pasiruošusios tiek Europos Sąjunga, tiek Ukraina, tiek Sakartvelas. Toks dešimtmetis kaip tik ir baigsis 2027-2028 metais.
Ką Angela Merkel galėtų padaryti 2020 metais, pirmininkaudama Europos Sąjungai, kad savo geopolitiniu paveldu atsistotų į vieną gretą su Adenaueriu ir Kohliu?
Atsakymas yra paprastas. Ir užduotis nėra labai sudėtinga – pradėti Europos Sąjungos pasirengimą plėtrai į Ukrainą. Kaip tai galėtų būti padaryta? Tiesiog kopijuojant tai, ką Europos Sąjunga yra dariusi, pavyzdžiui pradėdama savo plėtros į Vakarų Balkanus procesą. Verta prisiminti, kad tai prasidėjo prieš 15 metų, 2003 metais, kai, Graikijai pirmininkaujant Europos Sąjungai, buvo paskelbta taip vadinama „Salonikų Deklaracija“, kurioje buvo tiesiog pasakyta, kad užbaigus 10 naujų narių (tame tarpe ir Lietuvos) priėmimą į Europos Sąjungą, toliau Europos Sąjungos plėtra vyks Vakarų Balkanų kryptimi. Taip buvo pradėtas ilgametis procesas, kurį ES žada užbaigti 2025 metais, finišuodama su Vakarų Balkanų šalių priėmimu į ES.
Europos Sąjungai apsispręsti dėl Ukrainos būsimos narystės yra sunkiau nei dėl Vakarų Balkanų. Tačiau tokio sprendimo ir geopolitinės pasekmės bus žymiai reikšmingesnės. Ir istorinis paveldas ryškesnis. Šiandien nežinome, kaip atrodys Vokietija ir Europos Sąjunga po Angelos Merkel, bet žinome, kad Angelai Merkel pasiekti tokį ES sprendimą 2020 metais yra įveikiama užduotis. Jau dabar įsivaizduoju 2020 metų ES „Stralsundo deklaraciją“ (Stralsundas – A. Merkel apygardos miestas, kuriame A. Merkel mėgsta rengti europinius summittus), kurioje būtų paskelbta, kad ES pradeda Ukrainos, Sakartvelo ir Moldovos integracijos į ES procesą.
Toks sprendimas atvertų realias duris, kad 2025 ir 2027 metais Lenkija ir Lietuva, pirmininkaudamos ES, galėtų šį A. Merkel paveldą įtvirtinti realiais ES sprendimais, kuriant tolesnę Ukrainos integracinę sėkmę. Kaip ne vieną kartą sakiau, – tai galų gale kada nors išspręstų ir geopolitinę, Europos žemyną kankinančią „Rusijos krizę“. Taip A. Merkel įsitvirtintų kaip Europos "whole, free and at peace" (vieningos, laisvos ir taikios Europos) tikroji architektė. Tai būtų jos istorinio paveldo tikras paminklas.
Ir pabaigai: žinau, kad skeptikai tuoj pat pasakys, kad yra žymiai didesnė tikimybė, jog A. Merkel iki 2021 metų sau pasistatys visai priešingų spalvų paminklą, ir tai bus Nord Stream 2. Ir todėl A. Merkel istorinėje perspektyvoje bus vertinama ne kaip K. Adenaueris ar H. Kohlas, bet kaip G. Shröderis – dar vienas buvęs ilgametis Vokietijos Kancleris, dabar dirbantis ranka rankon su Gazprom.
Akivaizdu, kad tokio A. Merkel paveldo tikimybė yra labai didelė. Pačiai Angelai Merkel teks nuspręsti, kaip ji nori būti atmenama bent jau mūsų regione, ir ypač Ukrainoje. Nesiimu dar kartą čia kartoti visų ne vieną kartą kartotų argumentų, koks geopolitiškai pavojingas gali būti Nord Stream 2. Žymiai vertingiau yra prisiminti šių metų balandžio mėnesį A. Merkel pasakytus žodžius, kad Nord Stream 2 projektas negalės būti realizuotas, jeigu nebus garantijų, kad Ukraina išlaikys dujų tranzito šalies statusą.
Tokias garantijas gali suteikti tik V. Putinas, bet niekas jo garantijomis Ukrainos atžvilgiu negalės patikėti. Ir tai atveria mums duris padėti Angelai Merkel netikėti jokiomis tokio pobūdžio Kremliaus garantijomis. Ir taip paversti Nord Stream 2 projektą „neįmanomu realizuoti“ pagal A. Merkel sampratą.
Kodėl mums turi rūpėti A.Merkel paveldas? Todėl, kad geopolitinės „Rusijos krizės“ ilgalaikis sprendimas yra mūsų vienas svarbiausių geopolitinių interesų – gyventi saugesnėje aplinkoje. Patys vieni mes Rusijos transformacijų neįtakosime. Mums ieškoti dialogo su V. Putinu yra neišmintinga ir net žalinga. Žymiai praktiškiau yra padėti A. Merkel, pasirūpinant jos geopolitiniu paveldu: be Nord Stream 2 ir su Ukrainos integracijos į ES pradžia.
Tikiu, kad A. Merkel gali tai padaryti. O mes galime jai padėti, intensyviai dirbdami su mūsų iniciatyvomis. Su „Maršalo planu Ukrainai“ ir su „Ukraina-2027“ iniciatyvomis. Dirbdami Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje, Europos Parlamente, Europos Komisijoje. Dirbdami Berlyne, Varšuvoje ir Briuselyje, kitose Vakarų sostinėse. Dirbdami Kijeve ir Tbilisyje. Laiko lieka nedaug – Vokietija pradės pirmininkavimą ES 2020 metų liepos 1 dieną.