Tai, ką dabar parašysiu, sukels prakeiksmus, bet aš jau nieko nebebijau.
Ministras teisingai siūlo, bet mainais gauna tik patyčias ir spjaudalus iš runkelių, kurie savo kaliošų protu ir aptemusiomis akimis geriau nori matyti šalį atsilikusią, kad tik nieko gero čia neįvyktų. Kad tik nieko pas mus nebūtų kaip pas žmones.
Susisiekimo ministras Rokas Masiulis pasakė tai, kas yra aišku kiekvienam, kas nors truputį yra matęs pasaulio ir moka skaičiuoti. Bet tokių, atrodo, yra mažuma. Visi kiti skaičiuoja pagaliukais arba mediniais skaitliukais, o toliausiai pasaulyje yra nuvažiavę iki pigių Lenkijos pasienio prekybcentrių.
Masiulis pasakė, kad oro transporto infrastruktūra jau braška, kad reikia naujinti ir plėsti kelius ir geležinkelius. Atnaujinti Vilniaus ir Kauno oro uostus ir galbūt statyti naują oro uostą. Vargu, ar įmanoma buvo pasakyti ką nors akivaizdesnio. Čia kaip pastebėti, kad Naujininkai nepuošia Vilniaus, arba kad Klaipėda yra prie jūros.
Ir tada Masiulis, tegu jį laimina Dievas, pasakė šventus žodžius, už kuriuos jį reikėtų paskelbti palaimintuoju ir pastatyti palaimintojo Roko Masiulio bažnyčią Karmėlavoje, dar jam gyvam esant.
Vilniaus oro uostą Kirtimuose reikia griauti, kad galima būtų pastatyti naują atvykimo terminalą. „Kad į Vilnių atskridus jaustis modernioje šalyje, o ne tokiam įdomiame [terminale], tikrai nereprezentuojančiame mūsų šalies kaip inovatyvios,“ - sakė Masiulis .
Ministras, tepražysta gėlės ant žemės, kuria jis vaikšto, dar labai švelniai pasisakė. Vilniaus oro uosto senasis pastatas reprezentuoja mūsų šalį kaip Sovietų Sąjungos provinciją, atsilikusią, tamsią, Josifo Stalino laikų puošmenomis dekoruotą, turistams nepritaikytą.
Pastatas yra paskelbtas paveldu, nors tai yra tipinis nedidelio dydžio sovietinio miesto oro uosto projektas. Ne panašus, o identiškas senasis terminalas, yra, pavyzdžiui, Chabarovske, ir ten yra viskas, kaip Vilniuje – kiekvienos durys toje pačioje vietoje (jie senąjį terminalą buvo pritaikę ypač svarbiems svečiams ir užsienio piliečiams, kurių ten nėra daug). Aš ten pats buvau ir sėdėjau laukimo salėje, o paskui išėjau pasivaikščioti tamsiais koridoriais, kad įsitikinčiau, kad viskas ten, kaip Vilniuje.
Aš turiu deklaruoti nedidelį, bet vis tiek interesą. Ministras nėra mano asmeninis draugas, bet jis mokėsi toje pat mokykloje, kaip ir aš, tik buvo vieneriais metais vyresnis. Bet tikrai ne dėl to aš manau, kad jis nusipelno paramos, net jei ji beviltiška ten, kur iš vizijos ir ateities planų tyčiojamasi.
Idiotiški atvykimo koridoriai ir tie pasivaikščiojimai kilometriniais ratais, kuriais yra džiuginami atvykusieji, rodo mūsų šalį, kaip neracionalių kretinų respubliką, kur viskas padaryta taip, kad tik būtų nepatogiau.
Mes pripratome prie šitos gėdos, kaip rusai priprato prie Lenino mauzoliejaus Maskvoje su marinuotu lavonu, kurį rodo turistams, ir mes nebesistebime, tik paburbame, bet kada gi bus gana?
Vilniaus oro uostas pradėjo dusti ir braškėti ne dabar. Aš puikiai prisimenu tuos laikus, kai pro jį skrido tuomet fantastiškai skambėję skaičiai žmonių – 2005 metais keleivių srautas peržengė milijoną, ir jau tada reikėjo kažką daryti. Jau tada buvo labai blogai. Šiemet Vilniaus oro uostu bus pasinaudoję 4,8 milijono žmonių, kitąmet – virš penkių milijonų.
Pradėti kažką daryti reikia ne dabar ir ne rytoj. Visa tai turi būti daroma vakar.
Tai jūs galvojate, kad visi puolė dėkoti ministrui? Nieko panašaus. Jį apstaugė ne tik paveldosaugos raganiai, kurie nebeturi savo balvonų nuo Žaliojo tilto, bet laikosi nagais įsikibę į viską, kas tik su kūju ir pjautuvu. Roką Masiulį tarkavo ir ekonomistai: supranti, sako Raimondas Kuodis, negi nėra didesnių problemų šalyje? Nenorėčiau būti ministru šioje šalyje – pasiūlai protingą dalyką ir gauni į galvą.
Kalbėjimas apie „negi nėra didesnių problemų“ yra ligos simptomas ir tragiška garantija, kad pas mus nieko naujo ir inovatyvaus nebus niekada, bent jau valstybiniu lygiu. Mes niekada neturėsime oro uosto, kuris atitiks poreikius – jis bus geriausiu atveju dvidešimčia metų atsilikęs.
Mūsų keliai bus geresni nebent palyginti su Rusijos giluma. Mūsų geležinkelių geriausias momentas visiems laikams liks XIX amžius, kai carinė Rusija labiau rūpinosi Lietuvos infrastruktūra, negu laisvos Lietuvos valdžia šiandien.
Kai tik kas nors Lietuvoje kalba apie savo oro liniją, apie tramvajų miestui arba ką nors tokio, ko nebuvo vyžų ir balanų laikais, tuojau prasideda runkelių bliovimas, kad čia mums per brangu ir nereikalinga, geriau pensijas tegu padidina.
Mūsų vaizduotės ribos yra koks nors suremontuotas fontanas provincijos aikštėje už europinius pinigus. Bet kad būtų išjungtas, nes nereik vandens laistyti. Mums nieko daugiau nereikia, tik kasmetinės Kaziuko mugės su drožtais šaukštais, ir dar kokių nors Užgavėnių. Viskas.
Todėl, kad čia yra runkelių, nevykėlių, amžinai snaudžiančių ir nespėjusių į traukinį šalis. Jų dabar net runkeliais nebegalima vadinti: naujas, politiškai korektiškas terminas, yra „mažiau sėkminga Lietuva“, kaip sužinojau anądien iš DELFI apžvalgininko Romo Sadausko-Kvietkevičiaus.
Kur tau ji bus sėkminga, jeigu ji bet kokio progreso ir kratosi, kaip kvailos motinos – skiepų savo vaikams. Ministras Rokas Masiulis tuščiai kalba apie oro transporto infrastruktūrą.
Lietuva dar tam nepasiruošusi. Inovatyviausios mintys kol kas yra galvose tų, kurie tiki reaktyvinių lėktuvų purškiamomis nuodingomis juostomis danguje, prieš kurias kovoti galima garinamo acto būdu.