Tai būdinga Vyriausybės Seimui pateikto įstatymo projektui, kuriuo numatoma mokėti vaiko priežiūros išmokas dirbantiems tėvams net tuomet, kai vaikas nėra sulaukęs nė metų.
Kol kas tos išmokos kartu su alga mokamos tik vaikui esant tarp 1 ir 2 m. amžiaus. Šiuo komentaru bandysiu atkreipti dėmesį į tai, kad užsimota kūdikių gyvulių ūkį dar plėsti.
Jau vien tik išmokos pavadinimas – „vaiko priežiūros“, su logika nesipykstantiems žmonėms, turėtų sakyti, kad vaiko priežiūra kainuoja ir visuomenė su tėvais ta priežiūros našta linkusi pasidalinti - mokėti išmokas, kad tėvams būtų lengviau susimokėti vaiko priežiūros institucijoms, auklėms ar tiesiog lengviau pragyventi, jeigu vaiką prižiūri patys ir dėl to negali užsidirbti.
Sveikas protas ir nesavanaudiška širdis taip pat turėtų sakyti, kad visuomenė traktuoja bent jau vienodai tuos vaikelius, nediferencijuoja jų priežiūros sąlygų.
Juk vaikai dar nespėjo nei kuo nors nusipelnyti, nei nusikalsti. Jų dabartinės ir, didele dalimi, ateities gerovės skirtumai nulemti atsitiktinumo gimti sėkmingoj arba vargingoj šeimoj. Valstybė socialinės politikos priemonėmis turėtų siekti bent kiek sušvelninti likimo skirtumus, daugiau paremti nelaiminguosius.
Deja, šioje srityje Lietuvos politikai gimusiems su marškinėliais į burną dar deda ir sidabrinį šaukštelį, o likimo nuskriaustiesiems užprogramuoja ilgalaikį vargą. Jau iki šiol vaiko priežiūrai lėšos skirstomos priešingai pagrindiniam socialinės apsaugos principui.
Laikoma, kad neteisingumas vaikų atžvilgiu nesvarbu, svarbu tėvų „nuopelnai“. O tiksliau, įtaka, kuri paprastai susijusi su pajamomis.
Vaiko priežiūros išmokos mokamos iš „Sodros“ biudžeto ir tiesiogiai proporcingos uždirbtoms algoms su tam tikromis „grindimis“ ir „lubomis“. Taigi, „blogų“, t. y. tik minimumą uždirbančių tėvų vaiko priežiūra pinigais įvertinta apie 3,5 karto mažiau nei „gerų“ tėvų – dvi–tris vidutines algas uždirbančių (1 lentelės – A, išmokos – B skiltyje).
(Ne)sistemos absurdą dar geriau iliustruoja tai, kad iš apie 60 tūkst. per porą metų gimstančių vaikų, priežiūros išmoka mokama tik 42 tūkst. Likusieji, deja, jokios vaiko priežiūros išmokos nenusipelnė, mat, pasirinko gimti ne toms mamoms. Pastarosios iki vaiko gimdymo neturėjo pakankamo darbo/draudimo stažo.
Laimingieji, kurių mamos ar tėčiai iki vaiko gimimo suspėjo bent metus padirbėti, pirmaisiais metais gauna 70 proc., o antraisiais metais – 40 proc. buvusios algos dydžio išmoką. Antraisiais metais išmoka mokama net jei abu tėvai dirba ir nesvarbu kiek uždirba.
O pirmais metais išmoka mažinama, priklausomai nuo uždarbio. „Supermamytės“ tai traktuoja kaip bausmę už bandymą užsidirbti „prie išmokos“.
Keistai jautrūs politikai ir „socialiniai“ biurokratai suskubo tą skriaudą taisyti. Jie pasiūlė Seimui nemažinti vaiko priežiūros išmokos ir pirmaisiais metais, jei uždirbama iki tam tikros ribos – sumos, kuri lygi 50 proc. uždirbamos algos ir apskaičiuotos išmokos nedirbančiam (1 lentelės D skiltis).
Taigi, „geriems“ tėvams, iki vaiko gimimo uždirbusiems, pvz., 2000 eurų ir gaunantiems 1010 eurų išmoką ji ir toliau bus mokama nesumažinta „leidžiant užsidirbti“ beveik iki 500 eurų. O štai dirbusiems už minimalią algą ir gaunantiems tik 280 e. išmoką, bus „leidžiama užsidirbti“ tik 60 eurų (1 lentelės E skiltis).
Ar tai teisingas „bausmės užsidirbti“ sušvelninimas?
Na, o tos keliolika tūkstančių nedorėlių, kurios nesuskubo iki gimdymo bent metus padirbėti, kaip buvo, taip ir lieka išvis už darnios socialinės politikos ribų – tegul jos užsidirba kiek nori. Ir kaip nori, taip tegul tuos savo vaikelius prižiūri.
Telieka laimingos, kai nieko joms valstybė neduoda, tai nepajėgi ir atimti (1 lentelės pirmos eilutės nuliai).
Be leidimo užsidirbti iki tam tikro dydžio pajamų (nurodyta 1 lentelės E skiltyje) nemažinant vaiko priežiūros išmokos, įstatymo projektas numato ir išmokos dydžio apribojimą kai uždirbama daugiau nei pusė sumos, kurią sudaro alga ir apskaičiuota išmoka, kuri priklausytų nedirbant (1 lentelės D skiltis).
Tokio vaiko priežiūros išmokos dydžio apribojimo, uždirbant daugiau, pasekmės parodytos 2 lentelėje.
Štai, jeigu vaikeliui nesulaukus metų, jo mama nuspręstų grįžti į darbą, kuriame ji uždirbo minimalią algą, jos pajamos kartu su sumažinta išmoka padidėtų 260 eurų. Tuo tarpu sėkmingosios mamos, uždirbančios 2000 eurų, pajamos padidėtų beveik 1500 eurų (2 lentelės E skiltis).
Suprantama, kad labiau kvalifikuotą darbą dirbant, žmonės turi uždirbti daugiau. Tačiau šiuo atveju pajamų padidėjimo skirtumai nulemti ir valstybės politikos. Pirmajai dirbančiai mamai valstybė mokėtų 108, o antrajai – 505 eurus (2 lentelės C skiltis).
Ar tai žygis prieš skurdą, pajamų nelygybę ir už kūdikių lygias galimybes?
Nėra sunku atspėti, iš kur tie užmojai didinti prarają tarp žmonių galimybių jau nuo kūdikystės. Sena klaida yra šeimas, šiuo atveju turinčias vaiko priežiūros naštą, remti iš „Sodros“ biudžeto.
Jei jau iš „Sodros“, tai daug kam atsiveria ne lygių galimybių, bet nuopelnų logika. Įrodinėjama, kad išmokų turi atspindėti įmokų dydžius. Daug uždirbantys tėvai, net ir mokėdami tokį pat procentą nuo algos, „Sodrai“ sumoka daug daugiau nei mažai uždirbantys, todėl ir išmokos absoliučiomis sumomis neva turi skirtis.
Tačiau tai tėra dogma. Dauguma tėvų iki vaiko gimimo toli gražu nesumoka tiek, kiek jiems išmokama vaiko priežiūros išmokos forma.
Kaip minėta, tereikalaujama mokėti bent vienerius metus po maždaug du proc. algos, o išmoka mokama net du metus – po 70 ir 40 proc. algos, atitinkamai. Reikalaujamų minimalių įmokų ir išmokų balansas parodytas 3 lentelėje.
Taigi, jokio teisingumo pagal nuopelnų principą irgi nėra. Dar daugiau, štai galimi tokie ir atvejai. Vienas asmuo, per metus nuo 1000 eurų algos įmokėjęs 240 eurų, per porą metų gaus beveik 12 tūkst. išmokų sumą ir vėliau nebedirbs, nebemokės įmokų – gal emigruos, gal bus išlaikomas.
Kitas asmuo, iki gimdymo nedirbęs ir vaiko priežiūros išmokos iš „Sodros“ negavęs, likusius 40 metų gal dirbs, per tą laikotarpį mokės įmokas bent nuo vidutinės algos, įmokės beveik 7 tūkst. ir, primenu, kai skurde reikėjo prižiūrėti kūdikį, iš „Sodros“ tegavo riestainio skylę.
Kokia tai darna ir koks teisingumas?
Visa ši kritika jokiu būdu ne prieš šeimų rėmimą vienu iš sunkesnių jų gyvenimo periodu, kai reikia ir daugiau laiko vaikui, ir lėšų papildomoms išlaidoms, ir neprarasti darbo vietos bei įgūdžių, neatsilikti profesinėje konkurencijoje.
Rėmimas būtinas, bet adekvačiomis formomis, nesipykstant su socialinės politikos teorija, lygių galimybių ir teisingumo principais, kurie, kokie skirtingi bebūtų, neturėtų būti kvaili.
Išmokas reikėtų mokėti iš valstybės biudžeto, nenutraukti staiga vaikui sulaukus 2 metų, nes jis ir toliau reikalingas priežiūros, o tėvai šeimos ir profesinių džiaugsmų derinimo. Todėl tokią pagalbą reikėtų laikyti integralia ikimokyklinio vaikų ugdymo dalimi.
Pagalbos dydis galėtų būti bent jau universalus, t. y. vienodo dydžio, nepriklausomai nuo tėvų uždarbio, nes vaikų priežiūra turėtų jiems suteikti jei ne lygias (to valdžia nepajėgi padaryti), tai bent kiek lygesnes galimybes.
Juk nei darželis, nei auklė nėra pigesni tiems vaikams, kurių tėvai uždirba mažiau. Priešingai, dar lygesnes vaikų galimybes galima būtų užtikrinti paramą diferencijuojant progresyviai, t. y. dosniau remiant mažiau pajėgių tėvų šeimas.
Ir tai reiškia, priešingai nei dabar ir priešingai užsimotai reformai. Ir tik ne taip, kad dar būtų gilinama praraja – „kas turi, bus dar pridėta, o iš neturinčio bus atimta“.
Taip, tai Dievo žodis, bet neturėkim ambicijų būti Dievu. Tokios puikybės pasekmė – vieniems vaikams pragariškas skurdas, neteisingumas, pasmerkimas vos įžengus į šį pasaulį, kitiems – privilegijos, grįstos ne racionalumu ar morale, bet tik tėvų didesne įtaka politikams.