Reikia pripažinti, baigėsi gan sėkmingai, nors buvo pora momentų, kai atrodė, jog TS-LKD bolidą negrįžtamai užneš ant posūkio ir šventė virs farsu, kurio ilgą laiką niekas nenorės kartoti.
Bet šventė finišavo, teisinga nugalėtoja triumfavo ir sekmadienio vakare dešiniųjų burbuluose buvo tiek euforijos, kad atrodė, jog laimėti ne vidiniai rinkimai, kurių teoriškai neįmanoma pralaimėti, bet prezidento, europarlamento, savivaldybių ir daugiabučių namų bendrijų administratorių rinkimai vienu metu.
Partija jau turi savo žmogų į prezidentus, kaip buvo dainuojama vienoje labai prasto meninio lygio dainoje.
Tad keli pastebėjimai apie šventę, kuri visada liks su tavimi.
1. TS-LKD išvengė fiasko
Ir paskutinę minutę raudoną gelbėtojo triko apsirengė Ingrida Šimonytė, kuri lyg ir neturėjo planų rungtis dėl Daukanto aikštės.
Kas pasikeitė? Įtikino partija, kurios nare ji nėra.
Kai ryte atidarai duris ir randi ant kilimėlio miegantį partijos pirmininką, kuris pakelia galvą su viltimi – o gal? Kai dvidešimt kartų per dieną skambina nežinomas numeris, niekas nekalba, bet vis tiek atpažįsti patriarcho krenkštimą, kai Kubilius pravažiuodamas dviračiu pakelia tavo mašinos valytuvus, o Juknevičienė po Seimo kabineto durimis kiša raštelius su nupiešta kaukole ir kaulais, tai supranti, kad pasakyti „ne“ partijai, kurios narė nesi, nepavyks.
2. TS-LKD triumfavo
Dėl labai paprastos priežasties – jokia kita partija negavo net dalies to visuomenės dėmesio, kurio sulaukė konservatoriai su savo „praimariais“.
Dveji debatai per didžiausius interneto portalus (turėjo būti treji, bet vienas kandidatas „užsizarazino“), spaudos ir apžvalgininkų dėmesys, pirmoji vieta televizijos naujienų laidose.
Ir kalba ne tik apie Šimonytę, bet apie bendrą partijos įvaizdį – esu beveik tikras, jog naujose populiarumo apklausose konservatoriai trūktels dar bent keliais procentais.
3. Dešiniojo sparno nuotaikėlė
Dešiniosios pakraipos žmonėms labai jau reikėjo pergalės. Kiek gali su tuo organinės latės iš Kosta Rikos puodeliu rankose žiūrėti ir piktintis valstiečių buldozeriu, klausytis kaip dunksi žemės grumstai ant liberalų karsto ir piešti memus apie antrąją Rolando giesmę. Reikėjo pergalės ir štai pergalė atėjo.
Tokia pergalė, kai po rungtynių dar neskubi išeiti iš arenos, atsistojęs ploji ir besilankstančiai komandai šauki „ačiū, ačiū“. Tiesa, pats supranti, kad čia ką tik „Rytas“ įveikė savo dublerių „Perlo“ ekipą, bet kai pergalių trūksta, tai jausmas toks kaip „Žalgiriui“ įveikus „Realą“ (dabar pagalvojau apie tą ketvirtą kėlinį ir vėl susinervinau).
Jeigu rimčiau – kai į partijos pirminius rinkimus užsiregistruoja daugiau nepartinių nei partijoje yra narių, tai labai geras adrenalino pliūpsnis ir šiek tiek euforijos yra leistina.
4. Bet išrinkta ar paskirta?
Čia turbūt didžiausias konservatorių išlėkimas iš trasos. „Išrinkta, išrinkta“ – sako jų lyderiai ir baksnoja pirštu į 78 Ingridos procentus. „Paskirta, paskirta, kaip senais laikais” – purto galvas oponentai ir reikia pripažinti, bent iš dalies yra teisūs.
Partija persistengė – visuotinis vieno kandidato adoravimas viešojoje erdvėje jau buvo peržengęs sveikos konkurencijos ribas.
Jeigu neklystu, vienintelis Vidžiūnas kažką cyptelėjo apie paramą Ušackui, bet sekmadienio vakare jau skelbė evangeliją, kad turime prezidentę.
Pažiūrėkite šitą video ir atkreipkite dėmesį, kokių titaniškų valios pastangų reikia Gabrieliui Landsbergiui, kad klausantis skaitomų rezultatų iki ausų neišsišiepti ir nepradėti trypti kadrilio su papliaukšėjimais virš galvos.
Kam reikėjo tokių haubicų?
Turbūt partijos elitui nemažą nerimą kėlė gerai koordinuota ir iki šiol neaišku iš kokių pinigų finansuota Ušacko rinkimų kampanija, o nepartinių įtraukimas į rinkimų procesą įvedė tam tikrą nežinomybės faktorių.
5. Ką dabar darys Ušackas?
Norėjusio būti mūsų viltimi, valia ir išmintimi kandidato viražai gniaužė kvapą. Pradėjęs nuo šimtų tūkstančių laiškų, Vyčio kuopų ir telefoninių skambučių, jis finišavo nuolatos bumbėdamas, skųsdamasis visomis gyvenimo neteisybėmis įskaitant partinį hemorojų, budėdamas vigiliją prie balsadėžių ir surinkęs viso labo 21% balsų.
Ušacko nemėgėjai turėjo būti nusivylę, kai jis paskelbė nedalyvausiąs prezidento rinkimuose kaip nepriklausomas kandidatas. Viena sąmokslo teorija subliuško, užtat atsirado kita – gal jis dalyvaus rinkimuose kaip partijos kandidatas. Tik ne šitos.
Nors kai kuriuos Ušacko žingsnius šitos kampanijos metu suprasti buvo labai sunku, tačiau matydamas, kaip jis troško šito posto, spėčiau, kad žmonių ambasadorius savo kortas laiko labai arti krūtinės ir jo teiginius, kad bus laisvas žmogus ir daugiau dėmesio skirs žmonai reikėtų priimti su tam tikra druskytės doze.
Reziumuojant – gambitas pavyko, bet rinktis naujų tapetų spalvą Daukanto aikštėje dar gerokai per anksti. Nežinomųjų prezidentinėje dėlionėje daugiau negu žilų plaukų Eugenijaus Gentvilo barzdoje.
Haiku
Šveiką cituosim
Bokalas po bokalo
Privaloma tvarka