J. M. Pacepa buvo komunistinės Rumunijos slaptosios policijos Sekuritate užsienio žvalgybos vadovas, aukščiausias sovietinio bloko žvalgybininkas, pasiprašęs politinio prieglobsčio Vakaruose.
Tame KGB vadovėlyje pateikiamas pavyzdys, kaip „išvertus tiesą į kitą pusę“ galima „neutralizuoti net šventąjį“. Ir to šventojo kompromitavimo pavyzdys yra popiežius Pijus XII.
„Dezinformacija veikia kaip kokainas, – pamokomu tonu mėgo kartoti KGB bosas Jurijus Andropovas, prisimena Pacepa. – Jeigu jo kartą pauostysite, galbūt toliau gyvensite kaip gyvenę. Bet jeigu vartosite kasdien, tapsite narkomanu – visiškai kitu žmogumi.“
O komunizmo esmė ir yra mąstysenos pakeitimas.
J. M. Pacepos ir R. J. Rychlako knyga atskleidžia stulbinantį būdą, kuriuo didvyrišką kovą su naciais prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metais vedęs popiežius Pijus XII, Kremliaus KGB agentų ir Vakarų komunistų palaipsniui buvo paverstas „Hitlerio popiežiumi“, didvyriškojo pontifiko atminimą užtvindžius falsifikuotais liudijimais ir šmeižikiška rašliava.
Pradėtas beatifikacijos procesas patiria sunkumų kaip tik dėl tos priežasties, kad įtakinga pasaulio opinijos dalis yra įtikėjusi Kremliaus „į kitą pusę išversta“ tiesa.
Taikinys – popiežius ir Bažnyčia
Taip KGB sugebėjo apmeluoti ir suteršti atminimą kilnios ir narsios asmenybės, apie kurią popiežius Benediktas XVI, laikydamas Mišias Pijaus XII mirties 50-ųjų metinių proga (2008 m. spalio 9 d.), pabrėžė, kad gindamas žydus jis „dažnai veikė slapta ir tyliai“, ir kad „konkrečioje to sudėtingo istorinio laikotarpio situacijoje jis suprato, kad tai vienintelis būdas išvengti blogiausio ir išgelbėti kiek įmanoma daugiausia žydų.“
Gali kilti klausimas, koks buvo tikslas tokios, iš pirmo žvilgsnio beatodairiškos, gal net beprotiškos operacijos – dezinformacijos taikiniu rinktis patį pontifiką? Atsakymas nesudėtingas: jis buvo ne tik nuoseklus, ištvermingas antinacis, bet ir nepalenkiamas antikomunistas. Todėl buvo nesutaikomas priešas ne tik Hitleriui, bet ir Stalinui.
Kaip liudija visa ši dešimtmečius trunkanti rafinuoto puolimo ir dezinformacijos epopėja, net Eugenio Pacelli – Popiežiaus Pijaus XII – asmenybė Stalino totalitarinei naikinimo mašinai nebuvo pakankamas taikinys.
Komunizmo karas su Katalikų bažnyčia tęsiasi beveik nuo pat komunizmo gimimo. Kadangi pati krikščionių pasaulėžiūra komunistams yra esminė kliūtis, trukdanti žmonių „mąstysenos pakeitimui“. 1846 m. – dveji metai iki Karlui Marxui paskelbiant Komunistų partijos manifestą – popiežius Pijus IX kalbėjo apie „liūdnai pagarsėjusį vadinamojo komunizmo mokymą, absoliučiai prieštaraujantį prigimtinei teisei“, kuris „iki pamatų sugriautų visų žmonių teises, nuosavybę ir turtą“.
Popiežiaus Pijaus XII diskreditavimo kampanija nesibaigė jo asmens žeminimu. Nuosekliai buvo pereita prie Jono Pauliaus II asmenybės juodinimo, visos Katalikų bažnyčios ir paties krikščionybės pamato – Naujojo Testamento – naikinimo.
Johnas Cornwellis, knygų „Hitlerio popiežius: slaptoji popiežiaus Pijaus XII istorija“ (2008) ir „Pontifiko žiema: tamsusis Jono Pauliaus II popiežiavimo veidas“ (2004) autorius, atvirai auklėja Katalikų bažnyčią: tokius klausimus, kaip kontracepcija, homoseksualumas, skyrybos ar bet koks nesantuokinis seksas „reikia palikti spręsti patiems pilnametystės sulaukusiems suaugusiems“, todėl Bažnyčia privalanti „keisti požiūrį“... Siekiama ne taisyti žmonių daromas klaidas, jeigu tokių pasitaiko, reikalaujama keisti vertybinius pamatus, ant kurių laikosi visa krikščioniškoji sąmonė.
Tačiau Pacepa primena, kad pirmoji Stalino „Smerš“ salvė, kuria soste esantis popiežius Pijus XII turėjo būti apjuodintas prieš visą pasaulį, buvo iššauta 1945 m. birželio 3 d., kai Maskvos radijas paskelbė, esą Katalikų bažnyčios vadovas Pijus XII yra „Hitlerio popiežius“. J. Cornwellis, praėjus daugiau kaip šešiems dešimtmečiams, pristatė „įrodymus“.
Kaip visa tai vyksta?
Pačią „didžiausią – ir dažniausiai neatitaisomą – žalą laisvajam pasauliui padarė Kremliaus dezinformacijos operacijos, kurių tikslas buvo perrašyti praeitį, – teigia J. M. Pacepa ir R. J. Rychlakas. – Dėl KGB atliktų falsifikavimo operacijų šiandien Rusijos ir Vakarų istorikams bene sunkiausia numatyti Rusijos praeitį.“
Atkreipkime dėmesį: sunkiau suprasti ne dabartį, bet praeitį! Ir tai sako ne bet kas, o dvidešimt septynerius metus tiesioginius KGB pavedimus vykdęs aukščiausio rango sovietinio bloko žvalgybininkas.
Visame pasaulyje užsienio žvalgybos pirmiausia renka informaciją, kuria siekiama padėti savo valstybės vadovybei vykdyti užsienio politiką. Tačiau Rusijoje, o vėliau Sovietų Sąjungoje ir jos satelitinėse „liaudies demokratijų“ valstybėse, ši užduotis, pasak Pacepos, „nuo seno buvo palyginti nereikšminga“. Esminis tikslas buvo ir tebėra „ne šiaip įgyti žinių apie praeitį, bet manipuliuoti ateitimi. Ypač stengiamasi sufabrikuoti naują į taikinį patekusių priešų praeitį, kad pasikeistų viso pasaulio požiūris į juos.“
Jau prieš keliolika metų Rusijos prezidento specialusis atstovas santykiams su Europos Sąjunga Sergej Jastržembskij spaudos konferencijoje Maskvoje pareiškė, kad okupacijos sąvoka netinka apibūdinti įvykius Baltijos šalyse 1940–1945 m., ir tvirtino, kad „jeigu vadovausimės termino „okupacija“ vartojimu tarptautinėje teisėje ir remsimės istorijos faktais, neįmanoma nedaryti išvados, kad negalėjo būti nė kalbos apie Baltijos šalių okupaciją“. Panašų pareiškimą netrukus pakartojo ir Rusijos užsienio reikalų ministerija. (BNS, 2005 m. gegužės 5 d.)
Po metų (2006) Maskvos leidykla „Europa“ išleido knygą „Lietuvos tragedija: 1941–1944. Archyvinių dokumentų rinkinys apie Lietuvos kolaborantų nusikaltimus Antrojo pasaulinio karo metais“. Knygoje tvirtinama, kad rinkinyje pirmą kartą publikuoti archyviniai dokumentai apie nacių „mirties fabrikus“ Paneriuose ir kitose Lietuvos vietovėse. Dokumentais neva „siekiama atskleisti, kiek prie to prisidėjo į hitlerininkų pusę perėję lietuviai“.
„Ką gi tokio vos per vienerius metus nuo 1940 iki 1941-ųjų Lietuvoje spėjo nuveikti tarybų valdžia, – klausia istorikų titulais pasidabinę Rusijos propagandos meistrai, – kad užsitarnavo tokią lietuvių neapykantą, jog atėjus pirmiesiems vokiečių kareiviams, jie pradėjo kruviną kovą? Atsakymas akivaizdus. To, kas vyko Lietuvoje, logiškai paaiškinti neįmanoma. Lietuva buvo virtusi mirties fabriku. Ir aiškintis to priežastis, atrodo, turi ne istorikai, o psichiatrai ir psichoanalitikai“, – rašoma knygos pratarmėje.
Ko negali suprasti istorikų titulais veikiantys Rusijos propagandistai, į pagalbą besišaukiantys psichiatrus, Lietuvos istorikas Arvydas Anušauskas paaiškina trumpai ir aiškiai: jau 1940 m. liepos 10–17 dienomis, t. y. nepraėjus nei mėnesiui nuo okupacijos pradžios, 504 asmenys, įskaitant iškilius politikus, žurnalistus, visuomenės veikėjus, kariškius buvo suimti ir netrukus likviduoti. Kas mėnesį jų skaičius didėjo. Aukščiausias įtampos taškas buvo pasiektas birželio 14–26 dienomis, kai per 30 000 žmonių buvo sukimšti į vagonus ir ešelonais išvežti į Sibirą. Didžioji dauguma niekuomet iš ten nebegrįžo. Kaliniai, kurių karo pradžioje okupantai nespėjo išvežti, buvo nukankinti arba sušaudyti Telšiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Červenėje ir kitur.
Kitas neseniai miręs istorikas Augustinas Idzelis priduria: „[1941 m.] Birželio 4 d. Maskva įsakė Gladkovui (iš Rusijos atsiųstas represinių organų Lietuvoje vadovas – V.V.) suimti ne tik šeimų galvas, bet ir visas šeimas. Buvo apskaičiuota, kad reikės 1 202 gyvulinių vagonų, norint įgyvendinti pirmą masinę gyventojų deportaciją iš Lietuvos. Jei prie Gladkovo gegužės 13 dienos apskaitos pridėsime žmonas, vaikus ir senelius, tai liaudies priešų skaičius padidėja maždaug iki 700 000.“
Kodėl Rusijos propaganda iki šiol bando elgtis taip, kas prieštarauja, atrodytų, nepaneigiamais įrodymais daugelio tyrinėtojų patvirtintiems istorijos faktams, sovietų pasirašytoms ir jų pačių sulaužytoms sutartims, iš to išplaukiantiems priežastingumo ryšiams, pagaliau, sveikam protui?
Juk iki šiol Rusija neigia ne tik Baltijos valstybių okupacijos faktą, bet nepripažįsta, kad 22 mėnesius – trečdalį laiko, kiek truko Antrasis pasaulinis karas – Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija, po Molotovo-Ribentropo pakto suokalbio, demokratinio pasaulio nevilčiai ir siaubui, buvo artimiausi politiniai partneriai, siuntę vieni kitiems paramą ginklais, strateginėmis žaliavomis, keitęsi patirtimi bei sveikinimo telegramomis, kai tik užgrobdavo mažesnes šalis. Visai neseniai Rusija padarė politinį demaršą, kai viena užsienio žinių agentūra apie tai švelniai užsiminė.
Atsako į tai Pacepa: „Dezinformacija yra slaptas žvalgybos įrankis, skirtas valdžios melagystėms suteikti vakarietišką, nevaldišką atspalvį.“
Šmeižtas turi atrodyti nutaikytas į blogį
Kad melas taptų įtikinamas, reikia dviejų dalykų. Pirmiausia falsifikacijos turi atrodyti paskleistos autoritetingų Vakarų informacijos šaltinių. Antra, jose turi būti tiesos grūdas, kad bent dalį istorijos teisingumo būtų galima garantuotai įrodyti, o gandai jokiu būdu neturi nutilti.
Be to, tikrasis istorijos kūrėjas turi pasiekti, kad pasakojimas kuo labiau pasklistų viešumoje. Jei reikia, būtina paskatinti agentus ir prijaučiančius lengvatikius Vakarų informacijos priemonėse skelbti straipsnius, populiarinančius temą ir kartojančius tariamą informaciją.
„Per dvidešimt septynerius metus, praleistus sovietų bloko žvalgyboje, iš arti susipažinau su daugeliu Šaltojo karo dezinformacijos operacijų, kurios galiausiai išsikvėpdavo, tačiau iki galo taip ir nebuvo sukompromituotos kaip tik dėl to tiesos grūdo“, – tvirtina Pacepa.
Šitas Kremliaus išvystytas dezinformacijos mokslas yra raktas suprasti, kaip tokio pobūdžio beletristika kaip R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ tampa savotišku „istorijos vadovėliu“, iš kurio „ima pamokas“ ir kitus taip daryti ragina net profesionalūs istorikai. Dar kiti – dvitomiais foliantais įtikinėja, kad Lietuvos „įsijungimas į didžiąją TSRS“ vyko „laisvais, demokratiniais pagrindais“, o teiginys, jog 1940 m. liepos 14–15 d. rinkimų į vadinamąjį „liaudies seimą“ rezultatai „buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS, neatlaiko kritikos“.
KGB generolas Aleksandras Sacharovskis, tuojau po Antrojo pasaulinio karo pasiųstas į sovietų įtakos sferoje atsidūrusią Rumuniją sukurti KGB pavyzdžiu vietos politinę policiją Sekuritatę ir tuomet buvęs jos vyriausiuoju patarėju bei de facto viršininku, savo pavaldiniams rumunams, pasak Pacepos, aiškino, kad dabar vyksta Trečiasis pasaulinis karas. Šis karas sumanytas kaip karas be ginklų: sovietų blokas turi jį laimėti nepaleidęs nė vieno šūvio. Tai idėjų karas. Tai žvalgybų karas, kuriame paleistas į darbą naujas galingas ginklas, vadinamas dezinformacija. Jos tikslas – paskleisti į tiesą panašią juodinančią informaciją, kad šmeižtas atrodytų nutaikytas į tikrą blogį.
Per Šaltąjį karą sovietų bloko dezinformacijos struktūrose, Pacepos duomenimis, „tarnavo daugiau žmonių negu sovietų armijoje ir karo pramonėje kartu paėmus. Vien bloko žvalgybos bendruomenę visame pasaulyje sudarė gerokai per milijoną pareigūnų ir keli milijonai informatorių. Visi jie dalyvavo apgaudinėjant Vakarus ir savo šalių žmones arba padėjo apgaudinėti kitiems.“
Prie jų dar reikia pridėti daugybę žmonių, dirbusių KGB priedangos organizacijose – slapta įkurtose tarptautinėse dezinformacijos struktūrose, kurių būstinės veikė už sovietų bloko ribų, o šie dariniai, naudoti kaip komunistinės žvalgybos platformos dezinformacijai skleisti, prisistatinėjo esantys nepriklausomos tarptautinės organizacijos, leidžiančios savo laikraščius užsienio kalbomis.
Vaizdavo kaip „nacistinius karo nusikaltėlius“
Veiksmingiausias Stalino naudotas būdas apjuodinti žmones buvo pavaizduoti juos kaip nacių šalininkus. Antrojo pasaulinio karo metais ir dar ilgai po jo tai buvo baisus nusikaltimas. Stalinas įkūrė specialų žvalgybos padalinį „Smerš“. Tai vedinys iš rusiškų žodžių smertj špionam (mirtis šnipams). Jo specializacija buvo šmeižti žmones kaip nacių kolaborantus ir juos persekioti. Stalino galvažudžiai, Pacepos tvirtinimu, „greitai įgudo masiškai versti žmones naciais: prievarta išgaudavo prisipažinimus, tada pašalindavo – suimdavo, nuteisdavo ir uždarydavo į kalėjimą arba nužudydavo“.
Stalino epochoje daugiau kaip septyni milijonai „atsisakiusių bendradarbiauti“ sovietų piliečių buvo išvyti iš aukštesnių pareigų į prastesnes, apšmeižti kaip sionistų šnipai ar nacių kolaborantai ir nubausti mirtimi arba išsiųsti į gulagą.
Tuo metu visi pirmieji Rytų Europos šalių lyderiai (Walteris Ulbrichtas Vokietijoje, Klemensas Gottwaldas Čekoslovakijoje, Georgis Dimitrovas Bulgarijoje, Matyasas Rakosi Vengrijoje, Gherghe Gheorghiu-Dejas Rumunijoje), Pacepos žodžiais, „buvo visiški menkystos, vergiškai ištikimi Kremliaus religijai – marksizmui-stalinizmui“, bet sovietų dezinformacijos mašinos jie buvo paversti nacionaliniais didvyriais.
Apie Antaną Sniečkų Pacepa, žinoma, nieko nerašo: net tarp menkystų jis buvo per menkas minėti. Tačiau komunistinės veiksenos matrica buvo ta pati visoje Stalino pasiglemžtoje Vidurio ir Rytų Europos teritorijoje – nuo Baltijos iki Adrijos jūrų.
Ta pačia strategija Stalino „Smerš“ naudojosi ir provakarietiškiems Vidurio bei Rytų Europos lyderiams diskredituoti, kad galėtų juos pakeisti Maskvos statytiniais. Vien Bulgarijoje Stalino budelis Andrejus Vyšinskis („Latvijos Dekanozovas“ 1940-siais) su savo „Smerš“ būriu jau 1945 m. vasario 2 d. pasiuntė myriop 3 princus regentus, 22 ministrus, 68 parlamento narius ir 8 karaliaus Boriso patarėjus, prieš tai apšmeižęs juos kaip karo nusikaltėlius.
Per keletą kitų mėnesių sovietų saugumo pajėgos, kaip „nacių karo nusikaltėlius“, nubaudė mirtimi dar 2680 Bulgarijos valdžios atstovų, 6870 įkalino, nepaisant to, kad dauguma jų kreipė Bulgariją stoti Sąjungininkų pusėn.
Ir visa tai vyko šalyje, kuri niekada nebuvo paskelbusi karo Sąjungininkams ir buvo viena iš trijų Europos valstybių (kartu su Suomija ir Danija), išsaugojusių savo gyventojus žydus. Nepaisant to, Stalinas pavedė Vyšinskiui sovietizuoti Bulgariją ir vis tiek davė „Smerš“ užduotį pavaizduoti šalies vadovus kaip „nacistinius karo nusikaltėlius“.
Tikslas – priešiškų klasių ir „nevertingų“ rasių likvidavimas
Augustinas Idzelis, remdamasis sociologo Zygmunto Baumano ir kitų autorių teorijomis, pažymi, kad holokausto unikalumas priklauso ne nuo aukų skaičiaus, bet nuo aukų ypatybės. Visi žydai buvo pasmerkti sunaikinimui, tuo metu kitos nacių aukos nebuvo pasmerktos visuotiniam sunaikinimui. Naudojant visuotinį sunaikinimą kaip matą, A. Idzelis daro analogišką išvadą, kad raudonasis teroras taip pat buvo savos rūšies holokaustas. Nacistinio holokausto esmė – visų žmonių, kurie priklausė tam tikrai tautinei grupei (žydų, čigonų), likvidavimas. Sovietinio holokausto esmė – visų žmonių, kurie priklausė nepageidaujamai klasei, likvidavimas.
Latvių kilmės bolševikas Martynas Ivanovičius Lacis, Lenino Čeka viršininko, kruvinojo budelio Felikso Dzeržinskio pavaduotojas, 1938 m. pats tapęs stalininio teroro auka, periodiniame leidinyje „Raudonasis teroras“ skelbė: „Mes nekariaujame su pavieniais asmenimis. Mes naikiname buržuaziją kaip klasę... Tirdami bylą neieškome medžiagos ir įrodymų, kad kaltinamasis veiksmais ar žodžiais veikė prieš tarybų valdžią. Pirmas klausimas, kurį turite jam užduoti, – kokia jo kilmė, kas jį auklėjo, koks jo išsilavinimas ar profesija. Šie klausimai ir turi lemti kaltinamojo likimą. Tai raudonojo teroro prasmė ir esmė.“
Lietuvos valstybę 1940–1941 m. sugriovę, tūkstančius nekaltų žmonių nužudę ir kančioms bei lėtai mirčiai Sibire žmones pasmerkę okupantai ir vietos kolaborantai, veikę nepriklausomoje Lietuvoje kaip penktoji kolona, būtent tuo ir vadovavosi.
„Mes kiekvienam galime mesti kaltinimą: „Esi liaudies priešas! Tegul įrodo, kad jis ne toks!“ – aiškino Raudonosios armijos durtuvais į LTSR prokuroro kėdę pasodintas buvęs kominterno agentas ir Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklos nuolatinis klientas 1928–1940 m. Vladas Niunka (Liudas Dovydėnas, Mes valdysime pasaulį, 1970, I t.)
„Krašto demokratizacija – tai kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais. Sutriuškintos reakcijos pakalikai dar ne visai išvaryti iš valstybės aparato. Jų dar yra ir kariuomenėje. Įvairūs liaudies priešai, kurių vieta kalėjimuose, laisvai dar vaikštinėja gatvėmis. Tokiam liberalizmui turi būti padarytas galas“, – už Nemunačio slapyvardės užsiglaudęs ir per bolševikų užvaldytą „Lietuvos aidą“ jau 1940 m. liepos 1 d. savo bendrapiliečiams – lietuviams, žydams, lenkams ir kitiems – grasino Leiba Šausas, kitas kominterno agentas nuo 1936 m., būsimasis komunistų pasiglemžtos ir dezinformacijos židiniu paverstos Eltos direktorius.
„Nacionalsocializmas ir komunizmas išpažįsta išrinktuosius žmones ir atmestuosius, – knygoje „Vienų vieni“ rašo Juozas Brazaitis. – Komunizmo matas žmonių atrankai – socialinė klasė: išrinktoji yra proletariato klasė, ir atmestinos visos kitos. <...> Nacionalsocializmo matas žmonių atrankai – rasė: geriausia germanų, menkiausia semitų. Pirmoji skirta pasaulio progresui, antroji tam progresui kliudo ir dėl to sunaikintina, nebūtinai net sunaudojant ir jos darbo jėgą.“
Priešiškų klasių ir „nevertingų“ rasių likvidavimas buvo vienas iš pagrindinių stalinistinės ir hitlerinės ideologijos bei politikos tikslų.
Archyvai – represinių struktūrų įrankis
Istorikas Juozas Bagušauskas, tyrinėjęs Lietuvos archyvų raidą ir jų likimą, pažymi, kad jau 1944 m. sausio 2 d. L. Berija ir V. Merkulovas pasirašė įsakymą „dėl priemonių, gerinant valstybinių archyvų fondų panaudojimą čekistiniame darbe“.
SSRS sričių, kraštų, respublikų archyvų valdybų ir skyrių viršininkams pasitarime Maskvoje 1944 m. lapkričio 22–25 d. buvo nurodyta, kad „pagrindinis archyvų uždavinys yra tiksliai ir laiku įvykdyti šį įsakymą“.
Tai reiškė, kad visi archyvai atsiduria išskirtinai sovietų slaptosios policijos žinioje, naudojami tik jos nuožiūra ir pirmiausiai – operatyviniam darbui.
Pagrindinė archyvų funkcija, apie kurią vengta viešai kalbėti, buvo represinė. Archyvuose sukaupti slaptųjų skyrių dokumentai turėjo tarnauti NKVD ir NKGB struktūroms, renkančioms duomenis apie asmenis, kurių mąstysenos propagandos pagalba komunistai pakeisti neįstengė, todėl siekė sunaikinti fiziškai.
LSSR NKVD ir NKGB komisarai J. Bartašiūnas ir A. Guzevičius 1944 m. gruodžio 31 d. išleido įsakymą „Dėl darbo pagerinimo, panaudojant LSSR NKVD archyvų slaptus fondus agentūriniame operatyviniame darbe“.
Ten nurodoma, kad „archyvuose yra daug dokumentų apie vokiečių agentūrą, lietuvių ir lenkų žvalgybas, jų darbuotojus, nacionalistines ir kontrrevoliucines organizacijas, baltuosius partizanus, karines komendantūras, žandarmeriją ir policiją, laikraščių redakcijas.
Šie dokumentai gali būti panaudoti agentūriniam operatyviniam NKVD ir NKGB darbui.“ Įsakyme NKVD ir NKGB organai įpareigoti naudotis archyviniais dokumentais, tiriant sovietinės valdžios požiūriu „įtartinus asmenis“.
„Darbo pagerinimo“ reikalavimas, savaime aišku, reiškė ne rūpestį archyvų likimu, bet siekį susidoroti su savo politiniais priešininkais.
Tik taip archyvų naudojimą – kaip represinių įstaigų ir sovietinės žvalgybos parankinę priemonę – suprato ir ilgametis archyvų valdybos viršininkas Eusiejus Rožauskas, 1940–1941 ir pokario metais – VSD, NKVD, vėliau NKGB tardymo viršininkas, pasirašinėjęs arešto orderius ir vykdęs kvotas žmonių, kurie 1990-aisiais nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje buvo masiškai reabilituoti.
LKP CK sekretoriui A. Sniečkui šis žmogus 1963 m. balandžio 16 d. rašte vis dar įrodinėjo, kad „būtina išsiaiškinti Lietuvos Respublikoje veikusius žvalgybos agentus“. Paskutinis KGB paklausimas į LCVA, pasak J. Bagušausko, buvo atsiųstas 1991 m. vasarą.
E. Rožauskas gimė 1907 m. Kijeve, 1921 m. imigravo į Lietuvą. Kaune mokėsi rusų gimnazijoje, 1926–1934 studijavo Kauno universitete. Nuo 1935-ųjų – nelegalios LKP narys. 1936 m. suimtas už priešvalstybinę veiklą.
Išlaisvintas 1940 m. pradėjo savo kruviną darbą: „Jau iki 1940 m. rugpjūčio 17 d. VSD kvotų skyriaus viršininkas E. Rožauskas buvo išplėšęs 70 kalinių „prisipažinimus“ (Anušauskas). Tai buvo tik jo sadistinės veiklos pradžia. 1943–1944 m. Maskvoje Rožauskas tapo „NKGB ypač svarbių bylų“ tardytoju. (Truska, Anušauskas, Petravičiūtė „Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940-1953 metais“, Vilnius, 1999).
Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą parodo J. Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien 1946 m. buvo gauti 25 233 paklausimai dėl asmenų priklausymo įvairioms politinėms organizacijoms, dalyvavimo 1941 m. Birželio sukilime, dėl duomenų apie vieną ar kitą asmenį, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“.
Tai buvo 5–6 kartus daugiau negu 1945 metais. Į MVD kartotekas buvo surašyti 34 tūkst. asmenų. Per 1947 m. operatyvinė kartoteka išaugo iki 104 tūkst. kortelių. O 1959 m. CVA slaptų fondų skyrius turėjo parengęs operatyvines kartotekas net apie 378 887 asmenis!
Archyvų „ekspertai“ – vakarykščiai enkavedistai
Viena iš svarbiųjų okupacinės valdžios temų mokslinėje ir leidybinėje veikloje buvo Lietuvos okupacijos ir aneksijos pateisinimas ir įteisinimas. Šeštojo dešimtmečio viduryje Raudonosios armijos „išvaduojamosios misijos“ koncepcija buvo pakeista į naują „socialistinės revoliucijos“ koncepciją, „socialistinio valstybingumo“ Lietuvoje teoriją.
Buvo parengti dokumentų rinkiniai: „Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940–1941 metais“, „Lietuvių buržuaziniai nacionalistai hitlerinių okupantų tarnyboje 1940–1941 metais“, „Masinės žudynės Lietuvoje 1940–1941 metais“.
Čia ekspertais tapo „archivarais“ virtę vakarykščiai enkavedistai – E. Rožauskas, vienas iš Jono Noreikos-Generolo Vėtros tardytojų bei kankintojų, ir „revoliucionierius profesionalas“ Boleslovas Baranauskas, nelegalioje LKP veikęs nuo 1921 m., nepriklausomoje Lietuvoje ilgokai kaltinas už antivalstybinę veiklą, po okupacijos išsyk tapęs LTSR Šiaulių apygardos NKVD viršininku, vienu iš 1940–1941 m. represijų organizatoriumi.
Apie enkavedistų triūsą „istoriografijos srityje“ istorikas J. Bagušauskas rašo: „1959 m. CVA įkurtas dokumentų publikavimo skyrius. Antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyviams kompromituoti LKP CK nutarimu 1959 m. pradžioje buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija, kuriai vadovavo buvęs KGB darbuotojas B. Baranauskas.
Šiai redakcijai talkino sudaryta KGB operatyvinių darbuotojų grupė, kuri atrinkinėjo KGB saugomus archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus, rinko ir sistemino archyvinę medžiagą, atskleidžiančią „nacionalistų veiklą“, skelbė dokumentus, kompromituojančius pasipriešinimo dalyvius.
Šiais tikslais 1959-1960 metais respublikiniuose laikraščiuose KGB duomenimis buvo paskelbta per 452 straipsniai, dokumentinės apybraižos, kuriose negatyvių faktų pagrindu buvo niekinama antisovietinio pasipriešinimo ir jo organizacijų, Lietuvos Respublikos politinių institucijų veikla.
KGB archyvinės medžiagos pagrindu parengtos 2 knygos. Lietuvių pokario emigracijai kompromituoti buvo skirta knyga „Išdavystės keliu“.
Analogišką knygą „Trys dešimtmečiai emigracijoje“ parengė agentas Orestas (Vytautas Alseika – V.V.). KGB pastangos panaudoti archyvus savo kėslams įgyvendinti išliko per visą sovietmetį.“
Būtent šie minėti „ekspertai“, drauge su neaiškios biografijos ir nežinomų kvalifikacijų asmeniu Kaziu Rukšėnu (jokiose enciklopedijose ir viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose duomenų apie jį nėra) parengė iki šiol užsienyje bene plačiausiai cituojamą „kolaboravimu su naciais“ Lietuvai ir lietuviams kompromituoti knygą „Documents Accuse“ (1970).
Vienpusiškai atrinkti istoriniai faktai, pristatyti pamaišiui su NKVD tardymo protokolų ištraukomis, galimomis dokumentų klastotėmis bei įkaltinimo įstaigose „išplėštais“ suimtųjų prisipažinimais pateikia niūrų tariamo visos lietuvių tautos kolaboravimo su nacistiniais okupantais paveikslą.
A. Idzelis apie tai rašo: „Knyga tapo pagrindiniu šaltiniu Amerikos istorikams, kurie rašė apie holokaustą Lietuvoje.
Veikalas taip pat tapo svarbiu šaltiniu OSI (Office of Special Investigations) imigracijos bylose prieš Amerikos lietuvius, kurie buvo kaltinami kolaboravimu su naciais. Ironiška, bet po 40–50 metų Rožausko ir kitų enkavėdistų ilga kruvina ranka pasiekė JAV teismų sales ir jų darbas prieš „klasės priešus“ ir „kontrrevoliucinį elementą“ buvo užbaigtas.“ (Draugas, 2011 m. liepos 30)
„Susipažinęs su „Documents accuse“ spausdiniu, esu pilnai įsitikinęs, kad dokumentas Nr.40 yra falsifikatas, – Juozui Brazaičiui 1974 m. gegužės 10 d. laiške rašė Adolfas Damušis, Laikinosios vyriausybės pramonės ministras. – Niekad nebuvo kalbama apie žydų koncentracijos stovyklą. Iš vokiečių tegirdėjome tiktai apie žydų ghetto.
Fotokopijoje dokumentas yra 3 7/8 inčo pločio ir 6 1/8 inčo ilgio. Originalinis lapo plotas yra 8 1/2 inčo, taigi ilgis turėtų būti 13 3/8 inčo. Tokie lapai tevartojami pas notarus bei advokatus nuosavybės dokumentams sudaryti.“
To paties tikro ar tariamo dokumento kopija eksponuojama ir R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ 62 p.
Tuo metu A. Damušis, vos pamatęs jo faksimilę, jau išsyk suabejojo autentiškumu ir daugiau kaip prieš 50 metų rašė: „dėl ghetto Laikinoji vyriausybė nebuvo priėmusi jokio nutarimo. Klausimas buvo iškilęs, bet nesvarstytas, kadangi nebuvo Laikinosios vyriausybės kompetencijoje.“
Tame pat laiške jis tęsė: „Dokumento Nr. 52 nei kitokio panašaus pavyzdžio neatsimenu. O jo turiniui mes buvome visiškai svetimi ir jis tada jeigu ir būtų patiektas mums būtų visai nepriimtas. Tada buvo toks didelis pasipiktinimas dėl vykdomų Stahleckerio pogromų.
Klimaitį kiek atsimenu buvo pakvietę pulk. Šlepetys ir pulk. Narakas, jį draudė dėl pogromų vykdymo. Jis net apsiverkė ir pasakė, kad jį Stahleckeris prisaikdinęs, jeigu jis trauksis jam gresia mirties bausmė. Jam buvo patarta pabėgti.“
Ar kas nors tyrė E. Rozausko, B. Baranauko ir K. Rukšėno knygoje sudėtų dokumentų autentiškumą? Neteko apie tai girdėti. Priešingai. Vašingtono Holokausto muziejaus interneto svetainėje sovietinės propagandos tikslais išleista knyga pristatoma kaip istorinių dokumentų šaltinis.
Tuo metu knygoje „Documents Accuse“ skelbiamas 1941 m. kovo 19 dienos vadinamasis „LAF atsišaukimas“, naudojamas holokausto istoriografijoje kaip dokumentinis įrodymas, kad LAF buvo antisemitinis ir kad lietuviai buvo žydšaudžiai.
A. Idzelis ne vienu atveju yra argumentuotai parodęs, kad tas „atsišaukimas“ yra Aleksandro Slavino, istoriko žodžiais, „vieno talentingiausių aukštų enkavėdistų Lietuvoje“, klastotė. (Draugas, 1999 m. rugpjūčio 19 d.).
Panašias klastotes gamino ne tik NKVD, bet ir Gestapas. Lietuviams jis leido net „pogrindžio“ spaudą.
Kai nacių Gestapas suėmė Adolfą Damušį už antinacinę veiklą, jį teisė aukščiausiasis vokiečių teismas Volksgerichtshof. O jam pateiktas kaltinimas buvo „Hochverrat“ – „valstybės išdavimas“, t. y. Trečiojo Reicho „išdavimas“. A. Damušį tardė Helmutas Rauca, su kurio vaikaite Vilniuje neseniai diskutavo Arkadijus Vinokuras.
Kaip šiandien vertintume Gestapo tardymo protokolų ištraukas, papildytas pačių vokiečių slaptosios policijos leistų „pogrindžio“ spaudos ir atsišaukimų iškarpomis bei SS rūsiuose „išmuštų liudijimų“ rinkinį, sudarytą, tarkime, to paties H. Raucos? Betgi E. Rozausko ir draugų sovietinės propagandos bei politinių priešų diskreditavimo tikslais išleista rinktinė net autoritetingos tyrimo įstaigos nekritiškai rekomenduojama naudotis kaip „istorijos šaltiniu“?
Lietuvos URM, manyčiau, prasminga būtų atkreipti į tai Vašingtono Holokausto muziejaus vadovybės dėmesį ir paprašyti pašalinti šį sovietinės propagandos leidinį iš jų interneto svetainės arba bent papildyti atitinkamais komentarais, kurie leistų suprasti, kad tai nėra patikimas istorijos šaltinis ir kad juo naudotis reikia itin atsargiai. Šiek tiek patetiškai atrodytų mūsų URM pretenzijos amerikiečių prekybos tinklams, pardavinėjantiems marškinėlius su kūju ir pjautuvu, jeigu žymiai pavojingesnės okupantų pakastos dezinformacijos minos mums nelabai rūpėtų.
Dokumentų klastotės klaidino net specialistus
SSRS valstybiniai archyvai sovietinės okupacijos metų dokumentuose ne veltui apibūdinami kaip „svarbūs ideologiniai centrai“. Pacepa paaiškina tos „ideologinės svarbos“ priežastį: „Sovietų saugumiečiai ir jų antrininkai satelitinės Rytų Europos šalyse, gavę įsakymą kieno nors biografiją išversti atvirkščiai, tai yra perrašyti to žmogaus praeitį ir pakeisti visuomenės nuomonę, pirmiausia surinkdavo kuo smulkesnę informaciją apie taikiniu pasirinktą asmenį: kur jis keliavo, su kuo bendravo, kokius rašė laiškus ir dokumentus, ypač domėdavosi rašysenos ir parašo pavyzdžiais.“
Kodėl? Atsako į tą klausimą Vengrijos kardinolo Jozsefo Mindszenty byla, kuri tame Pacepos minėtame KGB vadovėlyje apibūdinama kaip viena „kolosaliausių ir įspūdingiausių mūsų dezinformacijos operacijų“. Savo priešų juodinimą KGB laikė garbinga užduotimi ir gyrėsi sėkmingomis operacijomis.
Kardinolas Mindszenty buvo apkaltintas nebūtais nusikaltimais, įskaitant bandymą nuversti komunistinę Vengrijos vyriausybę. Jo parodomasis teismas įvyko 1949 m. vasario 3–9 d. Budapešte. (Jonas Noreika, apkaltintas panašiais nusikaltimais – pagal RSFSR BK 58-1 str. „tėvynės išdavimas“, t. y. Sovietų Sąjungos „išdavimas“ – jau prieš dvejus metus buvo nužudytas.) Teismo salėje buvo pranešta, kad Mindszenty prisipažino įvykdęs nusikaltimus, kuriais kaltintas, ir buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Tačiau dar nesibaigus teismo procesui – 1949 m. vasario 6 d., – į Austriją pabėgo rašysenos ekspertai Laszlo ir Hanna Sulneriai ir Vakarų spaudai papasakojo tos bylos istoriją. Jie pranešė, kad teismas buvo farsas, kad jame pateikti sufabrikuoti dokumentai, kad tų klastočių autoriai yra jie patys, o falsifikatus pagamino Vengrijos saugumo policijos įsakymu kardinolui Mindszenty apšmeižti. Jie naudojo prietaisą, kuriuo iš rankraščių buvo paimami atskiri žodžiai ar žodžių junginiai, sudėliojami norima tvarka ir taip sukuriamas naujas rankraštis. Sulnerių technika sukurtos klastotės klaidino net specialistus.
„Tampa aišku, – rašo Pacepa, – kodėl visų sovietų bloko žvalgybos tarnybų dezinformacijos ir falsifikavimo specialistai nepasotinamai gviešėsi kuo daugiau juodinamo asmens originalių dokumentų.“
Kardinolas Mindszenty patyrė dramatiškus išbandymus. 7 metus kalėjęs komunistinės Vengrijos kalėjime, išsivadavo iš jo per 1956 m. Vengrijos revoliuciją. Sovietams paskandinus ją kraujuje, prisiglaudė JAV ambasadoje Budapešte ir negalėjo jos apleisti ištisus 15 metų. Pagaliau JAV prezidento R. Nixono ir popiežiaus Pauliaus VI pastangų dėka Mindszety buvo leista išvykti į Austriją.
Savo gyvenimo epopėją aprašęs 1970 m. Niujorke išleistuose „Atsiminimuose“, kardinolas Mindszenty sakė, kad komunistų teismo farso metu buvęs taip iškankintas, fiziškai ir psichiškai išsekęs, kad sunkiai suprato, ką pats kalba.
Aukai – panieka, išdavikei – garbės lenta
Jonas Noreika fiziškai ir psichiškai, greičiausia, buvo stipresnis už kardinolą Mindszenty, nes paskutiniame savo žodyje sovietiniame teisme jis dar turėjo jėgų pasakyti: „Būdamas Lietuvos kariuomenėje, aš daviau priesaiką, kad būsiu ištikimas laisvai, nepriklausomai Lietuvai. Aš tvirtai laikausi savo įsitikinimų. Aš stojau į kovą prieš Sovietų Sąjungą, prieš bolševikus. Visi faktai, kurie aiškiai nušviesti parengtiniame tardyme, ir teisminiame tardyme patvirtina, kad aš su savo dalyviais norėjau kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Sėdėti sudėjęs rankas aš negalėjau. Aš siekiau savo tikslo, bet visko nepadariau.“
Gyvybė buvo kaina, kurią J. Noreika verčiau sutiko mokėti už ištikimybę priesaikai ir Lietuvos karininko garbę, nei tapti šnipu bei įrankiu savo priešų rankose. Pripažinęs, jog „nusikalto“ sovietų valdžiai arba įskundęs draugus ir sutikęs „bendradarbiauti“, kaip tai padarė net ir ne vienas žydšaudys, J. Noreika gyvybę, greičiausia, būtų išsaugojęs. Kadangi „pragaro jėgoms“ reikėjo jo sielos, o kūną būtų paleidę „vaikščioti“.
Viktoras Ašmenskas, monografijos „Generolas Vėtra“ autorius, rašo: „Suimtas ir žiauriai tardomas J. Noreika išliko karys. S. Gorodeckio liudijimu, J. Noreika, paragintas parašyti kasacinį skundą (kalėjime sužinota, kad Maskva yra priėmusi nutarimą panaikinti mirties bausmę, jis netrukus turėtų įsigalioti ir Lietuvoje) ir taip vilkinti laiką, atsakė: „Ne. Kategoriškai atsisakau. Nerašysiu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Negaliu būti teisiamas, kad įvykdžiau savo – kario – priesaiką... Prašydamas malonės, pripažinčiau okupantų valdžią... Broliams praneškite – tesprendžia pagal savo sąžinę ir kovos situaciją.“
J. Noreika turėjo ir dar vieną galimybę išgelbėti savo gyvybę. Jis turėjo „tik“ melagingai paliudyti bendražygio majoro Jono Semaškos byloje. „Už kaltinamąją kalbą jam buvo pažadėta laisvė. Tačiau J. Noreikos kaltinamoji kalba netiko – ji buvo nukreipta prieš Lietuvos okupaciją bei tautos genocidą.“ (Ašmenskas)
Įsidėmėtina detalė! „Daiktiniai įrodymai – įsakymai, direktyvos ir atsišaukimai – sunaikinti“, – įrašyta J. Noreikos apkaltinimo akte. Vadinasi, dokumentai, kurie šiandien būtų galimai kaltinamieji įkalčiai patiems sovietinio „teisingumo“ vykdytojams ir galbūt žymiai geriau, nei šiandien mes tai pajėgiame atkurti, paaiškintų istorinio konteksto detales, yra sunaikinti. O jie juk turėtų būti tokių knygų, kaip „Documents Accuse“, turinio dalis, tiesa? Bet šie istorijos puslapiai, apgalvotai naikinant įkalčius ir siekiant tamsioms jėgoms pasilaikyti galimybę ateityje manipuliuoti atskirų žmonių, o per juos – ir visuomenės, praeitimi, yra išplėšyti.
NKVD operacijos „Falanga“, kurios metu buvo suimtas J. Noreika ir dar 40 kitų žmonių, plane figūravo agentai „Oras“, „Klevas“, „Sibiriakovas“. Kas slypi už slapyvardžių „Klevas“ ir „Sibiriakovas“, pasak V. Ašmensko, vis dar nėra žinoma, o štai agento „Oras“ vardą išaiškino rezistencijos tyrinėtoja Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė.
LSSR KGB apyskaitos archyvų viršininkas Mylnikovas 1965 m. sausio 1 d. pažymoje (I. 69) rašė: „Agentas Oras, užverbuotas 1942 m., tai – buržuazinės nacionalistinės tautininkų partijos valdybos narys. Aktyviai dalyvavo išaiškinant didelę nacionalistinę organizaciją – Lietuvos tautinę tarybą, iš kurios buvo suimtas 41 žmogus. (Buv. KGB arch. f. 6. B. 26/92. L. 137-138.)“ Agentų, kuriuos rašoma palikti agentūriniame tinkle, sąrašo išklotinėje nurodoma, kad slapyvardžiu „Oras“ (asm. bylos Nr. 15764) veikė Valerija Valsiūnienė, Julijevna – nepartinė, Vilniaus m. deputatė, LSSR rašytojų sąjungos narė.
Nuostabu, kad ministras L. Linkevičius J. Noreikos ir kitų patriotų išdavimu rankas susikruvinusio žmogaus, o literatūriniu atžvilgiu – beviltiškos grafomanės tais pačiais pagarbos ženklais įamžintu atminimu nesipiktina ir jai skirtos memorialinės lentos Vilniuje (Vytauto g. 3, Žvėryne) nukabinti nereikalauja.
Bet jis pakartotinai, net ir po spalio 16 d. Laisvės kovotojų organizacijų piketo prie URM, be jokios atožvalgos į tai, kad J. Noreikos byloje tebėra daug neatsakytų klausimų ir vieningos istorikų nuomonės jo asmens vertinimo atžvilgiu nėra, to reikalauja tik agentės „Oras“ aukos atžvilgiu.
Vienintelis būdas – veikti slapta ir tyliai
Tokia laikysena greičiausiai prasilenkia su Europos Parlamento rezoliucijos dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo, kurioje aiškiai nurodoma, kad „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir kad visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“, tačiau „nepaisant to profesionalūs istorikai, remdamiesi mokslinėmis priemonėmis, studijuoja istoriją ir stengiasi būti kuo nešališkesni“; dokumente taip pat pabrėžiama, kad jokios politinės institucijos nei politinės partijos „neturi išskirtinės teisės interpretuoti istoriją, ir šios institucijos ar partijos negali teigti, kad jos interpretuoja objektyviai“.
Ministro L. Linkevičiaus pareiškimas, esą Jonas Noreika „tiesiogiai dalyvavo organizuojant represijas prieš žydus, organizavo getų steigimą, žydų turto nusavinimą“ yra ne kas kita, kaip jo asmeninė interpretacija, paremta vienpusiška, paviršutiniška ir nekritiška pažintimi su to meto istorijos faktais.
- Ar Jonas Noreika, 1946 m. NKVD tardytojams patvirtinęs, kad dalyvavo 1941 m. birželio sukilime ir dirbo Šiaulių apskrities viršininku, buvo kaltinamas talkininkavimu „hitleriniams okupantams“, nors juodinti politinius priešus „kolaboravimu su naciais“ to meto politinėse bylose sovietiniam saugumui buvo „įprasta praktika“? Atsakymas – ne.
- Ar normalu tad šitaip, pradėjus daugiau kaip 70 metų po asmens žūties, kaltinti priesaikos nesulaužiusį Lietuvos karininką? Atsakymas – ne.
- Ar Šiaulių apskrities viršininko įgaliojimai aprėpė klausimus, susijusius su egzistenciniu žydų bendruomenės likimu? Atsakymas – ne.
- Ar Šiaulių apskrities viršininkas turėjo teisinių ir administracinių priemonių, kuriomis būtų galėjęs tą likimą paveikti? Atsakymas – ne.
- Ar Šiaulių apskrities viršininkui buvo pavaldi vietos policija ir saugumas? Atsakymas – ne.
- Ar Jonas Noreika asmeniškai užvaldė kokį nors iš žydų paveržtą turtą? Atsakymas – ne.
O jeigu atsakymai yra „ne“, ar vietoj skubotų, vargiai suderinamų iniciatyvų su užsienio reikalų ministro statusu nukabinti atminimo lentą Generolui Vėtrai, nebūtų tinkama pirmiau pasidomėti, ar Lietuvos diplomatijos vadovo kolegos – taip pat patyrę bei patiriantys įvairų politinį spaudimą – Kroatijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Ukrainoje, Vatikane jau panaikino atminimo ženklus kardinolams Stepinacui, Mindszenty, karaliaus Boriso patarėjams, vyskupui Slypij, popiežiui Pijui XII ir daugeliui kitų ne taip plačiai žinomų antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, kurie sovietų ir jų satelitų slaptųjų tarnybų buvo suniekinti, įkalinti ar nužudyti, pavertus juos dar ir „kolaboravimo su naciais“ šmeižto aukomis?
Jeigu net popiežiui Antrojo pasaulinio karo metais „vienintelis įmanomas būdas išvengti blogiausio“ buvo veikti „slapta ir tyliai“, kodėl dalis žmonių šiandien mano, kad J. Noreika galėjo ar net privalėjo veikti „atvirai ir garsiai“, o jo nušalinimas nuo pareigų ir išsiuntimas į Štuthofo koncentracijos lagerį nėra pakankamas liudijimas, kad jis ne kolaboravo, o buvo svarbi lietuvių antinacinio pasipriešinimo grandis, įskaitant egzistuojančius liudijimus, kuriuos reikia toliau tirti, kad jis padėjo taip pat ir persekiojamiems žydams?