INF buvo vienas iš trijų kertinių ginkluotės varžybas ribojančių susitarimų. 2001 m. JAV vienašališkai pasitraukė iš Priešraketinės gynybos apribojimo sutarties (ABM), 2021 m. baigia galioti Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartis (START), o derybos ją pratęsti nėra išjudėjusios iš mirties taško.
Yra reali tikimybė, kad po trejų metų negalios nė viena reikšminga ginkluotę varžanti sutartis. Net per labiausiai įtemptus šaltojo karo metus abiejų blokų valstybininkai suprato šitokių sutarčių svarbą.
Pavojus nepadidės tučtuojau, nei po metų ar kelių. Dar tikimasi, kad sutarties nutraukimas yra mėginimas priversti Rusiją pripažinti, kad ji nesilaikė sutarties, ir priversti ją sunaikinti draudžiamuosius ginklus. Europos šalių diplomatai ragina JAV ir Rusiją išsaugoti susitarimą. Kiti mano, jog JAV nori praplėsti INF apimtį, įtikinti Kiniją prisijungti prie sutarties. Bet Kinija jau pareiškė, kad ji niekada nesutiks su jokia šantažo forma.
Rusija irgi laikosi santūriai, siekia, jog Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priimtų rezoliuciją, raginančią išsaugoti INF. Užsienio reikalų ministras S. Lavrovas pažymėjo, jog Maskva neatsakys į Vašingtono pasitraukimą naujos brangios ginkluotės pirkimu.
Ginkluotės varžybos aštuntame, devintame praeito amžiaus dešimtmečiuose išsekino Sovietų sąjungos ūkį ir reikšmingai prisidėjo prie sovietijos žlugimo. Antra vertus, Putinas pareiškė, kad Europos šalys, kurios sutiktų savo teritorijoje laikyti JAV vidutinio nuotolio raketas, turi suprasti, kad jos gali tapti atsakomojo smūgio taikiniu.
Savo ruožtu prezidentas Trumpas pabrėžė, kad JAV pasirengusios stiprinti savo branduolinį arsenalą, nors kol kas nežinia, ar JAV mėgins išvystyti, gaminti ir dislokuoti naujus ginklus, ar tik pritaikys jau turimas sparnuotąsias raketas.
Ir kur tie ginklai būtų dislokuoti? Neabejoju, kad milijonai europiečių priešintųsi tokiam žingsniui, lygiai kaip jie 1979–1983 metais masiškai protestavo prieš planus dislokuoti vidutinio nuotolio raketą Pershing II. Vis dėlto Trumpo nutarimas destabilizuoja padėtį.
Kiekviena branduolinės ginkluotės apribojimo sutartis yra sveiko proto pergalė, kiekvienas nutraukimas ar denonsavimas didelė nesėkmė. INF turi ypatingą reikšmę Europai, nes ji vienintelė sutartis, tiesiogiai susieta su žemyno saugumu.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Maskva išdėstė vidutinio nuotolio raketas, kurios per dešimt minučių galėjo pasiekti bet kurį taikinį Europoje. Kremliui atsisakius pašalinti šias pavojingas raketas, NATO išdėstė savuosius Pershing II kaip atsvarą.
Jos svarbiausiems miestams tapus itin pažeidžiamais, Maskva nusileido ir 1987 m. su JAV pasirašė INF. Buvo sunaikintos visos amerikiečių ir sovietų raketos, kurios skriejo nuo 500 iki 5500 kilometrų, iš viso 2692 raketos ir paleidimo renginiai.
Raketų kiekis stulbinantis, žinant, kad pavartojus 50 jų, milžiniški Europos ir Rusijos plotai būtų buvę sulyginti su žeme. Ir tai, kad šios raketos buvo išdėstytos per dešimtmetį. INF sutarties pasirašymas reiškė Šaltojo karo pabaigą.
Rusija kol kas laiko savo ginčijamas raketas toli nuo Europos. Bet jei ji arba JAV mėgintų vėl dislokuoti vidutinio nuotolio raketas į vakarus nuo Uralo, antrasis šaltasis karas vystytųsi nepalankesnėmis aplinkybėmis negu pirmasis.
Negalime guostis tuo, kad per šaltąjį karą ginkluotės varžybos tęsėsi daugiau negu 40 metų, bet branduoliniai ginklai niekada nebuvo panaudoti. Jei vieną kartą nusišypsojo laimė, tai nereiškia, kad antrą kartą būsime lygiai laimingi. Kelis kartus pasaulis stovėjo ant branduolinio karo slenksčio, ir neturiu omenyje 1962 m. Kubos raketų krizės.
1983 m. rugsėjo mėnesį, Kremliui nuoširdžiai nuogąstaujant, jog Vašingtonas ketina branduoliniais ginklais smogti SSRS, sovietų išankstinio perspėjimo sistema pranešė, kad JAV paleido tarpžemyninę branduolinę raketą.
Sistemos kompiuteriai buvo perkrauti, bet po to rodė, jog paleista dar daugiau raketų. Budintysis karininkas nepanikavo, nusprendė, kad tai kompiuterių klaida, kad JAV nepuola, tad nereikia imtis atsakomųjų priemonių.
Po kelių mėnesių NATO vykdant karines pratybas „Able Archer 83“, kuriose buvo praktikuojamas perėjimas nuo tradicinio į branduolinį karą, susirūpinę sovietai ženkliai padidino savo karinių dalinių, tarp jų branduolinių bombonešių ir vidutinio nuotolio raketų SS-20 parengties stovį.
Šį kartą amerikiečiai santūriai reagavo, nelaikė sovietų veiksmų pasirengimu branduoliniam antpuoliui. Abiem atvejais viskas baigėsi gerai, bet nėra garantijų, kad ateityje vėl nusišypsos likimas, ypač jei būtų išdėstytos vidutinio nuotolio raketos arba jei šalys išvystytų hypersonį (hypersonic) ginklą, kuris skrietų penkis kartus greičiau negu garsas.
Skirtingai nuo 1983 m., kai tarpžemyninėms raketoms užtrukdavo kokį pusvalandį pasiekti savo tikslą, nebūtų laiko perkrauti kompiuterį, reikėtų tučtuojau imtis sprendimo.
Trumpo apologetai aiškina, kad sekant atgrasymo logika, Trumpo nutarimas pasitraukti iš INF yra būtinas žingsnis, kuris užtikrins JAV pranašumą Rusijos ir Kinijos atžvilgiu.
Deja, pranašumas nėra privalumas branduolinėje srityje, bent jei oponentas turi galingą branduolinį arsenalą. Rusija jau ir taip jaučiasi pažeidžiama. Nepaisant Putino polinkio didžiuotis ir grasinti, Kremlius žino, jog JAV yra galingesnės. Maskvos vienintelis koziris – branduoliniai ginklai, kuriuos būtų galima panaudoti, gresiant pralaimėjimo pavojui.
Kai ginkluoti pajėgumai yra apytikriai lygūs, abidvi pusės laikosi santūriau. Nei puola, nes sėkmė neužtikrinta, nei perdėm nervinasi, nes tiki, jog priešas nerizikuos galimu nesėkmingu antpuoliu.
Jei JAV papildytų visus kitus savo pranašumus aiškia branduolinių ginklų persvara, padidėtų nestabilumas ir neplanuotos branduolinės konfrontacijos pavojus, nes Rusija manytų, kad kitaip negebės apsiginti.
Trys veiksniai dar labiau didina konfrontacijos grėsmę. Pirma, JAV ir Rusijos tarpusavio santykiai yra minimalūs, tad sunku išsiaiškinti ir pašalinti nesutarimus.
Antra, tarpusavio nepasitikėjimas yra pasiekęs pavojingą lygį. Abiejų šalių elitai linkę kuo blogiau galvoti vieni apie kitus. Rusai mano, jog JAV sąmoningai stengiasi sužlugdyti Rusiją, amerikiečiai vis labiau pasiduoda sąmokslo teorijomis ir visur mato piktybišką Rusijos ranką.
Trečia, padidėjo potencialūs konflikto židiniai – Baltijos jūra, Azovo jūra, dabar ir Artikos jūra Sirija. Skirtingai nuo šaltojo karo, šiuo metu nėra „geležinės uždangos“, kuri Europos teritoriją aiškiai padalytų į dvi puses.
Reikia viltis, kad JAV ir Rusijos vadovai ateis į protą, supras, kad ginkluotę ribojančios sutartys didina stabilumą, tad neatsisakys INF.