Ar sutariame, kas yra smurtas? Deja, akivaizdu, kad mes žymiai blogiau atskiriame smurtą nuo normalaus elgesio, nei kad norėtume. Kai kam „pliaukštelėjimas“ atrodo normalu.
Ar egzistuoja tobula tėvystė? Mes vis dar bandome sau (o ypač kitiems) kelti nerealius tikslus, manydami, kad vaikus galima auginti tobulai. Tačiau realybėje visi, kurie augina vaikus, turbūt patyrė, kad, kaip ir kituose santykiuose, nebūna viskas tik idealu, ir būna momentų, kai pasielgi ne taip, kaip norėtum. Ir, kita vertus, dėl to nebūtinai jau esi blogas tėtis ar mama.
Ką nubaudžiame, tėvus ar vaiką? Vaiko paėmimas šiandien taikomas labiau kaip bausmė tėvams, o ne kaip pagalba vaikui. Rezultatas tampa dar liūdnesnis – vaikas pats yra nubaudžiamas ir jį paimant iš šeimos nukenčia antrą kartą bei yra dar labiau sutraumuojamas.
Pabandykime patys minutėlę sugrįžti į savo vaikystę ir pabūti tuo vaiku, kuris patyrė neteisybę iš tėvų. Pabandykime įsivaizduoti, ar visada keliavimas į valdiškus namus būtų buvusi mums pagalba, ir ką mes būtume manę apie visą situaciją.
Beje, Vilniuje pavyko užtikrinti, kad net tais atvejais, kai dėl realaus pavojaus vaikui tenka įsikišti ir paimti vaiką, visų pirma būtų žiūrima, kad atžala jokiu būdu nekeliautų į nedraugišką „valdišką“ aplinką, o būtų ieškoma jam artimos aplinkos – pas kitus vaiko artimuosius. Tai institucijoms ilgai atrodė neįmanoma, bet rimtai užsiėmus, pasirodo, tapo įmanoma.
Ką izoliuojame, agresorių ar auką? Jei suaugusiųjų pasaulyje ar pasaulyje už šeimos ribų mes aukai suteikiame pagalbą, o agresorių izoliuojame, tai vaikų – tėvų santykyje mes izoliuojame ir iš savo aplinkos paimame vaiką. Kaip turi jaustis vaikas, kuris tam momentui (o tas momentas vaikui – tai visas jo laikas) netenka mamos ir tėčio, savo lovytės, savo mylimo žaisliuko, savo įprastų nedidelių mielų dalykų?
Panašu, kad institucijos su šeima ir vaiku taip elgiasi ne dėl to, kad norėtų blogo, o dėl to, kad bijo suklysti ir mano, kad neturi būdų, kaip pasielgti adekvačiai.
Kas įvyksta po vaiko paėmimo? Įvykus vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkai Lietuvoje sukurtos institucijos, kurioms rūpi tik ką daryti dabar (paimti vaiką ar nepaimti), o kas bus su vaiku po to – paliekama kitų atsakomybei. Kitaip tariant problema, kai realios pasekmės vaikus paimantiems tampa „ne jų daržas“, dar paaštrėjo.
Ar tik Norvegijos modelis tinkamas Lietuvai? Mes kažkodėl viską vertiname pagal Norvegijos modelį, kuris yra radikaliausias kišimosi į šeimos reikalus atžvilgiu, užmiršdami, kad yra ir kitų šalių praktikų, iš kurių galime pasimokyti.
Ar viskas tik juoda ir balta? Visuomenė poliarizuojama ir radikalizuojama, vis didesniam žmonių skaičiui viską vertinant iš juoda – balta pozicijų, užmirštant, kad šeimos, kaip ir pasaulis, yra spalvotos ir dinamiškos.
Ar tikrai negalime padaryti geriau? Per trejus metus Vilniuje pavyko padaryti, kad vaikai geriau jaustųsi būtent šeimose, o ne kažkur kitur. Tai svarbūs dalykai, tokie kaip pagalba šeimai, pagalba įsivaikinantiems, atskiras darbas su daug rūpesčių keliančiais vaikais, vaiko paėmimo pertvarkymas taip, kad vaikas, kai tik įmanoma, iš karto keliautų į sau emociškai artimą aplinką. Šalia to, ką jau padarėme, padarysime dar kai ką.
Visų pirma, užtikrinsime, kad tokiais atvejais, kai tėvai pasielgia netinkamai, būtų daugiau galimybių nei „stebėsim, žiūrėsim“ arba „paimsim vaiką ir galvosim, ką daryti“. Svarbiausia – gauti šeimai pagalbą namuose arba kartu būnant institucijoje.
Antra, nors iš savivaldybių šios teisės ir atimtos, tačiau prikišamai ir aktyviai dalyvausime, kad vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigūnai nežiūrėtų į vaiko paėmimą kaip į paprastą procedūrą, kai vaikas išraunamas iš šeimos ir numetamas institucijoms. O pasirūpinsime, kad iš karto būtų pateikiamos visos galimybės gauti būtent pagalbos šeimai paslaugą.
Galima pasiekti, ir pasieksime abu tikslus: vaikų neleisime skriausti nei mušant, nei nepagrįstai išplėšiant iš šeimos. Noriu tikėti, kad ateityje tai taps ne tik Vilniaus modeliu, bet ir visos Lietuvos standartu elgesyje su vaikais ir šeimomis.