Simboliniam Dartui Weideriui artima Lietuvos politinės ir administracinės valdžios nemenka dalis jau antrą dešimtmetį stengiasi užkariauti visas sritis, kuriose jaučia kitokios galios – intelektinės, pilietinės, finansinės, informacinės – konkurenciją.
Prieš intelektą, mokslą ir nebiudžetinius santykius
Viena iš tokių sričių – aukštosios mokyklos. „Aš kartais susimąstau, kad tikriausiai mūsų politikai netgi nelabai suinteresuoti aukštosiomis mokyklomis“, – interviu LRT.lt teigia sociologė Rūta Žiliukaitė.
Pasak jos, dėstytojai nesugeba mobilizuotis kaip politinė jėga. „Mus murkdo dėl to, kad mes nekovojame. Politikoje neatsiranda suvokimo, kad, sunaikinus tą grandį – o tai dabar ir vyksta, nes jos išgyvenimas užtikrinamas minimaliai – gali ištikti visiškas krachas ir krizė. Bet nėra esminio mąstymo, kad reikėtų kažką keisti“, – konstatuoja mokslininkė.
Kita sritis – susinamos pilietinės visuomenės veikimo per partijas galimybės. Įstatymas, draudžiantis juridiniams asmenims oficialiai remti partijas, didelių pinigų įtakos per daug nesumažina, tik perkelia ją iš viešai deklaruojamo partijų santykio su verslu į šešėlį arba tiesiogiai į Seimą.
Kinta oligarchijos veidas, bet ne galia. Galima būti oligarchu Seime, bet ne anapus Seimo. Partijos, negaunančios biudžetinio finansavimo, pasmerktos arba merdėti, arba ieškoti šešėlinės paramos, arba susirasti lyderį oligarchą.
Tuo metu galios ištroškęs valdžios elitas su jėgos struktūrų pagalba jau daugiau nei dešimtmetį bando kloti Lietuvoje policinės valstybės pamatus. Piliečių sekimas specialiosiomis priemonėmis ir ikiteisminiai tyrimai, žlugdantys reputacijas, taip ir neįrodant įtariamųjų kaltės, virsta įprastu susidorojimo įranku.
Šių metų valdžios iniciatyva reikalauti iš politikų ir verslininkų deklaruoti savo susitikimus ir pokalbių turinį iš tolo dvelkia kaltumo prezumpcijos nuostata ir visuotinio šnipinėjimo „valstybės labui“ dvasia. Pilietinės visuomenės apogėjus: politikams nesaugu kalbėtis su verslininkais apie politiką arba verslą.
Karas su žiniasklaida
Trečia sritis – vadinamoji ketvirtoji valdžia: žiniasklaida. Galima diskutuoti dėl jos misijos ir įtakos pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais, bet tada jos dar neiškraipė faktoriai, kurie per pastaruosius 8–10 metų pernelyg suartino žurnalistiką su politika ir pramogų verslu (plačiau apie tai – kitame straipsnyje).
Žurnalistika įžengė į politinės kovos ringą ir socialinių tinklų erdvę, kur ji iš tarpininkės virsta politikos dalyve ir skinasi kelius į ringo „žvaigždes“, kurios buria savo sekėjus feisbuke tais pačiais principais, kuriais politikai susimedžioja ištikimų rinkėjų, o pramogų pasaulio žvaigždės – gerbėjų.
Politikai šiomis aplinkybėmis gali tvirtinti, kai „sužvaigždėję“ žurnalistai – tokie pat šališki, ambicingi, politizuoti auditorijų medžiotojai, kaip ir jie. Ši situacija naudinga visoms valdžioms, bet, kad maža nepasirodytų, žiniasklaida dar ir nuosekliai kaustoma įstatyminėmis bei finansinėmis grandinėmis.
Baigiantis 2004–2008 metų Seimo kadencijai varžyti žiniasklaidos laisvę iš peties pamėgino tuomečiai „valstiečiai“, „darbiečiai“ ir net liberalai.
Tada ketvertas Seimo narių – „valstietė“ Laima Mogenienė kartu su „darbiečiu“ Rimantu Bašiu ir dviem akivaizdžiai neliberaliais liberalais nutarė Lietuvoje įvesti cenzūrą ir bausti už viešą nuomonę, jei ji nebus „pagrįsta faktais“.
Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja žodžio ir minties laisvę. Tačiau minėti parlamentarai sugalvojo ją apkarpyti tokiu „nuomonės“ apibrėžimu, kuriam įsiteisėjus būtų tapę tiesiog pavojinga reikšti kritinę mintį. Pagal L. Mogenienę ir jos kolegas, nuomonė turinti „remtis faktais ir pagrįstais argumentais“ – kitaip teismas galėtų jus bausti už parašytą ar ištartą aštrų žodį.
Kita kadencija prasidėjo premjero Andriaus Kubiliaus ir Seimo pirmininko Arūno Valinsko žygiu prieš žurnalistus: premjeras per krizės įkarštį padidino žiniasklaidai mokesčius, o Seimo pirmininkas pabandė apriboti žurnalistų darbą Seime.
Būta ir kitų pastangų užmauti apynasrius žurnalistams ir varžyti žiniasklaidos laisvę absurdiškais reikalavimais. Šios Seimo kadencijos pradžioje pasižymėjo tuomet dar „valstietė“ Šakalienė, nusprendusi įvesti „du po penkiasdešimt“ taisyklę žurnalistams: įpareigoti, kad ne mažiau kaip 50 proc. naujienų būtų tik „teigiamos“. Lietuviškos politikos ypatumas: po šio žodžio laisvę varžančio siūlymo ji perbėgo pas liberalus.
Karas su LRT
Dabar į valdančiųjų politikų nemalonę pateko nacionalinis transliuotojas – LRT. Norima pertvarkyti jo valdymą, beveik nebesitariant ir net nebandant ieškoti kompromiso su LRT vadovybe, nesikonsultuojant su žiniasklaidos veikimo ir laisvės principus išmanančiais nepriklausomais vertintojais.
Pirminė intencija buvo gera – nustatyti pažeidimus, kompetencijos problemas ir dešimt metų trukusio Audriaus Siaurusevičiaus valdymo, turėjusio mažytės monarchijos ir jai būdingų favoritizmo požymių, ekscesus. Arogantiška monarchija žlugo, popierinė karūna nukeliavo į šiukšlių dėžę.
Nauja LRT valdžia iškart ėmėsi būtinų reformų, modernizacijos, suskubo taisyti pirmtakų klaidas ir srėbti jų privirtos košės. Visus šiuos metus naujai LRT vadovybei teko nešti buvusio „karališkojo dvaro“ užkrautą finansinių, vadybinių ir kūrybinių paklydimų naštą, kuri per mėnesį ar pusmetį neišnyksta.
Tad valdantieji „valstiečiai“, tęsę „LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos tyrimą“, kaip skelbia šią veiklą vykdžiusios komisijos pavadinimas, galėjo pripažinti radikaliai pakitusias aplinkybes ir persiorientuoti iš karo į taikos būseną. Pavasarį tai ir buvo žadama.
Regis, šis pažadas liko neištesėtas, nors valdantieji ir tvirtina nenorį konfliktinės situacijos. Ką gi – pamėginkime vadovautis prielaida, kad „valstiečiai“ nuoširdžiai siekia gerinti LRT valdymą ir finansus, nekenkdami visuomeninio transliuotojo laisvei ir pastangoms atsigauti po siauro klystkelio.
Tuomet kaip paaiškinti norą užkrauti naujas neadekvačias naštas LRT biudžetui? Vienas iš tokių norų šią vasarą pasireiškė atmetant LRT siūlomą neįgaliesiems pritaikytų laidų finansavimo modelį, orientuotą į EBU standartus ir vidurkį.
Dangstydamiesi vienos visuomenės grupės poreikiais, į kuriuos LRT dabar jau rimtai atsižvelgia, valdantieji pareikalavo didinti išlaidas minėtoms laidoms visiškai nepagrįstais mastais.
Reikalaujama, kad LRT netrukus skirtų tokioms laidoms net keliskart didesnį biudžeto nuošimtį nei šiuo metu skaičiuojamas EBU vidurkis. Maža to, šis nuošimtis kasmet didėtų net ir tuo atveju, jei LRT biudžetas – mažėtų. Kur čia geranoriškumas ir elementari logika?
Gal mes per metus staiga tapome turtingiausią nacionalinį transliuotoją turinčia ES šalimi? Tikrai ne. Gal tuomet reikia pripažinti, kad valdžia sąmoningai smogia dabartinei LRT vadovybei nepakeliamais ir nepagrįstais finansiniais reikalavimais?
Kitas pavyzdys – paūmėjęs valdančiųjų dėmesys sportui. Nebejausdamas kišimosi net ne į valdymą, o turinį ribų, Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Kęstutis Smirnovas spaudžia LRT vadovybę skirti papildomų investicijų į sporto programas ir reikalauja viešai atskleisti konkrečius turinio planus.
Tai tikrai ne pagalba sprendžiant LRT finansines problemas, o populistiniai akibrokštai, didinantys nacionalinio transliuotojo paveldėtų sunkumų kuprą naujais sunkumais. Jei tai geranoriškas tarimasis, tai turbūt laikas atskirai susitarti dėl „geranoriškumo“ sąvokos.
Seimui pristatytos komisijos išvados dėl LRT valdymo taip pat kelia klausimų, į kuriuos kol kas neatsakoma. „Siūloma užtikrinti dvigubą LRT veiklos priežiūrą“, – rašoma išvadose. Norima, kad kontrolę vykdytų ne tik Taryba, bet ir LRT komisija (LRTK), prižiūrėsianti, kaip vykdomos LRT įstatymo 3 ir 4 straipsnių nuostatos.
Šiaip tai LRTK ir dabar pakanka įvairiausių priežiūros funkcijų. Noras suteikti LRT komisijai daugiau galių kontroliuojant LRT turinį gali būti aiškinamas nebent tuo, kad LRTK pirmininką skiria Seimas, kuris įgytų daugiau įtakos nacionalinio transliuotojo turiniui. Jei tai nėra politizavimas (su visa pagarba komisijai ir jos pirmininkui), tai sugalvokite patys, kas tai yra.
Kitas „valstiečių“ siūlymas – išplėsti žurnalistų etikos inspektoriaus funkciją – skamba tiesiog keistai. Kur išplėsti? Kodėl? Išplėsti „etikos“ sąvoką – ar išplėsti dabartines funkcijas kažkur anapus etikos? Kur čia logika ir kaip tai susiję su LRT valdymo tobulinimu?
Dar vienas siūlymas: įsteigti valdybą, panaikinti Administracinę komisiją ir pakeisti Tarybos formavimo principus. Dėl valdybos tikslingumo galima ginčytis, tačiau esminis klausimas – kas skirs jos daugumą sudarysiančius „išorinius“ narius ir kas bus tie žmonės. Beje, tai jau būtų net ne dviguba, o triguba LRT priežiūra.
Viena vertus, šitaip atveriama potenciali generalinio direktoriaus komandos paralyžiavimo galimybė. Todėl svarbu, kad kandidatus atrinktų ne kuris nors vienas politinės galios centras. Kita vertus, Lietuva – glaudžių verslo ir kitokių partnerysčių, bičiulysčių ir giminysčių kraštas. Su tuo susijusių problemų galbūt pavyktų išvengti, jei į valdybą būtų skiriami užsienio ekspertai.
Reforma – ne iš to galo
Apie Tarybos formavimą jau nemažai ginčytasi, tačiau kalbant ir apie ją, ir valdybą, ir LRTK, ir visus kitus galimus siūlymus, pradedama paprasčiausiai ne iš to galo, iš kurio būtų prasminga tobulinti LRT valdymą.
Pirmas svarbus dalykas – ar siūloma LRT valdymo pertvarka leis visuomenei aktyviau dalyvauti prižiūrint LRT veiklą? Ar bus kas nors panašaus į Austrijos nacionalinio transliuotojo žiūrovų (auditorijos) tarybą? Kol kas nieko panašaus nematyti.
Antra problema – politinės galios centrų įtaka LRT Tarybai. Šiuo metu ji – neproporcionaliai didelė. Vien prezidentė skiria net visą trečdalį tarybos narių; dar trečdalį skiria Seimas. LRT – ne valstybinis, o visuomeninis transliuotojas. Tai kodėl du trečdalius tarybos narių skiria aukščiausia valstybės valdžia?
Vienas gan svarus kontrargumentas – politinę valdžią renka visuomenė, vadinasi, nieko tokio, kad Tarybos narius deleguoja politikai. Tačiau gal geriau pažvelkime, koks Lietuvoje, pagal apklausas, yra visuomenės pasitikėjimas Seimu ir partijomis? Ar tikrai galime jas vadinti visuomenės atstovėmis?
Partijos ne tik neturi visuomenės pasitikėjimo – kai kurios jų, deleguojančios savo atstovus į Tarybą, yra visiškai butaforiniai dariniai. Štai delegavo Tautos prisikėlimo partija savo atstovą. Partijos netrukus išvis neliko, o atstovas Taryboje liko ir vargo nematė. Paaiškinkite susimildami – kam jis atstovavo?
Taigi tą trečdalį tarybos, kurį sudaro partijų atstovai, tikrai verta mažinti – ir todėl, kad per didelę įtaką visuomeniniam transliuotojui įgyja politinės galios centrai, ir todėl, kad mūsų visuomenė partijomis nepasitiki.
Nenormalu turėti Taryboje ir trečdalį prezidentės atstovų. Ar tai, kad prezidentais pasitikima, gali būti vertinama kaip rimtas kontrargumentas? Vargu bau. Nes, vadovaujantis Seimo atstovų skyrimo logika, kai du žmones deleguoja valdantieji ir du – opozicija, panašiai du atstovus turėtų deleguoti prezidentas ir du – antrame ture pralaimėjęs kandidatas į prezidentus.
Tai būtų keistokas sprendimas, bet dar keisčiau yra leisti prezidento atstovams iš esmės lemti generalinio direktoriaus išrinkimą, turint trečdalį balsų LRT Taryboje. Kaip tik čia galimas didžiausias tarybos politizavimo veiksnys ir vieno politinės galios centro neproporcinga įtaka LRT valdymui. Nebent prezidento skirtų atstovų pozicijos diametraliai išsiskirtų.
Tas faktas, kad, pasikeitus prezidentams (o jie juk gali išbūti ir antrą kadenciją, kaip Dalia Grybauskaitė), tie keturi tarybos nariai nebeatstovauja tam pačiam galios centrui, mažai ką keičia. Jie tiesiog tampa tokiais pat „laisvaisiais radikalais“, kaip ir išnykusių partijų deleguoti žmonės. Kokia tada šio skyrimo prasmė?
Kai visuomenė dviejų trečdalių Tarybos narių yra atstovaujama per tarpininkus – politikus, tai arba lemia Tarybos politizavimą, arba tiesiog tarybinį, atleiskite už kalambūrą, o ne visuomeninį LRT valdymą.
Tai geriau už tiesioginį politikų kišimąsi, sutampant Seimo ir Tarybos narių kadencijoms, ypač jei į tarybą skiriami – laimei, taip dažnai ir nutinka – išmintingi, padorūs, išsilavinę žmonės.
Bet nejau negalima kaip tik nuo to ir pradėti – iškelti svarbiausią tikslą, kad taryboje būtų kuo daugiau tokių žmonių? Nesusaistytų politiniais arba asmeniniais ryšiais su valdžios atstovais ir nevirstančių „laisvaisiais radikalais“, kai nebelieka tų, kas juos delegavo?
Nors visaip tyčiotasi iš buvusio Tarybos pirmininko Žyginto Pečiulio žodžių apie tai, kad Taryboje – humanitarai, jų buvimas kaip tik normalus ir sveikintinas. Nejau Taryboje neturėtų būti humanitarų, filosofų, sociologų, komunikacijos mokslų atstovų, apskritai – viešųjų intelektualų, išmanančių su LRT misija susijusius dalykus geriau už technokratus?
Kaip juos atrinkti – nelengvas klausimas, bet, manau, tikrai galima rasti gerų sprendimų be tiesmuko politinio delegavimo.
Seimo komisijos išvadose teisingai sakoma, kad tarybos ir valdybos nariams reikia nustatyti išsilavinimo, profesinės patirties ir reputacijos reikalavimus.
Bet tai – tik abstraktūs žodžiai, po kuriais, vadovaujantis tuo, kas vadinama „įmonių valdymo gerosiomis praktikomis“, galima kišti bet kokį turinį ir sukurti tokį valdymo modelį, kuris galbūt tiktų pažangiam batų fabrikui arba ministerijai, bet tik ne laisvai žiniasklaidos priemonei.
Komercinių įmonių valdymo modelių taikymas viešąsias paslaugas teikiančioms įstaigoms apskritai nėra panacėja – nebent esame rinkos fundamentalizmo apologetai (žr. Colin Crouch, Post-Democracy, 2004).
Idiotizmo spąstai
Kai Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) prieš praėjusius Seimo rinkimus ėmė daryti spaudimą portalui LRT.lt melagingais ir idiotiškais kaltinimais dėl tariamos politinės reklamos viename straipsnyje, teko susidurti su aukščiausio lygio nekompetencija. Toje komisijoje irgi dalis narių – deleguoti partijų, o kiti – teisininkai ir administratoriai. Teisininkė Elena Masnevaitė – itin ryškus neapykantos žiniasklaidai ir šališkų vertinimų pavyzdys.
VRK užsipultas LRT.lt straipsnis buvo apie tai, kad, naujausių apklausų duomenimis (2016 m. gegužė), šoktelėjo „valstiečių“ populiarumas. Straipsnyje kalbinti sociologai ir politologai aiškino galimas priežastis ir lygino Saulių Skvernelį su komiku Louisu de Funesu.
Dalis VRK narių nutarė, kad toks palyginimas ir pats straipsnis – politinė reklama S. Skverneliui. Jei idiotizmas būtų žmogus, jis būtų galėjęs pirmininkauti tuomet įvykusiam VRK posėdžiui.
Taip jau nutinka, kai institucija, kurios nariai apie žurnalistiką išmano mažiau nei apie baleto judesius, imasi mokyti žurnalistus ir komunikacijos dėstytojus žurnalistikos ir trokšta sukontroliuoti bei užkardyti tai, ko apskritai nesuvokia.
Labai nesinorėtų, kad šįmet sulaukusiai kompetentingų vadovų ir pagaliau atsigaunančiai LRT būtų primestas toks valdymo modelis ir tokia biurokratinė kontrolė, kuri skandintų žiniasklaidos priemonę kūrybinę laisvę varžančios sistemos liūne, primenančiame Franzo Kafkos „Pilies“ absurdą arba VRK beprotystę.