Tokioje situacijoje ypatingą vertę įgyja autentiškumas, tikrumas. Čia kaip tame Jėzaus palyginime apie žmogų, kuris atranda nuostabiausią perlą ir tai viską keičia: jis parduoda viską, ką turi, idant įsigytų šį perlą. Gal kiek drastiška analogija, bet man tokiu perlu dabartinėje politinėje kovoje buvo Ingridos Šimonytės pasakytas „taip, dalyvausiu Prezidento rinkimuose“.
Iki tos akimirkos daug laiko praleidau analizuodamas jau pasiskelbusių ir, labai tikėtina, dar pasiskelbsiančių kandidatų įžvalgas. Prisipažįstu, pasirinkti buvo sunku. Tuo labiau kad neapleido jausmas, jog visi šie kandidatai išmoko kalbėti taip, jog patiktų. Dar viena trikdanti aplinkybė – jie visi labai nori tapti prezidentais. Jiems šis postas tarsi vaikui Kalėdų dovana, bet ar man labai norisi būti Kalėdų seneliu? Žvelgiant į daugumos kandidatų ryžtingus pasisakymus, neapleidžia jausmas, kad jie siūlo kovoti jų kovą.
Kuo išsiskiria Ingrida Šimonytė? Puikiai žinau, kokia sunki drama jai buvo ištartas „taip“. Jau ne pirmus metus daugybė žmonių ją kalbino, ragino ir ji nuoširdžiai sakė, kad dera kreiptis į tuos, kurie labai nori, kad ji turi kitų rūpesčių ir visai nenori varžyti save prezidentinėmis darbotvarkėmis ir protokolais. Galiausiai ji sutiko – ne todėl, kad joje pabudo karjeros alkis, bet veikiau pati pripažino, jog kartais gyvenime būna akimirkų, kai pats gyvenimas ir artimo meilė reikalauja prisiimti sunkias tarnystes.
Atleiskit už dar vieną palyginimą, bet čia kaip nuostabiuose Tolkieno romanuose, kai burtininkas pasibeldžia į hobito Bilbo Beginso duris ir prasideda nuotykis.
Esu giliai įsitikinęs, kad I. Šimonytės kandidatavimas nėra pareiškimas, jog jai reikalingi sekėjai. Tai veikiau kovos rago garsas, jog ir vėl turime suremti pečius, susitelkti, nes kiekvienas laikotarpis turi savus mūšius už laisvą ir teisingą visuomenę, už Tėvynę ir žmogų. Remdamas I. Šimonytės kandidatūrą jaučiuosi dalyvaujantis laisvės kovoje. Tuo labiau kad netrūksta bambančių, jog vis vien nepavyks, tačiau tikrai ne bambekliams ir cinikams priklauso paskutinis žodis.
Esu girdėjęs daugybę vienas kitam prieštaraujančių gandų apie Ingridą ir jos vertybes. Kadangi jau pusantrų metų tenka su ja darbuotis vienoje frakcijoje, noriu trumpai išsakyti savo patirtį.
Esu sakęs, kad vienas svarbiausių kriterijų, kalbant apie bet kurį politiką, yra tai, ar jam (jai) tikrai rūpi žmonių problemos, ar politiko veikla skleidžia artimo meilės kvapą? Galiu tvirtai atsakyti, kad Ingrida, būdama Seime, labai nuosekliai bando padėti tiems, kurie susidūrė su gyvenimo vėtromis, ginti silpnuosius. Jos rūpestis medikų, mokytojų, socialinių darbuotojų, mamų ir tėčių situacijos gerinimu nėra įvaizdžio vadyba, bet plaukia iš jos nuosekliai ginamos teisingos valstybės sampratos.
Tvirtai žinau ir tai, kad, jei I. Šimonytė taptų Prezidente, užsienio politikoje turėtų labai stiprų stuburą. Neabejoju, kad ji yra Kremliui labiausiai nepriimtina kandidatė. Nenuostabu, jog jau sulaukiame ir tik daugės pastangų apdrabstyti ją purvais.
Natūraliai norisi, kad niekada nebūtų gėda dėl Prezidento, Seimo pirmininko ar Premjero veiksmų ir to, kaip jie atrodo susitikimuose su kitais valstybės vadovais. Šiuo atveju ir vėl, mano įsitikinimu, Ingrida gerokai lenkia kitus pretendentus. Savo charizma, erudicija, pagaliau, humoro jausmu.
Teko girdėti ir absurdišką priekaištą, jog Ingrida nepripažįsta šeimos svarbos ir nesuvokia, kaip svarbu dabartinių iššūkių akivaizdoje stiprinti šeimos institutą. Tiek I. Šimonytė, tiek jos pasirinkta štabo vadovė Monika Navickienė vien per pastaruosius du metus, net ir būdamos opozicijoje, „pramušė“ labai svarbias pataisas, praktiškai padedančias vaikus auginančioms mamoms ir tėčiams. Visiškai pritariu šių kolegių nuostatai, kad tikroji parama šeimai – tai praktinė pagalba, o ne nesibaigiantys teoriniai ginčai ir varžytuvės, kas deklaracijomis labiau myli šeimą.
Be abejo, yra nemažai klausimų įvairiose srityse, kur esu linkęs diskutuoti su I. Šimonytės pozicija, tačiau tai tik primena, kad kiekvienas esame unikalus ir mūsų stiprybė yra ne tai, kad mes vienodi, bet tai, jog, būdami skirtingi, sugebame savo darbus sujungti į harmoningą melodiją.
1993 m. Prezidento rinkimuose nepasinaudojome proga pasirinkti kitokios Lietuvos viltį. Nekartokime šios klaidos šiandien. Ingridos Šimonytės „taip“ mums leidžia atverti naujas vilties duris, tad nebijokime ir mes atsakyti savuoju „taip“.