Žalgirio arenoje mokytojai nušvilpė švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę dėl chaoso, kurį sukėlė skubotas, tinkamai neparengtas etatinio darbo užmokesčio įvedimas. Tikra gėda – iš biudžeto papildomai skiriama keliolika milijonų mokytojų atlyginimams, tuo tarpu atlyginimai didėja tik vos vos, o kai kuriems mokytojams jie netgi sumažėjo. Ne mažesnė sumaištis kilo dėl mokyklų programų atnaujinimo, kur paskelbti milijoniniai viešieji pirkimai sukėlė abejonių dėl skaidrumo ir tikslingumo.
Per pastaruosius dvejus metus Lietuva nepanaudojo beveik milijardo Europos Sąjungos paramos – ir švietimas bei mokslas yra ta sritis, kur lėšos įsisavinamos lėčiausiai ir sunkiausiai. Kitaip tariant, ką čia kalbėti apie papildomą finansavimą švietimui – valdžia netgi turimų lėšų nesugeba investuoti į valstybės ir jos žmonių ateitį.
Švietimo kokybė yra nepatenkinama ir blogėjanti. Neseniai įstojome į pasaulinį išsivysčiusių valstybių klubą – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. Tačiau bendrojo ugdymo kokybė Lietuvos mokyklose yra ženkliai žemiau EBPO šalių vidurkio. Man tai yra baisu. Juk mes neturime gamtinių išteklių, kuriais galime grįsti kelią į valstybės klestėjimą – tik savo žmones. Ir jų išsilavinimu, tobulėjimu, sėkme šitaip nesirūpiname! Argi dėl to Lietuvos valdžiai neturėtų būti gėda? Turėtų – bet nėra, nes per dvejus metus nepadaryta nieko, kad Lietuvoje švietimo kokybė gerėtų.
Žodžiu, situacija su švietimu bloga ir jokių teigiamų poslinkių nesimato. Į nacionalinės ambicijos – atkurti mokytojo profesijos prestižą – karstą Ministrė ką tik sukalė paskutines vinis. Juk po šitokio sukelto chaoso, po viešo pasipiktinimo bangos, po susipriešinimo ir ginčų jaunimas vargu ar dairysis į mokytojo profesiją, rinkdamasis, kur studijuoti ir ką dirbti.
Taigi mokytojai Žalgirio arenoje Ministrę nušvilpė ne veltui. Tačiau pati Ministrė čia yra tik varžtelis ir tik simptomas – valstybės strateginio neįgalumo, lyderystės stygiaus simptomas. Ministrė liko pastatyta prieš faktą. „Sumenkintas mokytojo autoritetas“ yra ne ministrės, tai visos Lietuvos ilgalaikė problema. Premjeras ir Prezidentė šiuo atveju sėkmingai slapstosi nuo problemos, permesdami visą atsakomybę Ministrei, kuri neturi nei politinio užnugario, nei politinės patirties šias įsisenėjusias problemas spręsti.
Mokytojo prestižo problema atsirado ne šiandien ir ne vakar. Švietimo krizės duobė buvo gilinama kiekvieną kartą, kai struktūrinių fondų pinigai ilgai negalvojant buvo supilami į asfaltą ir trinkeles – nes taip lengviau, paprasčiau jas įsisavinti, o ir „otkatai“ geresni, bet ne investuojami į Lietuvos žmogų per švietimą. Mokytojų prestižo pamatai buvo ardomi prieš dešimtmetį, kai krizės metu buvo per brangiai skolinamasi iš tarptautinių rinkų, užuot sutaupytus milijardus, kurie dabar „pravalgyti“ palūkanoms, atidavus mokytojų ir dėstytojų algoms pakelti.
Iš tokios kritinės situacijos kelias tik vienas – ieškoti nacionalinio sutarimo, sutarti dėl stabilaus finansavimo didinimo ateityje ir dėl būtinų reformos veiksmų. Tam reikia prisiimti nacionalinę atsakomybę, pakilti aukščiau partinės politikos ir įsiklausyti į visas visuomenės grupes. Kitaip tariant, esu įsitikinęs, kad poslinkis į reikiamą pusę Lietuvos švietime neįvyks, kol to nesiims Prezidentas.
Tik valstybės vadovas gali sutelkti visas politines ir visuomenines jėgas sėsti ir kalbėtis prie vieno stalo dėl bendro ilgalaikio veiksmų plano švietime. Tokio plano, kuris nebus išmestas į šiukšlių dėžę pasikeitus galių pusiausvyrai Seime ar atėjus naujai Vyriausybei. Plano, kuris nebus vien popieriaus lapas, bet bus užtvirtintas biudžeto asignacijomis – ir nacionaliniu susitarimu dėl finansavimo švietimui didinimo dešimtmečiui į priekį.
Jeigu sugebame pasiekti susitarimą dėl nacionalinės gynybos ir jo laikytis, turime tą patį padaryti ir švietime. Visą laiką teigiau, kad tvirčiausias mūsų valstybės skydas yra lietuvybė ir sąmoningi, patriotiški, užtikrintą ateitį sau Lietuvoje kuriantys jos piliečiai. Lietuvos neapgins toks skydas, kurio dalis bus išemigravusi į užsienį. Todėl švietimas turi tapti toks pat nacionalinis prioritetas, kaip krašto apsauga. Galų gale be pozityvios švietimo kaitos nepadėsime pamatų ekonominiam proveržiui, taigi – neatvesime Lietuvos į tokį pragyvenimo lygį, apie kokį visi svajojame.
Atrodytų – elementaru, ar ne? Tačiau kodėl tuomet švietimas yra paliktas savieigai ir atiduotas politinio svorio bei įgūdžių neturinčiai ekspertei, kuri elementariai nesusidoroja su gauta ministerija? Kodėl Premjeras ir Prezidentė tiek ir tedaro, kad bando nuo šios problemos nusišalinti, visą atsakomybę permesdami ministrei?
Taip neturi būti! Valstybės vadovas turi asmeniškai apsiimti rūpintis nacionaliniais prioritetais ir pasitikti su jais susijusius iššūkius, kaip savo išskirtinę asmeninę pareigą ir atsakomybę. Jei norime proveržio, jei norime pajudėti iš stagnacijos, kurioje esame ne vienerius metus įklimpę – turime aukščiausią valstybės politinę valią ir išmintį sutelkti į tas prioritetines problemines sritis: emigraciją, regionus, ekonominį šuolį – ir švietimą.
Todėl pažadu: jeigu būsiu išrinktas Lietuvos prezidentu, tai bus vienas iš pirmųjų darbų – kad IDĖJA LIETUVAI tikslas – paversti mokytojo profesiją prestižine – būtų įgyvendintas ne lozungais ir politikavimu, o konkrečiu veiksmų planu, kurį lydės konkretūs ilgalaikiai valstybės įsipareigojimai mokytojams, dėstytojams ir visiems, kurie dirba, ugdydami mūsų vaikus Lietuvos ateičiai.