Pas mus kainų lygis kaip normalioje Europos valstybėje, o tai skamba išdidžiai, pagal atlyginimų menkumą esame patrauklūs investuotojams, tai irgi neblogai, o pagal skurdo lygį vėlgi patenkame tarp lyderių.
Visus šituos dalykus galima suskaičiuoti. Deja, niekas kol kas neindeksavo, kiek savo vidutinio verslininko ir vidutinio pirkėjo mentalitetu atsiliekame nuo vakariečių.
Eilinį kartą, paskelbus statistiką, pasipiktiname, gražiais politkorektiškais terminais paverkšlename, po to pagiriame save ir toliau užsiimame savo reikalais. Mes vis tikime, kad kalbos ir gražūs žodžiai gali pakeisti elementarią ekonominę logiką ir eilinį kartą suklumpame ties šiuo tikėjimu.
Tačiau šį kartą ne apie atlyginimus ir netgi ne apie tai, kaip juos padidinti ir ne apie tai, kad valstybė turėtų vėl kariauti su kuriuo nors verslu.
Netgi ne apie patį skurdą, o apie mentalitetą, kuris ir nupjauna verslo šaką, ant kurios sėdi įmonės, pavieniai apsukrūs piliečiai, o tuo pačiu ir mes, pirkėjai, o eiliniams piliečiams neleidžia nukeliauti į išsvajotą viduriniąją klasę.
Naujausi duomenys rodo, jog skurdo rizikos lygis 2017 m. buvo didžiausias nuo pat Lietuvos įstojimo į ES ir siekė 22,9 proc., taip palikdamas Lietuvą viena iš lyderiaujančių Europos Sąjungoje pagal aukštus skurdo rizikos rodiklius. Tuo, sėkmingai baiginėdama antrą kadenciją, pasipiktino netgi Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Per pensijų indeksavimą, atlyginimų didinimą tą skirtumą mažintume, ir tai būtina daryti, ir tą daro visos valstybės“, – taip šią bėdą apibūdimo ji.
Kodėl iki šiol pati nieko nedarė nepatikslina.
Panašiais gražiais žodžiais kalba ir verslo lyderiai. Pavyzdžiui, mėgiama frazė „atskirties mažinimas“ ir ją viešuose renginiuose nesivaržydami kartoja įvairių asociacijų vadovai, kurių įmonėse mokamas „šiek tiek didesnis atlyginimas nei minimalus“. Jie mielai pašneka apie tai, jog vidaus rinka menka, gelbsti tik eksportas. O menka Lietuvos rinka todėl, kad nėra perkamosios galios, o perkamoji galia menka, nes mažos žmonių pajamos, tai yra atlyginimai.
Nuo jų dažnai neatsilieka ir mažesnieji kolegos.
„Žinai, pažįstami ateina pas mane ir prašo, kad jiems prekę parduočiau pigiau nei parduotuvėje. Nesąmonė“, – piktinasi vienas smulkus verslininkas, prekiaujantis buitine technika, nors net neturi padorios parduotuvės.
Jam nesuprantama, kaip iš draugo galima uždirbti mažiau nei iš eilinio piliečio, netyčia gatvėje pamačiusio iškabą, ir iš neturėjimo ką veikti užsukusio vidun bei susigundžiusio preke.
Draugas perka jau dešimtą prekę ir vis grįžta, nes „pas pažįstamą patikimiau“. Kaip po šių sandorių mokami mokesčiai, nors kaina suskaičiuojama su jais, istorija kukliai nutyli.
Tačiau pirkėjas vienuoliktą kartą, jei tik iškils konfliktas, ar jam bus įbrukta ne visai kokybiška prekė, kuria reikia atsikratyti, bus pasiųstas toli toli. Visi iki tol dalinti pažadai bus užmiršti akimirksniu. Nes gi negalima prarasti pelno, kuris jau įsisavintas. Reputacija? Palauks.
Tačiau čia ne tik šio verslininko problema. Iš dalies jis gal netgi teisus. Mes neturime įpročio vienas kitą timptelti už ausų į viršų ir palaikyti šiame nuolat kintančiame pasaulyje, kuriame prie būsenos, kad po kojomis nuolat svyruoja grindys reikia tiesiog priprasti.
Nes tai jau veiksmas, ne nušlifuoti žodžiai. Sakote, Vakaruose, į kuriuos veržiamės, mėsininkų ir duonos kepėjų krautuvėlės bei ūkiai, kuriuose spaudžiami sūriai, gyvuoja šimtmečiais, nes ten kaimynas įprato pirkti pas kaimyną ir visada vienas kitą palaiko?
Eilinis statistinis verslininkas irgi labai norėtų, kad visi kvartalo gyventojai rikiuotųsi į eilę prie jo naujos parduotuvėlės su tokiu pat asortimentu, kaip ir prekybos tinkle tik mokėtų daugiau nei tinklui. Pažintis, mielas bendravimas, kai tenka vaikščioti į tuos pačius tėvų susirinkimus mokykloje, duoda savo. Kodėl už šią emociją nemokėjus daugiau.
Tačiau pats verslininkas niekada neis pas kaimyną, nes „turi gerą tinklinę nuolaidų kortelę.“ Tačiau vienpusio eismo nebūna. Jei pats savo bankine kortele nepalaikai kaimyno verslo, jis nepalaikys taviškio. Žodžių apie skatinimą, plėtrą ir šviesią bendruomenių ateitį neužteks.
Skundžiatės, kad Lietuvos rinka menka ir išgyventi negalima? Eilinė istorija, patirta savo kailiu. Nulūžo šaldytuvo rankena. Smulkmena, tačiau nemaloni. Neriu į skelbimų pasaulį ir gana greitai aptinku tiekėją, kuris gali mane išgelbėti nuo nuolatinių šeimos narių priekaištų dėl apleistos buitinės technikos.
„Šešiasdešimt eurų“, – plastmasės gabaliuką su dviem plastikinėm kojytėm įvertina rūstus vyriškas balsas ir dar prideda, kad gauti šį išsvajotą daiktą labai sudėtinga. Matuoju, tikrinu ir jau beveik sutinku su pasiūlymu.
Tačiau velnias sugundo nerti į ebay.com. Nardyti tenka trumpai. Ta pati šaldytuvo rankena įgyjama už 22 eurus. Nieko nuostabaus.
Kaip sako lyg mantra kartojama ekonominė teorija – ten, kur platūs tarptautiniai vandenys, viskas kur kas pigiau. Tik kai pašte atsiimu siuntinį, laukia įdomus siurprizas. Ne, su rankena viskas tvarkoje. Tiesiog siuntėjas ta pati įmonė, kuri iš manęs, kaip lietuvio, skambinančio telefonu, prašė 60 eurų.
O kai jau buvau pirkėjas, mokantis kaip pasaulio pilietis, užteko 22 eurų. Pasirodo, kad eksporto rinkos žavios ne tik savo dydžiu, bet ir nežmoniška konkurencija. Iš pasaulio piliečio nulupti devintą kailį kur kas sunkiau nei iš kaimyno. Kol kas dar neapsisprendžiau, ar čia godumas, ar kvailių ieškojimas. Tačiau mintis, kad reikia paremti brolį skurstantį Lietuvos verslininką pritilo kažkur tolimame smegenų kamputyje.
Pabaigai linksmoji dalis apie tai, kaip mūsų didysis verslas žaidžia skaičiais ir žodžiais. Tačiau net gražiausios kalbos rinką sugeba apgauti tik trumpam. Realybė linkusi parodyti savo nagus, tačiau tuos nagus ji dažnai pakaso ne į verslą, kuris jau būna surinkęs pelną (jis beje šiemet rekordinis), o iš tų, kurie patikėjo gražiais žodžiais.
Apie viską iš eilės. Neseniai Statistikos departamentas paskelbė, kad šiemet Lietuvoje viena pelningiausių veiklų nekilnojamojo turto operacijos. Pelningumas 44 proc. Kainos nepaliaujamai auga, o vystytojai randa argumentų, kaip ir toliau jas didinti. Kol perka, tol reikia judėti aukštyn.
„Vilniuje įsisuko mažų, iki 30 kvadratinių metrų dydžio, butų bumas. Jų pardavimai per keletą metų padidėjo kartais.“ Tokia žinutė metų pradžioje pasiųsta pirkėjui. Ir dar paaiškinama – investuok ir būsi išganytas, bus butas vietoj pensijos.
Be to, juk saugu investuoti, kai kainos tik didės ir bet kada parduosi, atiduosi kas priklauso bankui ir už likutį išvažiuosi ilsėtis į tolimus kraštus. Apie tai, kad maži butai populiarūs, nes didesnių statistinis vidutinis pirkėjas, kuriam bankas suteikia vidutinę paskolą už vidutinį atlyginimą, nekalbama. Nereikia tautos nervinti nereikšmingomis smulkmenomis. Dar stabtels ir pradės skaičiuoti.
Tačiau kiek bevyniotum į vatą ir rinktum gražius žodžius rinkos yra tiek, kiek yra. Per pirmąjį 2018-ųjų pusmetį Vilniuje parduoti 1686 butai. Paskutinius du mėnesius nebuvo pasiekiama 300 butų pardavimų per mėnesį, o tai jau yra signalas, kad rinka šiek tiek vėsta.
Šiais metais bendras Vilniaus butų pardavimų skaičius 18 proc. mažesnis nei praėjusiais metais. Šis skaičius yra mažiausias per ketverius metus.
„Krentant rinkai, kainų augimui potencialo yra labai mažai. Sunku tikėtis, kad šiais metais kainos gali didėti. Palyginus su 2007 metais, kai kainos buvo pasiekusios aukščiausią lygį, dabar jos yra 25 proc. mažesnės“, – sako Arvydas Avulis, „Hanner“ valdybos pirmininkas
Ar vertėjo pūsti burbulą ir aktyviai piešti šviesias perspektyvas milžiniškus pinigus leidžiant viešiesiems ryšiams? Taip. Lietuvoje milijonierių padaugėjo. Svarbu, kalbant gražius politkorektiškus žodžius laiku susirinkti pelną ir pasitraukti.
Nieko asmeniško, tik verslas. Klausimas, ar kaltas verslas, ar tie, kurie prieš mokėdami nepasivargino skaičiuoti ir patikėjo tyromis viešųjų ryšių ekspertų akimis, profesionaliai išmuštruotu balso tembru ir pažadais lieka tik retoriniu.
Kaip retoriniu lieka ir klausimas, ar nors viena tarnyba Lietuvoje, prižiūrinti rinką, paprašė įmonių ataskaitos už dalintus pažadus, dėl kurių nukentėjo eiliniai piliečiai ir kurie buvo ne kas kita, kaip manipuliavimas ta pačia rinka ir kainomis.