Atrodytų, kad eilinio vilniečio gyvenimas gerėja ne metais, bet dienomis, tačiau, žvilgtelėjus iš arčiau, pamatysime, kad eilinio vilniečio dienos rutina yra pilna iššūkių ir streso.

Kalbu apie tai, kad neretai vaikus auginantis vilnietis kasryt keliasi mažiausiai valanda anksčiau vien tam, kad per didžiulius kamščius spėtų nuvežti vaikus į darželį ar mokyklą, esančius priešingame miesto gale, o po to dar spėtų į darbą – paprastai – centrinėje Vilniaus dalyje.

Atėjus vakarui, dirbantis vilnietis net vengia eiti iki automobilio, nes žino, koks košmaras jo laukia gatvėse. Dažnas vilnietis didesnę savo kelionės dalį praleidžia būtent stovėdamas kamščiuose.

Jei pažiūrėsite į Vilniaus miestą iš šono, pamatysite valdžios meilę jam. Tiesa, ne visam miestui, bet jo centrui. Centras yra telkiamas ir plečiamas. Miestiečiai kasdien važinėja į centrą ar arčiau jo, kur yra įsikūrę biurai, paslaugų centrai, įvairios įstaigos ar net didžiausi prekybos centrai. Tuo tarpu miegamieji rajonai, regis, paliekami likimo valiai.

Nenoriu nuskambėti perdėm dramatiškai, tačiau šiandien aplink Vilniaus miesto centrinę dalį formuojasi savotiškas miesto valdžios pamirštų rajonų žiedas.

Ir čia kalbu ne apie prastą estetinę šių rajonų padėtį, o apie nevykusį strateginį miesto planavimą. Miesto teritorija nekontroliuojamai plečiasi, tačiau paraleliai nevykdomi beveik jokie infrastruktūros vystymo projektai – ne tik kelių, bet ir mokyklų, darželių ar parkų kūrimai.

Mano miesto vizija yra paprasta. Negalime mylėti tik centro, o nuo aplinkinių rajonų nusisukti. Turime užtikrinti, kad miesto plėtra vyktų tolygiai – kad gerai apmokamos darbo vietos, mokyklos ir darželiai bei parkai būtų kuriami ir miesto mikrorajonuose.

Kaip tai padaryti? Štai vienas iš gausybės žingsnių link to. Turime puikų Vakarinį Vilniaus aplinkkelį. Sukurdami verslui patrauklias sąlygas, Vakarų Europos miestų pavyzdžiu, prie aplinkkelio, šalia Karoliniškių, Justiniškių, Pašilaičių ar Lazdynų, galime paskatinti įmones statyti paslaugų centrus, nedideles gamyklas ar parduotuves. Pagaliau Vyriausybė planuoja palaipsnį ministerijų iškraustymą iš centro, o teritorijos šalia aplinkkelio tam idealiai tiktų. Visa tai lemtų pagerėjusį miegamųjų rajonų estetinį vaizdą, gyvenimas juose taptų patogesnis, o taip pat reikšmingai persiskirstytų transporto srautai.

Sakydamas, kad kiekvienas rajonas svarbus, turiu omenyje ne tik investicijų į šiuos rajonus nukreipimą, bet ir visą infrastruktūrą bei aplinką: parkus, kelius, gatves, ligonines ir kitą.

Kurį laiką teko gyventi Paryžiuje. Labiausiai įstrigo vienas kasdienis momentas. Čia nuo kone kiekvienos gyvenamosios vietos per keliolika minučių galima pėsčiomis nueiti į parką, kur tėvai leidžia laiką su vaikais, kur žmonės bėgioja, kur labai gera prisėdus ant suoliuko paskaityti knygą. Man regis, Vilniuje to labai trūksta. Esu tikras, kiekvienas miegamasis rajonas ne tik nusipelnė nedidelio Bernardinų sodo, bet ir visų kitų būtinų atributų – geros mokyklos, modernios poliklinikos, puikaus darželio. Vietos ir finansinių galimybių yra. Tereikia aiškios politinės valios.

Akivaizdu, norint Vilnių išvesti į pirmąją miestų lygą, šiandieninė padėtis turi keistis. Reikšmingą dalį dėmesio ir investicijų perkeliant iš centro į aplinkinius rajonus, taip siekiant panaikinti šiandien akivaizdžią kokybinę atskirtį tarp centrinės miesto dalies ir mikrorajonų.

Buvęs Čikagos meras Richardas M. Daley, anot TIME žurnalo, vienas geriausių visų laikų JAV miestų merų, esminį proveržį mieste pasiekė radikaliai pagerindamas aplink miestą esančių rajonų gyvenamąją padėtį. Strategiškos miesto plėtros pagrindu Daley kertines investicijas nukreipė į aplink miesto centrą esančius rajonus. Tai buvo pagrindinis kintamasis, leidęs Čikagai ištrūkti iš didelės socioekonominės atskirties tarp miesto centro ir aplinkinių rajonų.

Vilnius iš išblaškyto miesto turi virsti tolygiai besivystančiu miestu. Tokiu miestu, kuriame gera gyventi, kuriame visi patogumai telkiami ne vien Centre, Užupyje ar Žvėryne, tačiau ir Pilaitėje, Lazdynuose, Fabijoniškėse, Šeškinėje ar Žirmūnuose.