Jei 2012–2014 metais palankiai vertinančiųjų Merkel buvo per tris ketvirtadalius, tai pastaraisiais mėnesiais šis skaičius nesiekė ir 50 proc. Žinoma, kritimą lėmė ne vien migracija – kai kas, pavyzdžiui, kritikavo jos sprendimą siekti ketvirtosios iš eilės kanclerės kadencijos, – tačiau akivaizdu, jog milijonas atvykėlių per metus, jų ateities neapibrėžtumas ir kilę socialiniai nesutarimai suvaidino ryškų vaidmenį.
Tuo suskubo naudotis ir politiniai sąjungininkai, ir oponentai. Bavarijoje tradicine Merkel partijos partnere yra Krikščionių socialinė sąjunga (CSU), kuri federaliniame lygmenyje veikia kartu su kanclerės Krikščionimis demokratais (CDU).
Be abejo, pagrindinis CSU prioritetas visada buvo ir bus Bavarija – didžiausia, maždaug Lietuvos ploto, Vokietijos žemė, sudaranti apie penktadalį visos šalies teritorijos.
Su beveik trylika milijonų gyventojų ir ekonomikos dydžiu, kuris pranoksta net 22 Europos Sąjungos valstybes, Bavarija turi milžinišką įtaką politiniams procesams.
Be to, Bavarija yra specifinė, mat didelę dalį jos gyventojų sudaro katalikai, mažų miestelių konservatyvūs gyventojai, tad ir politikoje ryškiausios šios krypties jėgos. CSU turi kuo pasigirti: ji dominuoja Bavarijoje nuo šešto dešimtmečio bei nei karto nuo 1954 metų nesurinko mažiau nei 40 proc. balsų.
Taip ilgai pozicijų neužleidžiančios partijos nėra turbūt jokioje kitoje Vakarų Europos valstybėje.
Visgi sekmadienį įvyko politinis žemės drebėjimas. CSU ir vėl surinko daugiausiai balsų, tačiau pasiekė vos 37 proc. ribą. Nors tokio rezultato pakako pirmai vietai, CSU jį traktuoja kaip fiasko, mat gavo net 10 proc. mažiau nei prieš penkerius metus bei prarado absoliučią daugumą.
Jausdami smunkantį populiarumą ir matydami spartų naujokų – Alternatyvos Vokietijai (AfD) – augimą, CSU lyderiai dar prieš rinkimus nutarė, kad tą lėmė pernelyg artima sąsaja su Merkel ir jos migracijos politika.
Todėl imtasi žygių siekiant nuo to atsiriboti. Kai kurie mėginimai buvo vaizdingi: pavyzdžiui, kartą Bavarijos politikai įsodino atvykusius pabėgėlius į autobusą ir protestuodami išsiuntė juos į Berlyną, adresu nurodydami Merkel kanceliariją.
Ką jau kalbėti apie retoriką: štai Vokietijos vidaus reikalų ministras ir CSU vadovas Horstas Seehoferis praėjusią vasarą iškėlė ultimatumą Merkel, teigdamas, kad Vokietija turi imtis griežtesnių priemonių, antraip CSU pasitrauks iš valdančiosios koalicijos ir tokiu būdu ją iš esmės pasmerks žlugimui.
Ilgainiui abi pusės pasiekė tarpinį konsensusą, tačiau abejonių, kad santykiai tarp partnerių pašliję, neliko.
Balsavimas Bavarijoje parodė, kad tokia CSU strategija vargiai pasiteisino. Ir priežastis gali būti kiek kita, nei manė vietos lyderiai – ne per švelni imigracijos politika ir jos kryptingas akcentavimas. Tad kyla klausimas: kiek teisingas dominuojantis situacijos vertinimas, jog CSU smunka, nes yra nepakankamai griežta imigrantų atžvilgiu.
Tą gali padėti atsakyti porinkiminės nuomonių apklausos. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad pabėgėlių srautai buvo tik ketvirtas pagal svarbą Bavarijos rinkėjų prioritetas – vietos gyventojams kur kas reikšmingesnės pasirodė švietimo sistemos, būsto, aplinkosaugos problemos, apie kurias viešojoje erdvėje diskutuota rečiau.
Tuo pačiu net 73 proc. anksčiau balsavusiųjų už CSU, o šį sykį pasirinkusių kitą partiją, teigė, kad sprendimą lėmė būtent pernelyg didelis CSU susikoncentravimas į pabėgėlių klausimą. 63 proc. taip pat pažymėjo, jog CSU pernelyg vėlėsi į bereikalingus politinius konfliktus, o 54 proc. konstatavo CSU nusisukimą nuo krikščioniškų vertybių.
Žinoma, tai nepaneigia fakto, jog AfD tapo svarbiu Bavarijos politinės scenos veikėju. Anti–imigracinė partija surinko apie 10 proc. balsų ir pirmą kartą bus vietos parlamente, mat prieš penkerius metus rinkimuose nedalyvavo.
Visgi tai neturi nublankti ir prieš kitą faktą, kad vieni didžiausių šių rinkimų laimėtojų yra Žalieji, kurie surinko beveik 18 proc. ir liko antri. Deklaruodami atvirumo atvykėliams postulatus jie gavo 9 proc. daugiau nei praėjusiuose rinkimuose. Tą esmingai sąlygojo Socialdemokratų fiasko, bet iš tų, kurie kadaise balsavo už CSU, didesnė dalis (200 tūkst.) pasuko būtent į Žaliųjų pusę, o ne pas AfD (180 tūkst.).
Tad ir galutinių rezultatų įtaka Merkel politinei ateičiai gali būti dviprasmiška. Viena vertus, tradiciniai bendražygiai patyrė skaudų pralaimėjimą, kuris silpnina jų, o tuo pačiu ir kanclerės, pozicijas.
Be to, atsiranda papildomų paskatų Socialdemokratų partijai svarstyti apie pasitraukimą iš federalinio lygmens koalicijos ir vyriausybės su Merkel, mat „jaunesniojo brolio“ vaidmuo bei ribota įtaka, akivaizdu, prisideda prie rekordiško populiarumo smukimo (tik kažin, ar esant tokiems žemiems reitingams koalicijos griūtis ir pirmalaikiai rinkimai socdemams būtų optimalus scenarijus).
Kita vertus, smarkiai Merkel kritikavę draugų rato atstovai neįrodė, kad emocingas atsiribojimas nuo kanclerės dėl migracijos gali atnešti politinių dividendų. Žinoma, tai savaime nepatvirtina jos sprendimų teisingumo ar juo labiau nereiškia, kad tai nėra aktuali problema.
Bet kartu sunku paneigti, kad didelė dalis rinkėjų ieško subalansuotų sprendimų bei skeptiškai vertina staigius nuokrypius į kraštutines pozicijas. O geresnės politikės nei Merkel ieškant konsensuso Vokietija neatrado jau daugiau nei dešimtmetį.
Tiesa, atsikvėpti dar anksti. Po kelių savaičių prie balsadėžių eis dar vienos – Heseno – žemės rinkėjai, kur CDU pozicijos taip pat susilpnėjusios.
Be to, gruodžio mėnesį CDU konferencijoje vyks balsavimas dėl partijos lyderio, kuriame Merkel pasitikrins savo pozicijas tarp bendražygių. Kol kas – kaip ir jau daugelį metų – ji atremia visas audras ir ketina išbūti visą paskutinę kadenciją.