Du dalykai, kuriuos norėčiau pasiūlyti ateinančių metų valstybės biudžetui. Tik du paprasti žingsniai, kurie padarytų milžinišką įtaką kasdienio gyvenimo Lietuvoje kokybės pagerėjimui.
Pajamos
Būtina skubiai, nieko nelaukiant didinti minimalią algą, o minimalią pensiją (dar net šių metų biudžete padaryti perskirstymą) kelti bent iki 450 eurų. Šie sprendimai turi įvykti čia ir dabar automatiškai, be jokių ilgų svarstymų ir išvedžiojimų. Reikia tiesiog imti ir padaryti.
Valstybė išgyvena vieną geriausių savo ekonominių periodų. Visuomenės apklausos rodo, kad didžiausias skaudulys visuomenėje – socialinė atskirtis ir neteisingumo jausmas. Niekada valstybė nebus sėkminga, jei žmonės jausis pamiršti ir nuskriausti. Čia būtų būtinoji pirmoji pagalba sumažinant atskirtį ir šis būdas yra paprastas kaip 2x2.
Išlaidos
Būtina mažinti PVM. Mėsai, žuviai, vaisiams ir daržovėms, o dar geriau – apskritai visiems maisto produktams iki 5 proc. Šiandien esam vieną didžiausių PVM maistui išlaikanti valstybė visoje ES. Kitos valstybės turi gal ir aukštesnių tarifų, bet daliai produktų taiko gerokai sumažintus tarifus, pavyzdžiui, lenkai taiko 3 tarifus (23, 8 ir 5 proc.) maistui. Tokių valstybių ES yra dauguma. Airiai turi net 7 skirtingus tarifus! O mes vis dar laikomės įsikibę 21 proc. PVM viskam.
Prisiminkim, kodėl buvo pakeltas PVM apskritai? Tam, kad padėtų valstybei išgyventi ekonominę krizę. Padėjo. Išgyvenom. Keliamės po truputį. Tai ar ne laikas jau ir to krizinio tarifo atsisakyti? Laikas. Darom negaišdami. Tas argumentas, kad žmonės nepajaus PVM sumažėjimo, kainos nekris, o „grietinėlę“ nusigriebs prekybininkai nėra pagrįstas. Pasižiūrėkim į Latviją. Kaimynai sumažino PVM vaisiams ir daržovėms iki 5 proc. Kainos produkcijai sumažėjo, apyvarta sektoriuje užaugo per 9 proc., įplaukos į biudžetą padidėjo 12,5 mln. eurų. O mes vis nuogąstaujam ir nesiimam ryžtingų veiksmų.
Su šiais sprendimais turėsim ir kitų labai malonių šalutinių poveikių: šešėlio mažėjimas, shopingo kelionių į Lenkiją ar Latviją mažėjimas, iš to vėlgi – daugiau apyvartos lietuviškam, savam verslui. Jei tik reikia mano pagalbos, kreipkitės, galiu išdėstyti šią ekonomikos abėcėlę labai suprantamai ir su nenuginčijamais argumentais.
Iš kur pinigai?
Atsimenat kažkada labai populiarią vieno liūdnai pagarsėjusio banko reklaminę frazę „Reikia pinigų? Pinigų yra!“? Tai patikėkit manim, yra pinigų ir pensijoms, ir aukštesnei minimaliai algai.
Pradėkim nuo to, kad elementari verslo logika sako, kad jei ekonomika auga, reikia investuoti. Jei neturi pakankamai lėšų – skolinkis. Lygiai tas pats principas veikia ir valstybės lėšų valdyme. Reikalingų pinigų galima pasiskolinti. Finansų analitikai pasakys, dabar kaip tik puikus metas skolintis, tik aišku – ne pravalgymui. Reikia skolintis investicijoms.
Į ką investuoti? Aš išskirčiau tris sritis, kurios labiausiai augintų bendrąjį vidaus produktą, o kartu ir žmonių pajamas. Žmonės, kokybė ir ekologija bei pastatų, kelių ir kitos „sunkiosios“ infrastruktūros renovacija.
Žmonės. Trūksta darbo jėgos? Investuokime į perkvalifikavimą. Apie buvusios Darbo biržos perkvalifikavimo kursus sklando anekdotai. Susitvarkykim. Investuokim, kad žmonės su pasenusiais ir darbo rinkai nereikalingais įgūdžiais gautų realias praktines žinias ir galėtų iškart kibti į darbus tose srityse, kuriose trūksta rankų. Investuokim į skaitmeninių įgūdžių plėtimą. Neužtenka įvesti mokyklose IT pamokas nuo pirmos klasės. Reikia ir mokytojų, pajėgiančių kokybiškai išdėstyti programą.
Kokybė ir ekologija. Tai gali būti Lietuvos pasaulinio „brando“ pagrindu. Mes jau garsėjame kaip švari, aukštos gyvenimo kokybės šalis. Bet taip yra ne valstybės žingsnių, o privataus sektoriaus veiklos rezultatas. Čia kaip tik yra sritis, iš kurios mūsų maža valstybė galėtų neblogai pasipelnyti. Tik tam reikia papildomų valstybinių investicijų. Tai ir investuokim į saulės, vėjo jėgaines, ne į parodomuosius, bet labai kokybiškus šiuolaikinius dviračių takus per visą Lietuvą, į elektriniams automobiliams reikalingą infrastruktūrą, į viešąjį transportą. Duokim gerą bazę ir verslas jau tikrai sugebės ją aplipdyti paslaugomis turistams, trokštantiems kokybės, švaros ir ramybės. O su turistais ateina ir pinigai.
Renovacija. Nors sakoma, kad investicijos į betoną – jau praeiti laikai, aš nesutikčiau. Renovuokim viską, ką tik įmanoma, nuo pastatų iki oro uostų, nuo dviračių takų iki viešųjų tualetų. Žinote, kodėl? Todėl, kad tai ne tik darbo vietos ir didesnė apyvarta statybos ir prekybos bendrovėms bei visam tinklui jas aptarnaujančių verslų. Tai ir gyvenimo kokybė, kurios reikia geriems specialistams atvažiuoti, o gal net labiau – parvažiuoti į Lietuvą.
Antra labai gera vieta, iš kur paimti pinigų, yra valstybės tarnyba. Taip, taip, senoji, geroji biurokratija, kuri visai nemažėja, nors Lietuvos gyventojų skaičiai ritasi žemyn. Turime gana solidų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio fondą, kurį sudaro beveik 1,5 mlrd. eurų, tačiau skundžiamės valstybės aparato neefektyvumu. Kaimynai latviai ir estai šią problemą ėmė spręsti iš esmės jau prieš keletą metų. Tikslas aiškus – turėti kvalifikuotą, efektyvią ir gerai apmokamą valstybės tarnybą, geriausius protus turime įdarbinti ten, kur jie sukurs didžiausią naudą. Kad tai būtų įmanoma, reikia mažinti valdžios aparato skaičių ir didinti algas tikrai kvalifikuotiems specialistams. Toks efektyvumas taupyti lėšas ir laiką, o laikas yra pinigai, tad laimėtume dvigubai.
Trečias būdas gauti pinigų – gerinti verslo aplinką. Sakiau ir sakysiu, kad jei verslui gerai einasi, tai ir pajamų į biudžetą bus. Mokesčių sistema turi ne nubausti, o skatinti uždirbti daugiau ir tokiu būdu padėti surinkti biudžetą, kelti algas, mokėti pensijas, išlaikyti socialinę ir sveikatos apsaugą. „Sodros“ lubos yra vienas iš pavyzdžių. Ir to reikia ne tik dėl palankesnių verslo sąlygų investuotojams ar pas juos besidarbinantiems didelius atlyginimus gaunantiems darbuotojams. To reikia visiems Lietuvos dirbantiesiems.
Galėčiau vardinti ir vardinti. Valstybinės įmonės – ledai jau pajudėję, bet vis dar yra kur padirbėti. Juk turime įmonių, poilsiaviečių ir kitokio plauko veiklų, kuriomis nebūtinai turėtų užsiimti valstybė. Parduokim. Ir našta atsikratysim, ir gal tų įmonių veikla taps efektyvesnė, ir pinigėlis į biudžetą įbyrės. Akcizai alkoholiui ir lošimų industrijai – kelkim galvos nesukdami. Nori lošti – mokėk. Nori gadintis sveikatą alkoholiu – mokėk. Ir vėl – ne tik sutaupysim žmonių sveikatą, bet ir biudžetui atsidėsim. Ir taip, lašelis po lašelio, žiūrėk, ir susidaro tų reikalingų pinigų tokioms, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, neįgyvendinamoms idėjoms. Tik reikia imti ir daryti. Pabandom?